Lapkričio 18-oji buvo pradėta nuo saulės pasitikimo istorinėse šalies vietose. Dieną surengtas iškilmingas parlamento posėdis, vėliau šalies vadovas Raimondas Vėjuonis su svečiais iš užsienio nešė gėles prie Laisvės paminklo Rygoje.
Surengtas didelis karinis paradas, per kurį techniką demonstravo ir Latvijos kariai, ir sąjungininkai iš NATO. O vakare virš Dauguvos buvo surengtas šviesų ir fejerverkų spektaklis.
Lietuvos kaimynės valstybinėje šventėje dalyvavo ir Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas profesorius Alvydas Butkus.
Pasak jo, verta prisiminti, kad lietuviai ir latviai – broliškos tautos, bet turėtų daugiau kalbėtis.
– Kuo skyrėsi aplinkybės, kuriomis 1918 metais nepriklausomybę skelbė Lietuva ir Latvija? – A.Butkaus paklausė „Lietuvos rytas“.
– Latvija nepriklausomybę skelbė tris kartus. Pirmą kartą Valkoje 1917 m. gruodžio 2-ąją paskelbė Latvijos laikinoji nacionalinė taryba. Bet jos formuluotėje buvo teigiama, kad Latvija – autonomiškas valstybinis vienetas.
Dėl to 1918 metų sausio 30 dieną Petrograde Latvija skelbė nepriklausomybę antrą kartą.
Bet vėliau imta abejoti, ar ši taryba turėjo teisę skelbti nepriklausomybę, nes Latvijos laikinoji nacionalinė taryba buvo sudaryta iš dviejų organizacijų, kurios negalėjo atstovauti visai Latvijai.
Todėl latviai įkūrė Latvijos tautos tarybą 1918-ųjų pabaigoje, kai jau buvo akivaizdu, kad vokiečiai pralaimės karą. Būtent ši taryba lapkričio 18-ąją paskelbė nepriklausomybę. Paskelbė nepriklausomybę ne slaptai, o viešai – Latvijos nacionaliniame teatre. Ten buvo susirinkę daug publikos, žurnalistai.
– Kuriuos politikus išskirtumėte kaip ryškiausius šį Latvijos nepriklausomybės šimtmetį?
– Pirmiausia vertėtų paminėti pirmąjį nepriklausomos Latvijos prezidentą Janį Čakstę ir pirmąjį premjerą Karlį Ulmanį, kuris ir pats 1936-aisiais tapo prezidentu ir ėjo šias pareigas iki pat okupacijos.
Antraip nei Antanas Smetona, prasidėjus okupacijai jis nepabėgo į užsienį, pasirinko likti su tauta. Mano manymu, tai buvo klaida, nes 1940 m. jis bolševikų buvo priverstas pasirašyti atsistatydinimo prašymą.
Faktiškai jis perdavė valstybę į bolševikų rankas, o pats buvo išgabentas į Rusijos gilumą, kur 1942 metais mirė. K.Ulmanį latviai vertina ne taip prieštaringai, kaip lietuviai A.Smetoną. Latviai K.Ulmanį vertina gana pozityviai.
J.Čakstė iki šiol yra labai populiarus, nes jis buvo pirmasis prezidentas. Jo užduotis buvo pastatyti šalį ant kojų, gauti užsienio šalių pripažinimą. Užsienio valstybės nelabai skubėjo pripažinti Latvijos.
Buvo manoma, kad gal sugrįš Rusijos valdžia. Vis dėlto Vakarai norėjo sustabdyti galimą Rusijos imperijos atkūrimą, norėjo, kad jos galia neplistų į Rytų Europą, tad visą Baltijos ruožą – Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją – laikė vakarine zona ir stengėsi ją tokią išlaikyti.
Verta paminėti ir prezidentę Vairą Vykę-Freibergą, kuri buvo išrinkta dviem kadencijoms 1999–2007 metais. Apskritai būtų galima išskirti dar ne vieną veikėją, kuris nusipelnė Latvijai.
Latviai skiriasi nuo lietuvių tuo, kad oriai priima savo istoriją ir švenčia istorines sukaktis.
Kaip tik pats savaitgalį tai mačiau – dalyvavau šimtmečio iškilmėse.
Latviai nesigėdijo nešioti savo vėliavos spalvos juostelių ir jas nešiojo galais į viršų, ne žemyn, kad simbolizuotų raidę V, – lotyniškai „victoria“, pergalė.
Jie jas nešiojo visą šią savaitę, nes lapkričio 11 dieną buvo minima Lačplėsio diena – 1919 metais tądien latviai apgynė nuo bermontininkų Rygą, tad visa ši savaitė buvo šventinė.
– Kaip per šį šimtmetį keitėsi Lietuvos ir Latvijos santykiai ir kas labiausiai lėmė jų kaitą?
– Lietuvos ir Latvijos santykiams didelę įtaką darė Lenkija.
1920 metų sausį lenkai padėjo latviams vaduoti Daugpilį iš bolševikų ne tik kad jį atkovotų, bet ir kad atskirtų Latviją nuo Lietuvos.
Latvija Lenkiją turėjo kaip sąjungininkę.
Visą šį laikotarpį, ypač po Vilniaus užėmimo 1920 metų rudenį, latviai turėjo manevruoti tarp didelės sąjungininkės Lenkijos ir mažos – Lietuvos.
Nors šiuo laikotarpiu prezidentai vieni pas kitus nesisvečiavo, paprasti latviai ir lietuviai bendravo labai šiltai, buvo įkurtos vienybės draugijos.
1933 m. latviai studentai Vytauto Didžiojo universitetui dovanojo plokštę, kurioje buvo parašyta: „Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“.
Toks ryšys tarp visuomenių išliko ir šiais laikais. Nėra kitos šalies, kuri mums būtų tokia artima kaip Latvija. Tai, kad latviai pavadinami broliukais, nėra tik žodžiai.
– Ar žvelgdamas į šias dienas galite pasakyti, kad darome pakankamai santykių su Latvija srityje?
– Aišku, kad nepakankamai. Reikėtų bendradarbiauti taip, kaip skandinavai. Vertėtų bendradarbiauti ir mokslo srityje, ir politikoje. Turėtų susitikti ministerijų atstovai, tarpusavyje derinti įstatymus.
Latviai turi didžiulę patirtį tautinių mažumų politikos srityje, tad galime iš jų pasimokyti.
Lietuviai galėtų lygiuotis į latvius gamtos apsaugos srityje – jie čia toliau pažengę. Turėtume derinti užsienio politiką.
Kalbame, kad latviai gali pirkti elektrą iš Astravo. Reikia bendrauti su jais, daugiau kalbėtis.
Su latviais nereikia jokio atstumo bendraujant, jie mus priima šiltai. Lietuviai juos – taip pat. Egzistuoja geras fonas bendradarbiauti.
Noriu pacituoti, ką lankydamasis Lietuvoje yra sakęs latvių poetas Knutas Skujeniekas: „Mes galbūt kada nors pasiginčysime, pasibarsime ir net galime susipykti. Bet mes visuomet liksime broliai.“
