„Matėme, kaip čia atvyksta kostiumuoti įmonių vadovai – atvažiuoja taksi automobiliai ankstų rytą. Čia lankosi poros, nėščios moterys, neįgalieji, paaugliai“, – apie įvairiausio plauko klientus, plūstančius į narkotikų prekeivių butus, pasakojo šio rajono gyventojas Carlosas.
Kaip ir kiti rajono gyventojai, bijantis išduoti savo pavardę Carlosas yra tris El Ravalio rajono gatves vienijančios kaimynų grupės atstovas.
Šių žmonių gatvėse suklestėjo „narcopisos“ (išvertus iš ispanų kalbos – narkotikų butai).
Vasario pabaigoje tokių grupių susikūrė ne viena: ispanams įgriso svaigalus vartojančių asmenų orgijos už jų butų sienų ir abejingas valdžios požiūris į visuomenę skandinančią problemą.
Praėjus trims dešimtmečiams po to, kai Ispanija vadavosi iš narkotikų epidemijos, spartus tokių butų daugėjimas Barselonoje, Madride, Sevilijoje ir Valencijoje tapo skaudžiu priminimu, kad heroino problema iš šalies nepasitraukė, nors laikai ir pasikeitė.
Po devintąjį dešimtmetį Ispaniją kankinusios narkotikų ir ŽIV epidemijos šalies valdžia pakoregavo įstatymus. Nors narkotikų prekeiviai baudžiami, svaiginimasis nėra laikomas nusikaltimu, jei tai daroma ne viešumoje.
Tai sukuria tam tikrą teisinę spragą, mat kuriasi privatūs klubai, kuriuose vyksta besaikis svaigalų vartojimas.
Gaujos savo lizdus susuka apleistose patalpose arba tuose butuose, kurie priklauso bankams ar investiciniams fondams. Į šiuos nusikalstamų gaujų užimtus būstus žmonės ateina nusipirkti ir vartoti narkotikų.
Šiais laikais narkotikų prekeiviai pradėjo naudotis mobiliosiomis programėlėmis. Jos padeda nuo narkotikų priklausomiems ispanams susižinoti, kur yra butai, kuriuose platinamos psichotropinės medžiagos.
Kai kurie ant balkonų raišioja vėliavėles: raudona – prekė baigėsi, mėlyna – mus stebi policija.
Tie, kurie gyvena narkotikų prekeivių kaimynystėje, susiduria su dideliu triukšmu, netvarka ir pavojumi.
„Jei tavo pastate įsikuria narkotikų butas, žmonės vaikšto pirkti svaigalų kiaurą parą. Jie leidžiasi narkotikus, čia būna pritaškyta kraujo, primėtyta švirkštų, paliktos išmatų krūvos. Kartais atidarai duris ir randi prie jų ar ant laiptų miegantį žmogų“, – baisėjosi Carlosas.
Kartais prasideda muštynės, klyksmai. Dažnai jos vyksta vidury nakties ar paryčiais.
„Kaip man savo vaikams paaiškinti, kai vedu ryte juos į mokyklą, kodėl mūsų name voliojasi žmonės be sąmonės, su adatomis, styrančiomis iš jų venų?“– klausė kita El Ravalio gyventoja Naiara.
Ji pasakojo, kad nuo narkotikų priklausomi žmonės dar ir grasina tiems, kurie bando uždaryti svaigintis skirtus būstus.
Kartą ji su kita kaimyne surengė tradicinį protestą, ispaniškai vadinamą „cacerolada“: naktį daužė keptuves ir puodus keldamos triukšmą gatvėje ir bandydamos atkreipti dėmesį į problemą.
Tuo metu Ispanijos sostinės Madrido pareigūnai pasakoja, kad nuo lapkričio mėnesio mieste uždarė 20 narkotikų butų.
Policijos pareigūnai pasakojo, jog vieno tokio buto, kuriame klestėjo itin didelė gauja, lange netgi kabėjo užrašas: „Čia nėra narkotikų. Duokite mums ramybę. Ačiū!“
Barselonos miesto taryba išleido 500 tūkst. eurų, kad užtikrintų saugumą El Ravalio rajone ir valytų gatves, rinktų jose narkomanų paliktas šiukšles. Bet to neužtenka. Narkotikų prekeiviai spėja prisitaikyti prie situacijos ir pakeisti būstinę greičiau, nei juos prigauna teisėsauga.
Nepaisant kalbų, kad vėl pildysis devintojo dešimtmečio scenarijus, Ispanijos valdžia sako, jog antroji heroino epidemija šalyje neprasidės. Esą situacija tikrai kontroliuojama, o gatvėse nepamatysi tokių vaizdų kaip kadaise.
Tačiau El Ravalio gyventojus tokie valdžios žodžiai tik dar labiau erzina.
„Kai kuriems tiesiog nelabai rūpi, kas dedasi vargingesniuose rajonuose. Valdžia mano: „Ai, juk tai El Ravalis – čia klesti narkotikai, prostitutės ir suteneriai. Nieko nauja.“
Bet mes ne visi čia esame tokie – rajone gyvena daugybė skirtingų žmonių“, – piktinosi Carlosas.
