Dar prieš šį turą, kurio esminės gairės buvo vadinamojo Didžiojo septyneto ir NATO viršūnių susitikimai, buvo aišku, jog pagrindinis jo turinys ir tikslas yra labiau simbolinio pobūdžio – noras parodyti, kad „Amerika grįžo“.
J.Bidenas, kaip ir dirvą šiai kelionei rengęs JAV valstybės sekretorius A.Blinkenas, siekė kuo įtikinamiau pademonstruoti, kad šiai JAV administracijai transatlantinis ryšys su ES ir NATO tebėra kertinis geopolitinis principas.
Teisingiau, J.Bidenas norėjo parodyti, kad jis iš esmės skiriasi nuo savo buvusio konkurento prezidento rinkimuose D.Trumpo. Juk būtent pastarasis nuolat, taip pat ir tokiuose viršūnių susitikimuose, demonstravo, jog į ES žvelgia ne kaip į partnerę, o kaip į ekonominę ar net geopolitinę priešininkę.
Buvęs JAV vadovas ypač atakavo Vokietiją ir jos kanclerę A.Merkel. Prisidengdamas tuo, jog europiečiai į NATO biudžetą moka kur kas mažiau nei amerikiečiai, D.Trumpas ieškojo argumentų savo ketinimams išvesti JAV iš NATO – kaip ir iš kitų tarptautinių organizacijų.
Tuo metu J.Bidenas su savo komanda nuo pat pirmųjų dienų demonstravo, kad ryžtingai pakeis kursą į senąjį.
Pavyzdžiui, net buvo atšauktos JAV sankcijos bendrovėms, kurios stato Vokietijos ir Rusijos dujotiekį „Nord Stream-2“.
O J.Bideno turo metu tiek jis pats, tiek didžiųjų Vakarų valstybių, NATO ir ES lyderiai tiesiog tryško ištikimybės priesaikomis.
JAV prezidentas itin pabrėžė savo valstybės įsipareigojimą NATO kolektyvinės gynybos principui – jeigu užpultas vienas, vadinasi, užpulti visi. Mat D.Trumpas šį Aljansą yra net pavadinęs pasenusia organizacija.
Buvo pristabdytos ekonominės ir mokesčių tarifų kovos tarp europiečių ir amerikiečių. Bet tai, ar ši trintis, atspindinti ekonomines priešpriešas, tikrai baigsis, liko neaišku. Taip pat nebuvo pasiekta konkretesnių susitarimų dėl klimato kaitos, pasaulinės anglių gavybos.
Šiaip ar kitaip, ištikimybės priesaikos yra svarbūs dalykai, ypač vadinamajam rytiniam ES ir NATO sparnui, kuriam priklauso ir Lietuva. JAV ir Europos partnerystė, ryšiai ir esminis viso Senojo žemyno saugumo ir gerovės garantas.
Lietuvai ir jos kaimynėms itin svarbu, kad J.Bidenas susitiko ir su Baltijos valstybių vadovais, kuriems demonstravo, jog Vašingtonas lieka ištikimas mūsų saugumui, o tai pabrėžta ir susitikime su V.Putinu.
Negana to, globalinės geopolitikos epicentru Lietuvai leido pasijusti ir žinia, kad po poros metų NATO viršūnių susitikimas vyks Vilniuje. Bet visos džiugios simbolikos šviesoje negalima nepastebėti, kad daugelis kitų svarbių problemų, iškilusių gerokai anksčiau, taip ir liko kyboti ore.
Tarkime, kiek toli gali žengti pagrindinės Vakarų Europos šalys, pirmiausia Prancūzija, siekdamos įgyvendinti ES „strateginės autonomijos“ idėją?
Kiek realūs yra ES kariuomenės įkūrimo planai ir kaip tai gali veikti transatlantinį NATO ryšį? Ar atitinka ES interesus (ypač saugumo) tai, kad JAV toliau savo pagrindiniu geopolitiniu priešininku laiko Kiniją, o ne Rusiją?
Štai ir dabartinių viršūnių susitikimų metu išryškėjo, kad ES pirmūnėms nepatinka aštrėjanti dviejų supervalstybių konfrontacija, nes jos į Kiniją žvelgia pirmiausia kaip į partnerę, ir ne vien ekonominę. Būtent dėl to aiškesnė bendra Vakarų žinia Pekino adresu nebuvo suformuluota.
Beje, tai atspindi ir ilgalaikes tendencijas – pagrindinės Vakarų valstybės ir jų svarbiausi klubai išgyvena bendros geopolitinės orientacijos krizę, nesutaria, kas yra didžiausi iššūkiai, ir neturi bendros politinės valios, kaip konkrečiai į juos atsakyti.
Fakto, kad dėl Rusijos kaip grėsmės tiek NATO viršūnės, tiek J.Bidenas kalba lyg ir griežčiau, matyt, irgi nederėtų pervertinti.
Neabejotina, kad Maskva, kaip ir ją esminiais klausimais remiantis komunistinis Pekinas, aštrins priešstatą su JAV ir visais Vakarais. Viena vertus, pats Rusijos režimas dėl savo vidinės dinamikos ir specifikos nebegali „trauktis atgal“, kita vertus, jis vėl įsitikina, kad didinti apsukas – naudingiausias kelias.
Juk ir J.Bideno ir V.Putino susitikimas įvyko Vašingtono iniciatyva, taip naujajai JAV administracijai tarsi patvirtinant Kremliaus globalinio žaidėjo statusą. Nors anksčiau J.Bidenas pavadino V.Putiną žudiku, Ženevos susitikimo išvakarėse JAV prezidentas Rusijos vadovą įvertino kaip savęs vertą priešininką.
Apskritai ne tik šis susitikimas, bet ir Vakarų didžiųjų kartojama mantra, kad jie nori „nuspėjamo dialogo“ ir „stabilių santykių“ su Rusija, rodo, jog rimtos konfrontacijos su Kremliaus režimu nenorima.
Gal tikimasi, kad ir pati Maskva suinteresuota sumažinti dabartinę įtampą. O visos karingos viešos kalbos apie nekonkretizuojamas „aiškias raudonas linijas“ režimui – kol kas tik kalbos.
Kokias sąlygas iškels Kremlius? Dar svarbiau, ar jis iš tiesų laikysis susitarimų?
Aiškesnius atsakymus į šiuos klausimus pateiks ne politikų kalbos po simbolinių susitikimų, o vėlesnė gyvenimo tikrovė.
