Prieš porą savaičių Lenkijos konstitucinio tribunolo sprendimas, kad ES teisė yra žemiau už Lenkijos konstituciją, taip sukrėtė visą Bendriją, jog atrodė, kad ji ims irti.
Apie „Polexit“ net buvo kalbama, kaip apie realybę – esą tokiu Konstitucinio tribunolo sprendimu Lenkija teisine prasme faktiškai išstojo iš ES.
Bet buvo galima tikėtis, kad aistroms atslūgus kalbos apie „Polexit“ pasirodys gerokai per ankstyvos.
Briuselyje susirinkus EVT taip ir atsitiko. ES vadovybė net vengė sudaryti įspūdį, kad santykiai su Lenkijos valdžia yra pagrindinė šio susitikimo tema.
Tiek užkulisiuose, tiek oficialių diskusijų ar spaudos konferencijų metu ir Lenkijos valdžios atstovai, ir ES viršūnės jau demonstravo norą išleisti bent šiek tiek garo ir nusiteikimą ilgam parimti prie derybų stalo.
Briuselyje nebuvo įtvirtinta, kad neduoti valstybės narėms paramos pinigų, jei jos nesilaiko teisės viršenybės principo, – neatšaukiama visos ES pozicija. Priešingai, net Europos Komisijos vadovė U.von der Leyen ėmė švelninti ankstesnį griežtą toną.
O Varšuva ėmė vėl prisiekinėti, kad tikrai panaikins vadinamąją Drausminimo tarybą – politinės Lenkijos teismų priežiūros įstaigą, itin kritikuojamą ES.
Žinoma, principinės konflikto šalių pozicijos iš esmės nepasikeitė. Dauguma ES valstybių narių ir Bendrijos vadovai toliau reikalauja atsisakyti Konstitucinio tribunolo sprendimo, o pačią šią instituciją net laiko neteisėta, nes ją esą tiesiogiai politiškai valdo Lenkijos valdžia.
Negana to, Briuselis įšaldė milijardinės finansinės paramos Lenkijai teikimą demonstruodamas, kad šįkart jis jau nebenusiteikęs taikstytis.
Išties ES dabar tiesiog nebegali žengti nė milimetro atgal – taip ji dar labiau padrąsintų Varšuvą, o svarbiausia – įkvėptų naujos drąsos visiems Lenkijos radikalių dešiniųjų sąjungininkams ir sekėjams.
Atsitraukti neketina ir Lenkijos valdžia. Viena vertus, ją vis labiau spaudžia ir radikaliausi valdančiosios koalicijos atstovai, ir rinkėjai, kita vertus, bet koks atsitraukimas suteiktų naujos jėgos ir įkvėpimo šalies opozicijai.
Kol kas svarbiausi Lenkijos valdžios veikėjai, pirmiausia pagrindinis lyderis J.Kaczynskis, toliau kategoriškai skelbia, kad reforma bus įgyvendinta iki galo. O premjeras M.Morawieckis, nors ir tikino, kad Lenkija yra tvirta ES narė ir entuziastė, skundėsi Briuselio diktatu ir demonstratyviai susitiko su Prancūzijos dešiniųjų radikalų lydere M.Le Pen.
Kad ES pavertė Lenkiją „mušamu berniuku“ ir visų problemų atpirkimo ožiu, kalbėjo ir Lenkijos prezidentas A.Duda, praėjusią savaitę viešėjęs Lietuvoje.
Šio politiko, lietuvius pavadinusio broliais, vizitas maksimaliai išryškino ir didžiulę dilemą, su kuria susiduria mūsiškiai užsienio politikos vairininkai: kokią poziciją užimti?
Juk Lenkija yra itin svarbi Lietuvos partnerė ne tik geopolitine, saugumo, bet ir ekonomine prasme. Todėl jau vien įšaldytos ES paramos praradimas itin skaudžiai atsilieptų ne tik kaimyninės valstybės, bet ir mūsų ekonomikai.
Bet tokioms valstybėms kaip Lietuva ne mažiau, o gal net labiau svarbus ir ES solidarumas, paremtas tuo, kad visos valstybės laikosi tiek bendrųjų teisės, tiek demokratijos principų.
Taigi atrodytų, kad išmintingiausia Vilniui būtų tiesiogiai nesikišti į konfliktą, jau nekalbant apie aiškų kurios nors pusės palaikymą. Lietuvos politikos esminis principas ir interesas – abi pusės turi žūtbūt tartis, ieškoti išeities, nors dabartinė padėtis ir panaši į aklavietę.
Vis dėlto Lietuvos politikai nebūtų savimi, jei tarp Scilės ir Charibdės plaukiančio laivo neimtų siūbuoti.
Iniciatyvos ėmėsi prezidentas G.Nausėda – jis pareiškė, kad Vilnius nepritaria Briuselio skelbiamai nuostatai, jog ES finansinė parama Bendrijos narėms būtų susieta su tuo, kaip jos laikosi teisės viršenybės principo.
Nieko keista – mūsų šalies vadovas jau ne pirmą kartą demonstruoja asmeninį solidarumą ne tik su Lenkijos, bet ir su Vengrijos, taip pat šokinėjančios prieš Briuselį, valdžia.
Tiesa, šio pareiškimo valstybės vardu G.Nausėda nederino nei su Užsienio reikalų ministerija, nei su Vyriausybe.
O pastarosios bent viešai laikėsi atsargesnės nuostatos aiškindamos, kad Lietuvai svarbiausia – „mediacija“, kurią turėtų vykdyti ne ji pati, o, pavyzdžiui, kurios nors Pietų Europos valstybės.
Lietuvos prezidentas vėliau ėmė sakyti, kad mūsų šalis kaip tik pati turi imtis tos „mediacijos“, o tai esą jam patarė į pensiją išeinanti įtakingoji Vokietijos kanclerė A.Merkel. Iš tiesų ši politikė yra raginusi ir ES, ir Lenkiją šiukštu nedaryti staigių judesių ir ieškoti kompromiso, nors ir jai pačiai, atrodo, tebėra neaišku, kaip tas kompromisas gali atrodyti.
Kad ir kaip būtų, Briuselio ir Varšuvos karo eiga ir padariniai, be abejo, nepriklausys nuo Lietuvos vidaus nesutarimų ar manevrų.
Atomazgą lems tai, kiek abi pusės sugebės susilaikyti nuo išties lemtingo raudonųjų linijų peržengimo.
