Trejus metus Kinijoje, Šanchajuje, gyvenantis architektas M.Skrupskelis prisimena, kaip prieš kinų Naujuosius metus su draugais suspėjo nueiti pavakarieniauti, o po to netikėtai aukštyn kojomis apsivertė visas jo gyvenimas – nuo sausio 24 d. jis savanoriškai ėmė gyventi karantino sąlygomis ir taip leidžia dienas iki šiol.
Vyras pasakoja, kad namus palieka tik tada, kai labai reikia, – nusileidžia į apačią pasiimti siuntų arba nueina nusipirkti maisto, kai baigiasi produktai.
Kartais, kai įgrysta namų sienos, išeina ir pasivaikščioti – pavyzdžiui, atsigerti kavos.
„O šiandien buvau išvykęs trumpam pasivažinėti dviračiu. Apsukau ratą aplink savo rajoną, – „Lietuvos rytui“ šią savaitę pasakojo M.Skrupskelis. – Gatvės vis dar tuščios, tačiau vieną kitą žmogų pastebėti galima. Važiavau palei upę, tad mačiau žvejojančių gyventojų, o kai kurie netgi upėje maudėsi. Nežinau, gal mano, kad tai jiems suteiks sveikatos.“
Architektas visą šį laiką dirba iš namų. Kol kas niekas nežino, kada grįš į biurą: galbūt po savaitės, o galbūt – ir dar vėliau. Iki kovo grįžti tikrai neplanuoja.
„Pirmadienį turėjome vaizdo konferenciją, per kurią aptarėme darbus ir nusprendėme, kad kol kas tęsime darbą iš namų, – teigė vyras. – Turime būti įsitikinę, jog darome viską, kad apsaugotume save ir vieni kitus.“
Tačiau, anot M.Skrupskelio, šiuo metu įtampa mieste yra šiek tiek nuslūgusi. Viruso pikas mieste jau buvo pasiektas, skelbiama apie mažėjantį užsikrėtimų skaičių, todėl žmonės jaučiasi ramesni. Tačiau apsauginių kaukių trūko ir trūksta – iki šiol jomis pasirūpinti vis sunkiau.
Rado naujos veiklos
Atrodo, būti įkalintam tarp keturių namų sienų turėtų būti sunku – kuo užsiimti, ką veikti? M.Skrupskelis atsako, kad kai nedirba, paprasčiausiai skaito knygas, žiūri filmus, gamina valgyti ar tiesiog naršo internete.
Be to, leidžiant laiką karantine vyro gyvenime atsirado nauja veikla – rašymas. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje M.Skrupskelis rašo savotišką dienoraštį apie koronaviruso situaciją.
Kiekvienas įrašas prasideda statistine informacija: apsikrėtusiųjų, mirusiųjų ir pasveikusiųjų skaičiais. Toliau – pasakojimas.
Anot vyro, anksčiau šiame socialiniame tinkle tiek daug laiko jis nepraleisdavo – prisijungti prie „Facebook“ Kinijoje yra sunku, socialinis tinklas blokuojamas.
„Šį dienoraštį pradėjau rašyti dėl to, kad norėjau su žmonėmis dalytis aktualiausia, svarbiausia informacija apie koronavirusą. Kai kurios žinios Lietuvą pasiekia vėliau nei mane, todėl pamaniau, kad galėčiau apie tai rašyti, – pasakojo M.Skrupskelis. – Be to, šitaip norėjau nuraminti savo tėvus, kurie dėl manęs labai nerimavo.
Jie jaučiausi daug geriau, kai mato, kad esu izoliuotas namie, kur nėra grėsmės apsikrėsti.“
Informuoja ir apibūdina
Atviri vyro įrašai, pasakojantys apie realų gyvenimą Kinijoje siaučiant koronavirusui, sulaukia gana nemažai dėmesio. Dienoraščiu susidomėjo ir vienas kultūros žurnalas – šį mėnesį jame buvo publikuoti M.Skrupskelio tekstai.
Vakar savo paskyroje vyras ne tik pasakojo apie didėjančią pandemijos grėsmę, nes virusas plinta į kitas valstybes, jis bandė įžvelgti ir teigiamą Kinijoje susiklosčiusios situacijos pusę.
„Tarp visų nepatogumų, kuriuos žmonės patiria Kinijoje, gamta čia gavo progą atsikvėpti. Ūkinei veiklai sustojus miestuose ne tik oras švaresnis, išėjęs į balkoną klausausi negirdėtų paukščių balsų, – rašė lietuvis architektas. – Geroji naujiena, į kurią nedaug kas atkreipė dėmesį, yra Kinijoje šiomis dienomis įsigaliojęs įstatymas, draudžiantis vartoti laukinių gyvūnų mėsą. Sekdama anksčiau Tiandzino provincijoje paskelbtu draudimu medžioti, žudyti, gaudyti, pirkti, parduoti ar transportuoti laukinius gyvūnus vyriausybė išplėtė draudimų sąrašą nacionaliniu lygiu.
Tai labai svarbus žingsnis saugant nykstančias rūšis. Kinijoje daug gyvūnų žudomi dėl tradicine vadinamos medicinos. Tiesa yra ta, kad kuo retesnis gyvūnas, tuo daugiau gydomųjų galių jam priskiriama, taip jų kainos nuolat kyla ir juos medžioti atsiranda dar daugiau paskatų.
Taip Kinijoje buvo išnaikinta daugybė gyvūnų rūšių. Kaip mes kadaise išnaikinome stumbrus – kuo retesni jie buvo, tuo skanesnė jų dešra rodėsi. Įdėjus daug pastangų stumbrai sugrįžo į mūsų miškus. Bet štai kai kam dešros pasirinkimas per mažas rodosi.“
Sprendimai – nepatikimi
Nors tėvai vis tiek nerimavo dėl Kinijoje esančio sūnaus, pats vyras, nors ir susimąstydavo apie grįžimą į gimtąją šalį, tokio žingsnio žengti nesiryžo. Jis įsitikinęs – taip būtų buvę tik dar blogiau.
„Negalėjau būti tikras, kad viruso aš nepasigausiu, pavyzdžiui, oro uoste. O kaip turėčiau elgtis tuomet? Koronaviruso inkubacinis periodas yra dvi savaitės, todėl grįžti pas tėvus negalėčiau – nenorėčiau jų įstumti į pavojų.
Pas seserį taip pat negalėčiau važiuoti, tad turėčiau būti viešbutyje. Tačiau ir jame būdamas galėčiau apkrėsti šimtus žmonių. Reikia elgtis atsakingai“, – sako M.Skrupskelis.
Vyras abejoja ir Lietuvos kvietimu Kinijoje esantiems lietuviams sugrįžti. Tiesa, šiuo kvietimu nepasinaudojo nė vienas ten gyvenantis tautietis.
Vyro manymu, taip tik geriau, nes grįžimas nebūtų niekam padėjęs ir būtų tik sukėlęs gerokai daugiau problemų.
„Dabar, kai koronavirusas pasiekė Europą, apie jį Lietuvoje imta kalbėti daugiau ir atsakingiau. Imta skelbti rekomendacijas, planus ir priemones.
Kad virusas atkeliaus į Europą ir čia nesustos, buvo labai tikėtina, todėl panašu, kad pandemija nebeišvengiama“, – teigė vyras.
Beje, lietuvis pasirūpino ir kinais – vyresniems žmonėms dovanojo apsauginių kaukių.
„Pasilikau keletą sau, o kitos jau keliauja pas senelius, nes mes neatiduosime jų virusui. Pagyvenę žmonės labiausiai pažeidžiami. Statistika negailestinga, nuo 50 metų infekuotųjų šiuo virusu mirštamumas didėja geometrine progresija. Vyresni žmonės turi sunkumų ir naudotis moderniais įrankiais, užsisakyti maisto, geriamojo vandens internetu ar susimedžioti kaukių, jiems misija neįmanoma.
Dažnai jie gaminasi savadarbes kaukes, kurios niekaip neapsaugotų. Jau šiandien dešimtys šeimų Kinijoje miegos ramiau, jos kaip ir aš labai laimingi, nes jiems padeda žmonės iš egzotiškos Lietuvos“, – rašė lietuvis.
Gyvenimas – į kitą erdvę
„Viskas keliasi į virtualią erdvę, – teigė vyras, paklaustas apie tai, kuo užsiima karantino sąlygomis gyvenantys žmonės. – Virtualiai šiuo metu ne tik dirbama. Taip veikia ir universitetai, mokyklos.
Vaizdo konferencijas rengia ir sporto bei šokių instruktoriai, o muziejai bei galerijos siūlo virtualius gidus.“
Į internetą persikėlė netgi naktiniai klubai – tokiose vaizdo transliavimo programėlėse kaip „Douyin“ įvairūs didžėjai transliuoja, kaip gyvai groja muziką.
O žmonės, esantys namie, gali įsijungti pasiklausyti, pašokti ir gyvai komentuoti.
Ir nors Kinijoje yra izoliuota interneto erdvė, šalis nėra technologiškai atsilikusi. Kaip pasakojo vyras, didelė kasdienio gyvenimo dalis jau yra telefonuose.
Jis tikina neprisimenantis, kada paskutinį kartą naudojo grynuosius pinigus, maistą paprastai užsisako iš virtualių restoranų, net metro ir autobusų kortelė virtuali.
„Mirtino viruso grėsmė mus nusviedė į virtualią erdvę. Tik kai mirti tampa baisiau negu keistis, galime atsiverti naujiems pasauliams“, – tikino vyras.
