Iš tiesų, plika akimi matome, kad autoritariniai lyderiai, pamynę pamatinius demokratijos principus, baimės faktorių panaudoja valdymo efektyvinimui, neužtenka to, kad didžiausia savo teritorija valstybė vis giliau grimzta į autoritarizmo prieštaras, tironijos keliu labai aiškiai pasuko net Turkijos, vienos iš NATO šalių, prezidentas T.Erdoganas, dabar jau ir JAV respublikonų kandidatas į prezidentus D.Trumpas šiurpina pasaulį savo antidemokratine retorika. Skeptiškam požiūriui į demokratinį tvarkymosi būdą atstovauja dar ir tie, kurie primena, kad nereikėtų su savo taisyklėmis kištis į svetimą vienuolyną, užsimindami apie liūdnus Irako ir Libijos atvejus, kai tironiškų režimų nuvertimas su Vakarų pagalba neatnešė taikos ir ramybės, bet neva dėl atsivėrusio galios vakuumo sukėlė dar didesnę painiavą regione.
Savo ruožtu demokratijos tėvai, jeigu taip galima pavadinti mąstytojus, teoriškai apibrėžusius demokratinio valdymo principus, atšautų, kad demokratija nėra savavališkai įsteigtas ar dirbtinai sukonstruotas visuomenės tvarkos būdas, kurį būtų galima gretinti vitrinoje su kitais pasirinkimais, siekiant rasti efektyviausią valdžios formą, demokratija, jų požiūriu, išplaukia iš natūralios daiktų tvarkos, taigi, sekant šia logika, tik užblokavus žmogaus prigimtį, pamynus žmogaus prigimtines teises ir laisves, galima ieškoti alternatyvos demokratijai.
Apeliuodami į gamtos pavyzdį teoretikai siekė atrasti nekintantį demokratijai atramos tašką, kuris neleistų demokratijos idėjai ištirpti istorijoje, taigi ir demokratinė visuomenės tvarka čia yra suprantama ne tiek kaip istorinis fenomenas, kiek kaip tokia žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių įtvirtinimo laiminga pabaiga, kurios negali atšaukti istorijos viražai ar politikų kaprizai.
Tačiau čia galima mesti akmenuką į demokratijos idėjos kūrėjų daržą, pastebint, kad pati gamta arba, dar tiksliau tariant, gamtos vaizdinys yra istoriškai kintantis reiškinys.
Štai Platonas prieš akis turėdamas didžiojo kosmoso kaip kokybiškai diferencijuotos visumos pavyzdį pagrindė luominio visuomenės susiskaidymo idėją, o moderniųjų laikų matematinė gamtotyra, atmesdama kokybinį gamtos aiškinimą ir skelbdama visų daiktų lygybę (kai kosmoso kaip kokybiškai diferencijuotos, laipsniuojamos, uždaros visumos idėją pakeičia atviros, beribės, visur vienodai išmatuojamos visatos vaizdinys) tampa atsparos tašku siekiat luomų panaikinimo ir visų žmonių lygybės prieš įstatymą įtvirtinimo.
Didžiausias pavojus demokratinei visuomenės tvarkai ir baisi piktžaizdė, skatinanti nusivylimą demokratija, yra korupcija; korupcija – tai įsisiautėjusi erozija, kuri suėda net gelžbetoninius valstybės pamatus, sunaikina žmonių tarpusavio santykių prasmingumą. Žinia, užkuriantis korupcinius santykius, pro užpakalines duris savo reikalus tvarkantis verslas iš tiesų kerta šaką ant kurios pats kabo kaip laisvos visuomenės reiškinys.
Anot F.Nietzsche, visuomenė yra dviejų tipų: arba karinė, arba korupcinė. Kita vertus, čia mums kyla labai pagrįsta abejonė, ar policinė valstybė su polinkiu į totalitarizmą yra labiau atspari korupcijos išbandymams nei demokratinės lygybės visuomenė?
Kaip atrodo, viešumo trūkumas yra labai palanki terpė korupcijos suvešėjimui už užkamšytų langų ir užvertų durų. Savo ruožtu piktinamės korupcijos apraiškomis demokratinėje visuomenėje, nes čia dažniau esame informuojami apie valdžios mechanikos trūkumus, o kartais išpuola galimybė žvilgtelėti į užkulisius, tarsi pro permatomą bambą pamatant kaip veikia virškinimo traktas.
Vadų ir masių metafizika yra labai nešvanki alternatyva demokratijai. Tokios nešvankybė pavyzdys iš vienos politinės partijos Lietuvoje, siekiančios valdžios, vadų leksikono: jūs auginkite vaikus, dirbkite, niekur nesikiškite, o mes jus, bežadžius, pavaldysime.
Taigi alternatyva čia tokia: arba siekiame išlikti žmonėmis, arba mus visiškai tenkina mėšlavabalių statusas.
