A.Kurovas Lietuvoje pristatė savo filmą „Novaja“. Tai juosta, pasakojanti apie laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistų darbą.
1993 metais pradėto leisti laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistams teko patirti viską – nuo subtilaus politinio spaudimo iki samdomų žudikų kulkų. Viena žymiausių nužudytų leidinio žurnalistų buvo Ana Politkovskaja.
45-erių A.Kurovas tikino, kad leidinio žurnalistai gyvena tartum viena šeima, o rizika yra jų kasdienybė, tai jam teko patirti ir filmavimo metu.
„Rusijoje žurnalistams sudėtinga, o daugelį leidinių uzurpavo valdžia“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Kurovas.
– Pusantrų metų filmavote „Novaja gazeta“ žurnalistų darbą, koks jis jums pasirodė?
– Man tai buvo unikali galimybė būti šalia šių žmonių, kuriais žaviuosi. Bet buvau perspėtas, kad kartkartėmis neišvengiama kokių nors netikėtumų, krizių.
Jos susijusios su „Novaja gazeta“ atliekamais tyrimais, atakomis prieš redakciją.
Be abejo, tikėjausi kokios nors sudėtingos situacijos, kurią galėčiau stebėti. Suprantu, kad ciniška laukti, kad tavo juostos herojai susidurs su problemomis, tačiau jiems tai įprasta.
Taip ir atsitiko. Kilo nemalonumų dėl žurnalisto Ali Feruzo, dėl redakcijos tyrimo apie Čečėnijoje persekiojamus homoseksualius asmenis. Tuomet kaip tik laikraščiui buvo paskelbtas džihadas.
– Pasitaikė atvejų, kai dėl tariamo informacijos slaptumo jums buvo tiesiog uždrausta filmuoti?
– Kai kuriais atvejais, kai vyriausiasis redaktorius suvokė, kad tam tikri įvykiai ar faktai negali būti ne tik parodomi viešai, bet ir užfiksuoti, manęs prašė nejungti kameros. Tačiau tokių atvejų buvo nedaug.
Tolesnius sprendimus, ką parodyti, o ko ne – priėmiau aš pats. Vyriausiasis redaktorius net atsisakė peržiūrėti filmą prieš jo premjerą, kad nebūtų jokio spekuliavimo dėl cenzūros.
„Novaja gazeta“ prarado ne vieną žurnalistą, todėl saugumo klausimai ten turi būti ypač opūs. Šie tragiški įvykiai išmokė juos būti atsargesnius, daugiau pagalvoti, kaip apsisaugoti.
Žinau, kad yra saugumo protokolai – jeigu kyla grėsmė gyvybei, žurnalistas gali būti kur nors evakuotas, laikinai apgyvendintas, paslėptas. Bet su tais protokolais nesu detaliai susipažinęs.
– Žiniasklaidos priemonių, kurios gali viešinti Rusijos valdžiai nepalankius straipsnius, tyrimus, liko nedaug. Kiek apskritai laisvės turi jūsų šalies žurnalistai?
– Jiems išlikti išties sunku. Yra žiniasklaidos priemonės, kurias finansuoja valstybė arba oligarchas, kuris vis tiek priklausomas nuo valdžios. Tos, kurios nenori būti priklausomos nuo Kremliaus, turi išsilaikyti pačios – per kokias nors skaitytojų įmokas ar kitokius būdus.
Žiniasklaidos padėtis po 2012 m. pasidarė itin sudėtinga. Štai, pavyzdžiui, leidinio „Lenta“ vyriausioji redaktorė Galina Timčenko buvo atleista iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Visa redakcija tą pačią dieną parašė prašymą atleisti iš darbo ir visi kartu išėjo. Vėliau jie persikėlė į Latviją ir įkūrė leidinį „Meduza“. Kitaip dirbti jie nebegalėjo.
– Dažnai susimąstote apie savo saugumą? Juk kuriate filmus, kurie nebūtinai gali patikti valdžiai.
– Susimąstau, kartais net būna baisu. Negaliu pasakyti, kad esu bebaimis. Be to, privalau mąstyti ne tik apie savo, bet ir savo juostų herojų saugumą. Kai žmogus įsileidžia tave į savo gyvenimą, pasakoja prieš kameras tai, kas gali sukelti jam grėsmę, tau tenka dalis tos atsakomybės.
Tačiau kartais suvokdavau, kad yra istorija, kurios negaliu nepapasakoti. Kitaip apniks jausmas, kad išdavei save, savo laisvę ir kitus žmones.
– Ar sunku išreikšti save valstybėje, kurioje kita nuomonė ne visada pageidaujama?
– Pirmiausia mano veiklos finansavimą galima pamiršti – jo tiesiog nėra. Kartais tenka pamiršti ir filmų rodymą kino teatruose. Rusijoje priimami nauji įstatymai, ribojantys žodžio laisvę, didinantys cenzūrą.
Yra įstatymas, pagal kurį kiekvienam filmo ekranizavimui būtina gauti „popierėlį“ iš Kultūros ministerijos, kuris leistų tau tai padaryti. Buvo atvejų, kai įstatymas buvo naudojamas kaip cenzūros įrankis.
Laimei, dar vis galime naudotis internetu. Todėl savo juostomis dalijuosi internete. Ten auditorija kur kas didesnė.
– Jei tikėsime apklausomis, didžioji dalis Rusijos gyventojų vis dėlto palaiko esamą šalies valdžią. Ar bandote savo filmais prisibelsti iki jų?
– Mano auditorija yra žmonės, kurie ieško atsakymų. Be abejo, propaganda taiko metodus, leidžiančius įpiršti žmonėms bet kokią idėją, kuri reikalinga valdžiai. Ji dirba labai efektyviai.
Aš dokumentinėse juostose nenaudoju tokių metodų. Todėl kuriu žmonėms, kurie turi noro klausyti, sustoti, susimąstyti. Aš pateikiu jiems informaciją, o jie turi ją patys analizuoti, suvokti.
– Žmonės, kurie eina į gatves protestuoti prieš valdžią ir yra jūsų auditorija?
Manau, kad tai ir yra tie žmonės. Asmenys, kurie nebijo, kad jų mažuma.
Būti mažumoje iš tiesų yra baisu, tu esi pažeidžiamas. Todėl ir yra daug tokių, kurie iki šiol palaiko valdžią, – jiems patogiau būti daugumoje.
– Tikite, kad dabartinė aktyvioji mažuma vieną dieną taps dauguma?
– Galbūt dauguma netaps, bet vieną dieną situacija tikrai pasikeis, ateis lūžio taškas. Manau, kad tai vyksta jau dabar. Kai kas keičiasi. Žmonės, kurie visuomet buvo toli nuo politikos, nuo pilietinių teisių gynimo, staiga ėmė ginti savo teises. Jos pažeidžiamos taip stipriai, kad kentėti tiesiog neįmanoma.
Vyko vadinamieji šiukšlių protestai. Žmonės buvo nepatenkinti naujų sąvartynų įkūrimu šalia miestų, nes kvėpuoti tapo neįmanoma. Jie suprato, kad kenkiama jų, jų vaikų sveikatai, ir taikstytis su tuo negalima.
Manau, kad valdžia bijo protestų, tik stengiasi to neparodyti. Jei ji nebijotų, į protestus niekaip nereaguotų ir nemuštų į mitingus išėjusių paauglių.
Manau, tokių žiaurių veiksmų valdžia imasi būtent iš baimės.
