53 metų P.Adamowiczių per labdaros šventės baigiamąjį koncertą trimis smūgiais desantiniu peiliu nudūrė 27 metų Stefanas Wilmontas, vos prieš mėnesį išėjęs iš kalėjimo.
Jame už keturių banko skyrių apiplėšimą vyriškis praleido penkerius su puse metų.
Dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentui S.Wilmonto motina pareiškė, kad kreipėsi į rajono policijos skyrių prašydama neišleisti sūnaus iš kalėjimo.
Moteris į Gdansko 3-iąjį policijos komisariatą nuėjo likus savaitei iki sūnaus paleidimo ir pasakė bijanti, kad jis nepadarytų ko nors baisaus.
Žadėjo surengti atpildą
Motina sakė, jog per paskutinį pasimatymą sūnus jai prasitarė, kad planuoja atkeršyti Piliečių platformos partijos politikams už įkalinimą ir ruošiasi netrukus padaryti kai ką „didingo, sukrečiančio“.
Be to, sūnus motinai skundėsi, kad sėdėdamas kalėjime ėmė girdėti savo galvoje balsus.
Policininkai motinos nuogąstavimus surašė ir persiuntė į kalėjimą, kuriame sėdėjo S.Wilmontas. Kalėjimo vadovybė trečiadienį išplatino pareiškimą, kuriame paneigė žinojusi apie nuteistojo ketinimus padaryti kai ką baisaus.
Policijos atsiųstame laiške esą nieko nebuvo užsiminta apie tokius motinos nuogąstavimus.
Pareigūnai esą parašė, jog vaikinas motinai skundėsi, kad jam buvo skirti per ilgi kalėjimo metai, nors į bankus įsiveržė su netikru ginklu ir nieko nesužeidė.
Vaikinas dėl to esą kaltino politikus ir minėjo, kad keršydamas gali kokį banką užpulti su tikru ginklu.
Kalėjimo darbuotojai išsikvietė pokalbio S.Wilmontą, bet jis esą paneigė norą vėl plėšti bankus, atsakinėjo rišliai ir savo elgesiu nesukėlė jokių įtarimų.
Kalėjimo vadovybė 3-iąjį policijos komisariatą informavo apie pašnekesį su S.Wilmontu ir pranešė tikslią jo išleidimo į laisvę datą.
Nuskrido keršyti į Varšuvą
Vos išėjęs į laisvę S.Wilmontas nusipirko už kalėjime jam į asmeninę sąskaitą už darbą pervestus pinigus lėktuvo bilietą į Varšuvą.
Ten buvęs kalinys planavo surengti ką nors baisaus stebint didelei žmonių masei, tačiau ketinimo neįvykdė.
Užtat sostinėje S.Wilmontas atsidavė savo aistrai azartiniams žaidimams ir kazino pralošęs visus pinigus tuščiomis kišenėmis grįžo į Gdanską. Čia tūnojo kiauras dienas niekur neišeidamas ir tik po dviejų savaičių vėl išėjo į miestą, broliams pareiškęs, kad padarys kai ką rimto.
Tąkart S.Wilmontas vėl nerado tinkamo žmonių sambūrio, kad įvykdytų keršto planą, ir grįžo namo piktas.
Praėjęs sekmadienis buvo idealus jo kraupiam planui – tądien visoje šalyje vyko labdaros šventė, o vakare minios žmonių rinkosi į aikštėje rengiamą koncertą ir pažiūrėti fejerverkų.
Su padirbtu žurnalisto pažymėjimu prasmukęs pro apsaugą S.Wilmontas užlipo ant scenos ir peiliu smogė tris mirtinus smūgius neseniai kalbą pasakiusiam Gdansko merui.
P.Adamowicziui susmukus ant kelių žudikas nebėgo, o pagriebęs mikrofoną pasisakė savo pavardę ir pareiškė, kad ką tik nudūrė merą už tai, kad sėdėjo kalėjime, nors nėra kaltas.
Po to S.Wilmontas iškėlęs rankas džiūgavo scenoje tol, kol buvo pargriautas ir surištas.
Psichiatrijos mokslų daktaras Jerzy Pobocha teigia, kad siekis žudyti viešai gali būti susijęs su noru parodyti savo drąsą kalėjimo bičiuliams.
Džiūgavimas scenoje liudija psichikos sutrikimų sukeliamą nekritišką požiūrį į save, nusikaltimų ištrynimą iš atminties.
J.Pobocha priminė, kad šalyje yra 300 tūkst. šizofrenija sergančių asmenų, tačiau reikiamai gydomi ir prižiūrimi jie nenusikalsta. Problema ta, kad psichikos ligų profilaktikai ir gydymui valstybė neskiria reikiamo dėmesio.
Šizofrenija nebuvo nustatyta
Po mero nužudymo valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos politikai neigė kaltinimus, kad skleisdami neapykantą opozicijai paskatino tragediją. Pareiškė, jog dėl visko kalta S.Wilmonto liga.
Iš tiesų gydytojai jam niekada nebuvo nustatę šizofrenijos, nors jo psichikos sveikata vis dėlto kėlė rūpesčių tiek tėvams, tiek mokytojams nuo pat vaikystės.
S.Wilmontą psichiatrai tyrė po banko apiplėšimų, o kalėjime net 20 kartų – mat jis ėmė nuo visų atsiskirti, pradėjo girdėti tariamus balsus.
Vyras pusantro mėnesio gulėjo specialioje kalėjimo ligoninėje, tačiau buvo perkeltas į paprastą kamerą, jam buvo paskirti vaistai. Išėjęs į laisvę jis liovėsi juos gerti.
Po ankstyvos vyro mirties viena aštuonis vaikus auginusi žudiko motina daugiausia rūpesčių turėjo būtent dėl jo. Kai berniukui buvo 12-a, gydytojai nustatė padidėjusį aktyvumą ir agresyvumą, įtarė šizofreniją.
Paauglystėje pusbroliui į galvą jis trenkė alaus buteliu, o tuo pasipiktinusiam bičiuliui delną perdūrė peiliu. Policija to nesužinojo, nes vaikinai žavėjosi kariškiais, ginklais, mafija, kartu kilnojo svarmenis S.Wilmonto rūsyje įrengtoje treniruočių salėje.
Vaikinas niekada nedirbo, o pinigų prasimanydavo gatvėje iš moterų atimdamas rankinukus bei telefonus ir vykdydamas nusikalstamos grupuotės užsakymus – išlupinėjo skolas. Gautus pinigus išleisdavo žaidimams kazino, narkotikams, anaboliniams steroidams.
S.Wilmontas šešiems broliams bei bičiuliams girdavosi apie įvykdytus nusikaltimus, o apie bankų apiplėšimus parašė net internete. Plėšti bankų filialus rinkosi tiktai tokius, šalia kurių buvo taksi stotelė, nes regėjo filme, kad taip pasprunka plėšikai.
Į ketvirtą banko apiplėšimą pasikvietė ir bičiulį, nes šalia nebuvo taksi stotelės, tad draugas turėjo taksi laukti gretimoje gatvėje. Toli nuvažiuoti tą kartą nebepavyko – kelią blokavo policija.
