O kaip elgtis tiems, kurie kol kas šiuos įvykius kiek sutrikę stebi iš išorės?
Šiuos klausimus kelia situacija artimiausioje Lietuvos kaimynėje, kur sekmadienį vyko prezidento rinkimai. Jų rezultatai, kuriuos jau po balsavimo apylinkių uždarymo ėmė skelbti oficiozinės visuomenės apklausų agentūros, pribloškiantys: A.Lukašenka surinko apie 80 proc. rinkėjų balsų, pagrindinė jo varžovė S.Cichanouskaja – maždaug 10 proc.
Tiesa, panašūs rezultatai buvo ir per visus ankstesnius „rinkimus“, kai bet kokie galimi diktatoriaus varžovai būdavo išstumiami iš trasos arba sukišami į kalėjimą, visuomenės protestai ištaškomi, o A.Lukašenka toliau grįždavo prie savo amžino žaidimo su Maskva ir Vakarais kaip vienintelis, realiai kontroliuojantis padėtį šalyje ir visuomenėje.
Taigi kuo remiasi tie, kurie ir Baltarusijoje, ir pasaulyje tvirtina, kad šį kartą viskas iš esmės kitaip ir A.Lukašenkos režimas pagaliau atbildėjo į finišo tiesiąją, kad ir kokio ilgio ji būtų?
Juk ir toliau nėra bent šiek tiek patikimesnių duomenų apie baltarusių paramą A.Lukašenkai ir jo pagrindiniams konkurentams.
Negana to, įvairūs skelbiami skaičiai dabar labiau nei bet kada yra politizuoti ir propagandiniai. Juk tuo, kad A.Lukašenka iš tiesų surinko vos keletą procentų rinkėjų balsų, o S.Cichanouskaja gavo tuos pačius 80 proc., lygiai taip pat sunku pasitikėti, kaip ir tuo, jog dabartinis prezidentas iš tiesų susižėrė 80 proc.
Bet tai, ar A.Lukašenkai už nugaros iš tiesų tebestovi nors ir minimali paklusnioji dauguma, ar šįkart jis tikrai prarado jos paramą, galbūt ir ne svarbiausias klausimas, kai „rinkimai“ buvo akivaizdžiai butaforiniai.
Išties gali būti, kad A.Lukašenka pirmą kartą nebesugraibė bent aritmetinės daugumos balsų „už“, o namų šeimininkė S.Cichanouskaja, turėjusi tapti ir tapusi politine lydere, netgi laimėjo rinkimus.
Esminis dalykas tas, kad, nepaisant brutalaus, maksimaliai išgąsdinti skirto jėgos struktūrų smurto, prasidėjusio dar iki „rinkimų“, į gatves išsiliejusios protesto akcijos yra beprecedentės ir savo mastu, ir turiniu.
Dešimtys tūkstančių protestuotojų net ne Minske, o provincijos miesteliuose – to Baltarusija apskritai niekada nėra regėjusi. Vien tai liudija nebe kiekybinius, o kokybinius pokyčius visuomenėje.
Lemtingas psichologinis aspektas – į jėgos struktūrų smurtą žmonės patys ima atsakyti jėga, priversdami priešininkus atsitraukti.
Vadinamoji tradicinė opozicija yra nuošalėje, kaip ir jos socialinė ir idėjinė bazė – senoji nacionalistinė inteligentija ar radikalus jaunimas. Į jų vietą žengė ir vidurinė klasė, ir buvę režimo rėmėjai iš žemesnių socialinių sluoksnių.
Suprantama, kad juos visus vienija nepasitenkinimas vis blogėjančia ir ekonomine, ir socialine padėtimi, kurį režimo brutalumas dar labiau pakurstė. Bet idėjiniu, politiniu lygiu kol kas migla ir sutrikimas.
Antai nors S.Cichanouskaja ir nepripažino rinkimų rezultatų, nepasiuntė jokios aiškesnės žinios savo rėmėjams, kurie jau kovėsi gatvėse su milicija, išskyrus raginimą vengti smurto ir pažadą kovoti teismuose.
Tuo metu akivaizdu, kad pagrindinis režimo priešininkų ginklas – kuo gausesnis, ryžtingesnis ir organizuotesnis dalyvavimas tokiose protesto akcijose, kurių jėgos struktūros nesugebėtų išvaikyti netgi praliejusios kraują.
Žinoma, labai tikėtina ir tai, kad valdžiai vėl pavyks užgniaužti protestus, nors ir daug didesne kaina nei iki šiol.
Be to, režimą gins Rusija. A.Lukašenkos žlugimas ir taip jai būtų nepriimtinas ir pavojingas, juolab kad dabar, susilpnėjęs ir praliejęs kraujo, jis būtų dar stipriau pririštas prie Maskvos.
Vis dėlto priežastys, įžiebusios dabartinius procesus, – ekonominė ir socialinė krizė, su ja nesugebančio ir net nesirengiančio susidoroti režimo neįgalumas niekur nedings.
Taigi šios valstybės dar laukia ilgas ir painus, kupinas ne vienos nakties permainų ir galbūt itin didelių sukrėtimų kelias.
Į šį kelią pagaliau turi išsiruošti Vilnius, Briuselis ir kitos Vakarų šalių sostinės, kurios kol kas gana pasyviai stebi situaciją, konstatuoja, jog jį bloga, bet slapta tikisi, kad triukšmas vėl aprims ir bus galima grįžti prie „normalių“ santykių su režimu.
Aišku, dabar Vilniuje skambantys radikalų raginimai nedelsiant tuos santykius apskritai nutraukti, o vienintele teisėta Baltarusijos valdžia paskelbti S.Cichanouskają su jos padrikais rėmėjais – kitas kraštutinumas.
Tačiau akivaizdu, kad, atsisakius sankcijų ir politinės izoliacijos botago dėl „draugystės“ meduolio, teks grįžti prie pirmojo, net jei nebūtų visiškai atsisakoma antrojo. Europai reikia bent jau pradėti vėl rimtai tartis dėl santykių su Minsku ir, žinoma, virš jo stūksančia Maskva. Ne tik dėl moralės, bet ir dėl paprasčiausio saugumo.
Juk vadžias atleidęs režimas gali dar labiau pabloginti padėtį, kuri blogėja ir blogės toliau. O kuo brutalesni ir chaotiškesni įvykiai pasipils Baltarusijoje, tuo blogiau visiems aplinkiniams – pirmiausia, žinoma, artimiausiems.
