Ypač didelio masto diplomatinis karas užvirė tarp Maskvos ir Prahos, nors dar neseniai Čekija ketino įsigyti rusiškos „Sputnik V“ vakcinos, o šios šalies prezidentas M.Zemanas vadinamas vienu didžiausių V.Putino rėmėjų ES.
Čekija išsiuntė 18 Rusijos diplomatų, Maskva atsakė nepageidaujamais paskelbdama net 20 Čekijos ambasados darbuotojų.
Tuomet Praha kreipėsi į ES ir NATO partnerius prašydama iš solidarumo taip pat išprašyti rusų diplomatų, nors tai kuris laikas vyksta ir be čekų raginimų.
Į čekų prašymą pirmoji atsiliepį kaimynė Slovakija, o po jos – ir visos trys Baltijos šalys.
Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir 2018 metais po Skripalių apnuodijimo Solsberyje, kai JK išsiuntė 23 Rusijos diplomatus ir prašė sąjungininkų sekti jos pavyzdžiu. Lietuva tuomet prisidėjo prie šios solidarumo akcijos – nepageidaujamais paskelbė tris rusų diplomatus ir, aišku, sulaukė veidrodinio Maskvos atsako.
Panašumą su diplomatiniu karu po Skripalių apnuodijimo dar sustiprina tai, kad Čekija paskelbė ieškanti tų pačių dviejų rusų agentų, kurie, kaip įtariama, „Novičiok“ nuodų pabarstė Solsberyje.
Bet matyti ir skirtumai nuo įvykių 2018 metais. Dabar Maskva baudžiama ne už naujus šnipinėjimo atvejus ar kitokius agresyvius veiksmus, o už dar 2014 metais įvykusį sprogimą amunicijos sandėlyje, siejamą su Rusijos karine žvalgyba.
Tikėtina, kad čekai surinko tvirtų įrodymų, tuomet tai rimtas Rusijos nusikalstamas veiksmas, bet kyla klausimas, kodėl tik po septynerių metų susigriebta nubausti Maskvą.
Kad ir kaip būtų, Praha rusų diplomatams išsiųsti dėl įsisenėjusio įvykio pasirinko tokį laiką, kai jie išvaromi ir keliose kitose Vakarų šalyse.
Šiuo požiūriu svarbiausia JAV reakcija. Vašingtonas neseniai paskelbė visą bausmių Maskvai paketą – išsiuntė 10 rusų diplomatų, uždraudė JAV finansų institucijoms investuoti į Rusijos vertybinius popierius ir dar 32 asmenims pritaikė personalines sankcijas.
Krinta į akis, kad įvykiai, dėl kurių kaltinama Rusija, taip pat nėra pirmo šviežumo – kalbama apie Maskvos kišimąsi į JAV prezidento rinkimus 2020 metais, tada įvykdytas kibernetines atakas.
Tikriausiai Vašingtonas nusprendė, kad jau atėjo laikas ir jam pasiųsti Maskvai perspėjimą, ir čia, matyt, buvo svarbūs ne tiek konkretūs Rusijos nusižengimai, kiek pastaruoju metu išvis agresyvėjanti šios šalies politika, įskaitant ir kariuomenės telkimą prie Ukrainos sienų ir dažnėjančias provokacijas Donbase.
Tokiomis geopolitinėms aplinkybėmis Lietuvai reikia apsispręsti, kokia laikysena būtų naudingiausia. Suprantama, neparemti savo sąjungininkų ir nepritarti jų veiksmams neįmanoma, tačiau svarbu ir kaip tai daroma.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė remianti naujas JAV sankcijas tą pačią dieną, kai jas paskelbė Vašingtonas. Mūsų šalis neabejotinai buvo tarp pritariančiųjų choro pirmūnių.
Tai bus šioks toks pliusas J.Bideno administracijos akyse, o Rusija įrašys dar vieną minusą.
Žinoma, Lietuvos užsienio politikai nevertėtų vaikytis nė vienos valstybės palankumo ženklų, juo labiau Maskvos – pirmiausia tai nesolidu ir nekelia tarptautinės pagarbos.
Lietuva tuoj pat pareiškė paramą ir Čekijai, Seimo Užsienio reikalų komitetas net paragino Rusiją pripažinti terorizmą remiančia valstybe, o praėjusios savaitės pabaigoje užsienio reikalų ministras G.Landsbergis pranešė, jog iš Vilniaus bus išsiųsti du rusų atstovai, kurių veikla nesuderinama su diplomatine tarnyba.
Maskva atsakė, kad bus imtasi atsakomųjų veiksmų.
Taigi santykiai su Rusija toliau kaista, nors geopolitiką lemiančios šalys, atrodo, mėgina šiek tiek mažinti įtampą.
Antai Rusijos prezidentas V.Putinas pranešė, kad dalyvaus JAV rengiamame viršūnių susitikime nuotoliniu būdu klimato klausimais, o Kijevas ir Maskva bei jos kontroliuojami Donbaso separatistai surengė skubų susitikimą – paskelbta, kad pasiekta pažangos atgaivinant paliaubas ir slopinant susišaudymus, kurie tapo vieni svarbiausių įtampos šaltinių.
Nepaisant viso to, Rusija karinių pratybų pretekstu sutelkė Kryme ir šalia Donbaso 100–150 tūkst. karių ir pagrasino, kad į dalį Juodosios jūros uždraus įplaukti užsienio kariniams laivams.
Tai neabejotinai pavojingas jėgos demonstravimas.
Tiesa, paėjusios savaitės pabaigoje Maskva pranešė, kad užduotys įvykdytos ir kariai bus atitraukiami nuo Ukrainos sienų.
Regis, net agresyviausiai nusiteikę Rusijos politikai suvokia, kad jų šalis nepajėgi kariauti su Vakarais įprasta ginkluote, užtat jau girdėti raginimų pagąsdinti pasaulį, kad gali būti panaudotas ir branduolinis ginklas, įskaitant net idiotiškus siūlymus susprogdinti tokį užtaisą kur nors vandenyne, sukeliant nedidelį cunamį.
Vienaip ar kitaip, nereikėtų manyti, kad Rusiją valdo visai proto netekę asmenys, – priartėti prie branduolinio karo slenksčio nesiryš ir jie. Vis dėlto pragmatiškiausi didžiųjų Vakarų valstybių vadovai, atrodo, supranta, kad dar didesnis atmosferos kaitinimas gali sukelti sunkiai prognozuojamų pasekmių.
