Statulą, kuri vaizduoja visu ūgiu stovintį Sovietų Sąjungos lyderį, nuvertė ne revoliucijos, bet praėjusią vasarą praūžusi audra.
Šešis dešimtmečius stovėjusi skulptūra buvo skirta sovietų diktatoriui, kuris, nors ir vykdęs represijas ir sukėlęs badą Kazachstane ketvirtajame dešimtmetyje, kaimelio gyventojams išliko populiarus karo vadas.
Bėgant metams vietiniai kovojo prieš sovietinės ir vėliau nepriklausomos Kazachstano valdžios bandymus nugriauti statulą.
Kai Nikita Chruščiovas pasmerkė Stalino nusikaltimus, prieš skulptūrą susimokė vietos darbininkai. Tačiau karo veteranas Bobojonas Nishanboyevas buvo vienas pirmųjų jiems pasipriešinusių kaimo Eski Ikano gyventojų.
„Mes prieš nacius kovojome su šūkiu „Tėvynei ir Stalinui“, o tada jie jau norėjo nugriauti statulą!, – kalbėjo veteranas naujienų portalui „Otyrar“. – Per mūsų lavonus, štai ką jiems pasakėme. Stovėjome tvirtai ir atsilaikėme.“
Kito kaimo gyventojo Murato Joldoševo tėvas padėjo Stalino statulą į vietą pastatyti 1954 metais.
Vėliau, kai Kazachstanas tapo nepriklausomas, kaimo gyventojai nusipirko visą sklypą, kuriame stovėjo statula, kad apsaugotų jį nuo nugriovimo.
M.Joldoševo teigimu, dabartinė valdžia nenorėjo remontuoti audros suniokotos skulptūros, todėl kaimo gyventojai socialiniuose tinkluose pradėjo ieškoti tam lėšų.
Vietos verslininkas sumokėjo už statybines medžiagas ir skulptoriaus paslaugas, kaimo gyventojai pasirūpino pjedestalu, o vienas senolis paaukojo savo žemės plotą.
Ne visi Kazachstane yra sužavėti šio kaimo pastangomis. Tai ryškėja ir iš neigiamų komentarų gausos internete, tačiau M.Joldoševas į tai reaguoja filosofiškai.
Kai vienas pareigūnas jo paklausė, kodėl jam taip rūpi Stalinas, kurio era jau seniai praėjusi, jis atsakė, kad tai visiškai nesusiję su laikmečiais.
„Mano tėvas pastatė šį paminklą. Leiskite jam stovėti. Ne mūsų valioje yra jį sunaikinti. Vieną dieną mūsų nebebus ant šios žemės, o tada dėl jo spręsti galės mūsų vaikai“, – kalbėjo Stalino entuziastas.
