Interviu portalui Lrytas.lt jis papasakojo apie griežtą kitos dienos pokalbį su Algirdu Brazausku, dėl publikacijos kilusią diplomatinę įtampą ir kelionę tais pačiais vokiečių archyvų labirintais, kuriuose Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą rado profesorius Liudas Mažylis.
– Sovietų Sąjunga ilgą laiką bandė slėpti Molotovo-Ribentropo pakto slaptojo protokolo egzistavimą, bet jūs tikriausiai apie jį žinojot jau gerokai anksčiau?
– Be abejonės, apie šitą istoriją buvau skaitęs ir jau žinojau. Nuo 1984 m. dirbau laikraščio „Moscow News“ korespondentu Niujorke ir ten labai domėjausi Lietuvos istorija, skaičiau spaudos leidinius ir knygas.
– Kada ir kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Grįžau 1988 m. liepą ir pradėjau dirbti laikraštyje „Tiesa“, kuris tuo metu neturėjo redaktoriaus. Man pasiūlė šias pareigas, bet aš atsisakiau, nes norėjau rašyti. Paprašiau, kad mane paskirtų apžvalgininku.
Grįžau į Lietuvą savo noru nutraukęs kontraktą, nes man čia pasidarė įdomiau, negu Amerikoje. Visi, kas važiavo pro Niujorką, pasakojo, kas ten vyksta, o aš kentėjau, nieko negalėdamas daryti, būdamas viso labo kažkokiu ryšininku.
– Kaip gimė mintis rasti Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptąjį protokolą?
– Tai jau buvo metas, kai mes rašėme, ką norėjome. Ir aš tuomet pagalvojau padaryti tyrimą. Tiriamoji žurnalistika Lietuvoje dar nebuvo populiari, o aš ketverius su puse metų stebėjau Amerikos spaudą.
Parašiau du laiškus į užsienio reikalų ministerijas Bonoje ir Maskvoje. Ant spalvotų blankų su laikraščio turėtais ordinais parašiau: „Mes esame centrinis Lietuvos partijos laikraštis, ir norime parašyti apie taip vadinamą Molotovo-Ribentropo paktą. Labai prašome atsiųsti medžiagą, kurią jūs turite šiuo klausimu.“
Tokio įžūlumo Maskva tikriausiai dar nebuvo mačiusi. Aišku, iš ten niekas neatsakė.
O iš Bonos atkeliavo didžiulis storas paketas su laišku, kuriame buvo parašyta, kad originalų jie neturi, nes jie sudegė subombardavus traukinį, vežusį užsienio reikalų ministerijos archyvą. Tačiau išliko nuo tų originalų daryti mikrofilmai, kurių atspaudus mums ir atsiuntė.
1988 m. gruodžio 22 d. numerio pirmajame puslapyje išspausdinome gautą Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laišką, o trečiame puslapyje – visus slaptuosius protokolus.
Šitaip jie pirmą kartą buvo paskelbti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Po dviejų mėnesių juos išspausdino estai.
– Kokios sulaukėte reakcijos?
– Pirma publikacija Tarybų Sąjungoje, ir ne bet kur, o partijos laikraštyje! Aišku, kad Maskvai tai nepatiko.
Tai buvo 1988 m. gruodis, reiškia, iki Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo dar buvo likę metai. Ką Maskva galėjo galvoti? Kad ten yra visiška betvarkė arba kad ten sėdi vieni priešai.
Tą pačią dieną tiesioginiu telefonu man paskambino A.Brazauskas (tuometinis Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto pirmasis sekretorius – red. past.). Aš tuomet buvau redakcinės kolegijos narys, ir man irgi pastatė vyriausybinį telefoną.
„Ką tu ten spausdini?“ – piktai paklausė jis.
Aš jam atsakiau: „Sekretoriau, gavau iš Bonos storiausią paketą, spausdinsim dar su tęsiniais.“
O jis man sako: „Padaryk kopijas ir atnešk man. Aš rytoj važiuoju į Maskvą ir susitiksiu su Gorbačiovu, gal tai bus mums koks nors argumentas.“
Aš greitai padariau kopijas ir nunešiau jam. O laikraštyje toliau spausdinome tęsinius.
– Ar pavyko gauti daugiau medžiagos iš vokiečių archyvų?
– Kai užsimezgė kontaktas, aš nuvažiavau į Maskvą ir aplankiau Vakarų Vokietijos ambasadą. Paprašiau jų pagalbos ieškant daugiau istorinės medžiagos ir pasakiau, kad noriu patekti į jų archyvus.
Juolab, vokiečių kalbą mokiausi dar mokykloje, ir iki šiol skaitau paskaitas šia kalba.
Ambasadorius buvo nustebęs, bet pirmiausiai pavaišino mane pietumis. Prisimenu, prie ambasados rikiavosi didžiulė eilė, ir milicija tikrino ir surašinėjo kiekvieną asmenį, įeinantį į pastatą. O aš įėjau į pastatą ir neišėjau, nes ambasadorius mane išsivežė savo automobiliu. Turbūt manęs ten dar ilgai ieškojo.
Ambasadoriui patiko ši idėja, ir jis pakvietė mane apsilankyti Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve Bonoje ir į Vokietijos nacionaliniame archyve Koblence.
Taigi 1989 m. pavasarį aš sėdau į savo „žiguliuką“ ir nupirpinau per visas sienas. Važiavau ir per Rytų Vokietiją, kuri dar tik burbuliavo, likus pusei metų iki Berlyno sienos griūties.
– Kokį įspūdį paliko Rytų Vokietija?
– Užvažiavęs į Erfurtą susitikau su kolegomis žurnalistais iš „Das Volk“, ir jie man sako: „Ką jūs ten Lietuvoje darot? Jūs sužlugdysit socializmą!“
O aš jiems sakau: „Vyrai, jūs čia sėdite ir savo broliams į kitą pusę negalite laiško parašyti arba bijote televizorių pažiūrėt.“
Po pusmečio, jau griuvus Berlyno sienai, vėl važiavau pro Erfurtą, ir visi jie jau buvo išmetę partinius bilietus ir sakė man: „Teisingai jūs viską darėte Lietuvoje.“
– Kaip jus pasitiko Bonoje?
– Nuvažiavau į Užsienio reikalų ministeriją miesto centre, ten pat buvo ir archyvas. Jį, kaip ir visas federalines tarnybas, saugojo pasieniečiai. Vienas jų kažkam paskambino, papurtė galvą ir padavė man ragelį. O per jį man sako, kad negali manęs priimti, nes skaitykloje nėra vietų.
„Jūs ką, juokaujate? – pasakiau. – Nuvažiavau 2 tūkst. kilometrų tam, kad išgirsčiau šitą atsakymą?“
Bet man pavyko juos įtikinti pasikalbėti, ir man leido pakilti į viršų. Galiausiai jie įleido mane į skaityklą. Ten aš buvau vienintelis lankytojas, daugiau nebuvo nė vieno žmogaus.
– Kodėl jie pamelavo?
– Pasirodo, iš Rusijos jei buvo gavę notą dėl to, kad esą sąmoningai numetė mums medžiagą apie Molotovo-Ribentropo paktą, kad sužadintų nacionalistinius jausmus.
Diplomatai man po to sakė, ne spaudai: „Mus dabar labai sudėtinga su jumis bendrauti.“
Iš tiesų, jie turėjo problemų su Maskva dėl dokumentų, kuriuos man atsiuntė. Visi tuomet rėmė M.Gorbačiovą ir nenorėjo jam pakenkti. Manau, jie nuoširdžiai nenorėjo manęs įleisti į tą archyvą.
Gal net ir Maskva per daug jų nespaudė, bet jie galbūt patys savo iniciatyva mane stabdė.
– Bet galiausiai jie jus įleido į archyvą? Kokios dar medžiagos ten radote?
– Buvau praktiškai tame pačiame archyve, kaip ir Liudas Mažylis, tik ieškojau kitų dalykų. Bet manau, kad kažką vertingo suradau.
Paprašiau Vokietijos pasiuntinybės Kaune susirašinėjimų su užsienio reikalų ministerija 1939-1940 m. Tai labai įdomūs dokumentai, jie buvo gerai sutvarkyti ir susiūti.
Jie man nešė bylas, pristūmė arčiau kopijavimo aparatą, ir aš pasidariau kokių 400 kopijų. Tiesa, turiu prisipažinti, kad aš jų taip ir nepanaudojau. Grįžęs pamačiau, kad interesai ėmė keistis, žmonės ėmė mažiau domėtis šia tema.
– Tačiau išleidote dokumentų rinkinį „Suokalbis“ apie Stalino ir Hitlerio sąmokslą perbraižyti Europos sienas. Kaip gimė ši knyga?
– Kai 1989 m. grįžau iš Vokietijos, man paskambino Edmundas Juškys ir pasakė: „Turi gi tiek medžiagos, išleiskim knygutę.“
E.Juškys buvo įsteigęs leidyklą „Lituanus“. Jis irgi buvo ryški figūra – išsilavinęs, apsišvietęs, buvęs Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkas, kaip tariant, Lietuvos kino ministras.
Aš pagalvojau, kodėl gi ne. Sudėjome į knygutę rusų ir vokiečių dokumentų originalus ir parašėm nedidelę įžangą. Viskas kainavo 50 kapeikų.
Bet knygos tiražas buvo 100 tūkst. egzempliorių, ir jis visas buvo išparduotas per dieną – 1989 m. rugpjūčio 23-iąją.
Po 1988 m. mitingo per Molotovo-Ribentropo pakto metines mes žinojome, kad 1989 m. bus dar daugiau žmonių. Šiai progai ir išleidome knygą.
Pats nedalyvavau Baltijos kelyje, nes buvau toli, bet mano knygelė ten buvo, ir dėl to aš labai džiaugiuosi.
– Kaip į ją reagavo Maskva?
– Aš niekaip nesupratau Maskvos reakcijos. Tuo metu M.Gorbačiovo patarėjas ir ideologijos sekretorius buvo Valentinas Falinas, prieš tai dirbęs Tarybų Sąjungos ambasadoriumi Vakarų Vokietijoje. Jis tikrai žinojo apie Molotovo-Ribentropo paktą, bet vis vien kaip papūga kartojo: „Ne, nieko tokio nebuvo.“
Ir M.Gorbačiovas, remdamasis V.Falinu, kartojo tą patį.
Tai buvo reakcija ne vien į mano knygą. Visos Baltijos šalys, visi deputatai kėlė šį klausimą.
Aš iki šiol gerbiu M.Gorbačiovą už tai, kad jis davė mums šansą, bet negaliu suprasti, kodėl jis buvo taip įtakojamas V.Falino.
Jau gerokai vėliau man teko susitikti su Aleksandru Jakovlevu („perestroikos“ ideologu – red. past.), ir aš jo irgi pasiteiravau: „Kodėl M.Gorbačiovas vis kartojo, kad slaptųjų protokolų nebuvo? Juk jis jį rado?“
O šis man atsakė: „Taip, rado, bet tik po to, kai aš jį priverčiau surasti.“
– Skirtingai nei Tarybų Sąjungoje, Vakarų Vokietijoje tie dokumentai nebuvo slapti?
– Ne, jie nebuvo slapti, bet apie juos ir nebuvo kalbama, tikriausiai iš korektiškumo. Vis dėlto egzistavo ekonominiai ir politiniai ryšiai, todėl vokiečiai nenorėjo statyti rusų į kampą, o ir jiems patiems buvo nepatogu, kad taip begėdiškai pasidalino Europą.
Vokietijoje mokslininkai šiek tiek rašė apie tai, bet per daug neįsijausdavo.
– O kitos Vakarų šalys? Juk tuoj po karo Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptąjį protokolą buvo išspausdinę amerikiečiai?
– Taip, bet ir amerikiečiai nepūtė iš to burbulo. Ši istorija panaši į Katynės: ir anglai, ir amerikiečiai žinojo apie lenkų karininkų žudynes, bet kaip tu gali apie tai kalbėti, kai į pagalbą Rusijai siunti tankus?
– Kaip pats paaiškintumėte, kodėl niekas jums nepapriekaištavo už jūsų publikacijas?
– Buvo nepatenkintų ideologų, bet juos greitai pakeitė mūsų bendraminčiai. Be to, buvo visiška laisvė. Kai laikraštyje patys išsirinkome redaktorių, staiga pajutome, kad esame laisvi ir kad galime rašyti.
Tuomet aš pradėjau rašyti straipsnių seriją apie istorijos mįsles: Augustino Voldemaro mirtį, Konstantino Kleščinskio bylą, Lietuvos aukso likimą.
Viskas ateina ir praeina. Aš iki šiol domiuosi Lietuvos istorija, bet žmonės – jau nebe taip. Jie turi kitų rūpesčių. Bet 1988 ir 1989 metai spaudai buvo ypatingi – tiek dėl spaudos reikšmės, tiek dėl žurnalistų profesionalumo.
