Čekijos prezidentas M.Zemanas pareiškė nelaikąs A.Navalno kovotoju už demokratiją, nes toks ir nesąs. Čekijos vadovas vadina A.Navalną „rusišku nacionalistu“ ir primena, kad į herojų rangą keliamas žmogus pateisino stalininį režimą deportuojant tautas, konkrečiai čečėnus.
Dabar, M.Zemano nuomone, A.Navalnas kovoja konkrečiai su V.Putinu, bet atsisėdęs į jo kėdę varytų tą pačią politiką, pavyzdžiui, okupuoto Krymo atžvilgiu.
Nepritariu M.Zemanui dėl daugelio jo palankių pareiškimų V.Putino atžvilgiu, bet dėl A.Navalno jis teisus. Prisimindamas bjaurius A.Navalno pareiškimus apie Gruziją karo su Rusija metu pakoreguočiau Čekijos prezidento tinklaraštininko vertinimą „rusišku nacionalistu“, nes kai kam tai dar net simpatiškas žodis.
Esu įsitikinęs, kad A.Navalnas yra kraštutinis nacionalistas, o netikėtai atsidūręs Rusijos prezidento vietoje (to, žinoma, niekada neatsitiks) Lietuvai būtų labai pavojingas. Dar kartą primenu – tai mano subjektyvi nuomonė ir niekam neprivaloma, bet kadangi Lietuvos žiniasklaidoje pradėjo dominuoti A.Navalno heroizavimas, jaučiu pareigą pakartoti, kad yra ir kitokių nuomonių apie šį politinį veikėją.
Diskusijose pasigirsta atsargesnių A.Navalno vertinimų, akcentuojant ne pačią V.Putino priešininko asmenybę, bet Rusijos valdžios reakciją į jį. Taip, reakcija nervinga, liguista ir verčianti papildomai klausti, ar tai neatspindi gilesnių Rusijos politikos ir situacijos valstybėje procesų.
Išsamiau patyrinėti, kas vyksta Rusijoje, jau seniai reikia, bet rimtų studijų kol kas nematyti, dažniausiai tik propagandinio pobūdžio. Pakeikiamas V.Putinas, jo aplinka, režimas, pasidžiaugiama didėjančiu visuomenės nepasitenkinimu, nupinamas būsimų režimo laidotuvių vainikas, ir viskas. Ir vėl iš naujo.
Europos parlamentaras A.Kubilius paklausė: „Revoliucija Rusijoje?“ Straipsnis emociškai teisingas, bet pavadinimas klaidinantis. Tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, nėra nieko panašaus į kokią nors galimą revoliuciją. Revoliucijos sąvoką vartoju remdamasis iki šiol nepralenkta M.Malios studija „Kaip suprasti Rusijos revoliuciją?“ (1980 m.).
Revoliucija būna tada, kai keičiasi ne tik politinės galvos, bet ir santvarka, visuomenės struktūra, kai vyksta esminės socialinės ir ekonominės permainos.
Pastaraisiais metais revoliucija pradedamas vadinti bet koks didesnis gatvės politinis sujudimas, bet iš esmė tai tėra maištas, sukilimas, sąjūdis ar net perversmas, bet ne revoliucija.
Anot M.Malios, „revoliuciją reikia skirti nuo maišto. Revoliucija skiriasi nuo sukilimo ar kurio nors vadovo nužudymo.
Revoliucija europietiška šio žodžio prasme yra maištas prieš nusistovėjusių vertybių tvarką, bet toks maištas, kuris pakeičia teisėtą valdžią.
Toks maištas nėra restauracija, tačiau padeda kurti naują politinį režimą“.
Sąjūdį parašiau iš mažosios raidės, nes tai, kas vyko po didžiąja šio žodžio raide, iš tikrųjų turėjo beveik visus revoliucijos požymius, nes keitėsi drauge su valdžia ir santvarka.
Tai, ką šiuo metu matome Baltarusijoje, yra sąjūdis, kuriame dominuoja maištas prieš vieną asmenį. Rinkimų kampanijos metu atidžiai klausiausi dar neuždarytų į kalėjimą A.Lukašenkos oponentų (ne fiktyvių) kalbų apie būtinas permainas. Įsiminiau tik kelis dalykus: reikia daugiau partijų, grįžti prie ankstesnės konstitucijos ir liberalesnės ekonomikos.
Lietuvoje revoliucinės permainos, palietusios visus visuomenės sluoksnius visais gyvenimo aspektais, tęsėsi iki įstojimo į Europos Sąjungą. Kokių permainų bus atėjus naujai Baltarusijos valdžiai, dar pamatysime.
Rusija per pastaruosius 115 metų išgyveno pusantros revoliucijos. Pirmoji – 1905–1917 metų, antroji – neužbaigta jelciniškoji.
Sovietinė santvarka griuvo be revoliucijos. Apie Rusijos „buržuazinę revoliuciją, kuri virto socialistine“ (to buvo mokoma mano karta), parašyta kalnai knygų, ir vis tiek perskaičius įvairių istorinių mokyklų veikalus šia tema neaišku, kaip bolševikai, faktiškai turėdami labai menką socialinę atramą, sugebėjo įsitvirtinti valdžioje.
Užgrobti valdžią nesudėtinga, bet užgrobus dar reikia išsilaikyti. Teroras? Taip, baimė – galingas ginklas. Ir vis dėlto ilgai ant durtuvų neišbūsi. Dalis visuomenės „socializmui“ pasidavė, o nemažai daliai tai pradėjo patikti. Ir iki šiol slapta patinka, ir ne tiktai „rizikos grupei“, laukiančiai vakcinavimo.
Atvirai sakant, socializmas buvo savotiškai pradėjęs patikti ir Lietuvoje. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, dar netgi tebesant pavieniams partizanams, Lietuvoje buvo 200 000 komunistų partijos narių. O kiek parašiusių pareiškimus ir norinčių jais tapti? Nenoriu plėtotis, bet tai labai įdomi tema.
Jelciniškoji revoliucija labai panaši į grįžimą į kapitalizmą, tik neaišku, į kokį, o gana ilgas putiniškasis laikotarpis – lyg ir į monarchiją, bet, žinoma, ne XIX a. pabaigos. Ir Rusijos žmonėms (nuo 60 iki 70 proc.) tai pradeda patikti, o svarbiausia – naujos kartos, apie kurią daug kalbama, atstovams.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad gana gausiai Rusijos visuomenės daliai jelciniškoji epocha asocijuojasi su „Peterburgo banditais“, todėl labai pasiginčyčiau dėl galimos revoliucijos Rusijoje.
