Ką tik pats bėgiojęs po apkasus su šalmu, kvietęs vyrus ir moteris mobilizuotis artėjančiai Rusijos agresijai, apžvalgininkams ir ekspertams ant stalų skleidžiant žemėlapius su galimais Rusijos totalinės invazijos variantais, prezidentas staiga pradeda raminti visuomenę, ruoštis taikiems metams, švęsti šventes, lieti emocijas už nacionalines sporto komandas, nešluoti nuo lentynų parduotuvėse grikių, nekišti skubiai pinigų į kojines ir netikėti išpūsta informacija apie grėsmes.
Anot V.Zelenskio, „dabar visa informacinė erdvė užkimšta pranešimais apie karą su Rusija, kad įsiveržimas gali prasidėti jau rytoj, bet kuriuo momentu, ir tai jau tikrai... Grėsmės mūsų šaliai egzistuoja ne vieną dieną ir nepasidarė jų daugiau. Daugiau yra tik ažiotažo apie jas... Ir dabar puolama ne mūsų žemė, o mūsų nervai, kad nuolat gyventume baimėje“.
Šios kalbos esmė paprasta – kosminio mastelio karinė isterija, kurioje, beje, noriai dalyvauja ir kai kurie Lietuvos ekspertai, yra tiktai informacinis burbulas, nors šio žodžio prezidentas ir nevartoja.
Kreipimosi priežastis taip pat elementari: kad karas „jau rytoj“, pagaliau pasiekė eilinius žmones, kurie pradėjo rikiuotis prie parduotuvių, taupomųjų kasų ir paskubomis ieškoti progos kuo skubiau išsidanginti į saugesnius kraštus.
Atvirai sakant, nuo pat pradžių maniau, kad šis Rusijos invazijos į Ukrainą informacinio karo epizodas anksčiau ar vėliau turės baigtis. Tai buvo aišku po straipsnio „New York Times“ apie pasikeitusius Rusijos planus.
V.Zelenskis ėmėsi raminti visuomenę po JAV valstybės sekretoriaus A.Blinkeno vizito į Ukrainą.
Manau, kad iš aukšto rango JAV pareigūno sulaukus tradicinio žodinio palaikymo, o realiai – 300 milijonų dolerių paramos („drambliui bambonkė“ – str. aut. nuomonė), dar ir instruktorių, V.Zelenskiui nebeliko nieko kita, kaip kreiptis į tautą.
Akivaizdu, kad JAV neketina suremti ginklų su Rusija Ukrainos žemėje. Žinoma, kaip ir anksčiau, JAV aukščiausiu lygiu įspėjo, kad jei Rusija konkrečiai pradėtų brautis su karine technika į Ukrainą, nukentėtų pirmiausia ekonomiškai, kaip niekada „smarkiai“, bet taip pat sutinka kalbėtis saugumo klausimais, išskyrus NATO plėtrą.
Norėdamas propagandiškai apsidrausti nuo partinių oponentų priekaištų JAV prezidentas neatmeta galimybės, kad Rusija puls Ukrainą, nes „neturi kitos išeities“, bet invazija galinti būti lokali ne tik teritorijos, bet ir reikšmės požiūriu. Beje, šią mintį plėtoja ir kai kurie situacijos komentatoriai Lietuvoje.
Tad ar kintanti JAV pozicija reiškia, kad Ukraina paliekama likimo valiai? Žodžiais – ne, bet pradėti Ukrainos priėmimo į NATO „greituoju būdu“ taip pat neketinama. Įdomus Rusijos užsienio reikalų viceministro S.Riabkovo pasakymas: „Ta visiems žinoma Bukarešto viršūnių susitikimo 2008 m. formulė, kad Ukraina ir Gruzija taps NATO narėmis, turi būti atmesta, reikia keisti tokį mąstymą, reikia įsisąmoninti, kad to niekada nebus.
Arba galima rinktis alternatyvą, jeigu JAV prisiims vienašališką atsakomybę juridiškai įsipareigojančia forma, kad jos niekada nebalsuos už Ukrainos ir kitų šalių įsiliejimą į NATO, mes pasirengę tokią galimybę svarstyti.“
Vašingtonas ne tik atmes, bet ir pasišaipys iš tokio pasiūlymo, ypač dėl juridinių įsipareigojimų, bet rezultatas maždaug toks ir bus – iki balsavimo dėl Ukrainos ir Gruzijos tapimo NATO narėmis bus ilgas kelias.
Rusija, aukštai užkėlusi kartelę derybose su JAV ir NATO saugumo klausimais, pamažu ją nuleidinėja, bet kartelė nebus visiškai nuimta, liks aukštyje, kurį įveikti Vakarams reikės sutelktų pastangų.
Yra dar viena, mano požiūriu, keista ir daug klausimų kelianti aplinkybė Ukrainos kelyje į NATO ir ES, – buvusio Ukrainos prezidento P.Porošenkos apkaltinimas valstybės išdavimu.
Kaltinamas politikas, kuris faktiškai išgelbėjo Ukrainos armiją nuo visiško žlugimo ir nukreipė valstybės vairą į Europą.
Buvęs Lietuvos ambasadorius Kijeve P.Vaitiekūnas mano, kad tai blogo patarimo V.Zelenskiui rezultatas. Kas tas pilkasis kardinolas? Gal kada nors ir sužinosime, bet situacija visais atžvilgiais bjauri.
Lietuvos žiniasklaida mažai rodo mitinguojančius P.Porošenkos šalininkus, bet iš tikrųjų šiurpoka klausytis, ką jie kalba, ir, tiesą sakant, žemina V.Zelenskį.
Jeigu dabar P.Porošenka staiga vėl taptų Ukrainos vadovu, iškart į teisiamųjų suolą sėstų V.Zelenskis. Irgi už valstybės išdavimą. Pradėta net lažintis, kuo baigsis P.Porošenkos teismas.
Tačiau bet kuriuo atveju jo gausi palyda nenusileis ir tikrai ne su maldaknygėmis stos į kovą su priešininku. O V.Zelenskio politinė gvardija? Nesėdės juk sudėjusi rankų, kol jiems bus užsegti antrankiai.
Žinoma, istorijoje yra visaip atsitikę, kartais, kaip ir kaimo šokiuose, du besimušantieji staiga apsikabina ir pradeda lupti trečią. Prorusiškos jėgos kituose Ukrainos prezidento rinkimuose turi daug šansų.
Įtariu, kad bręstanti arši vidaus politinė kova net svarbesnė už karinį Rusijos scenarijų. O dabar esą svarbiausia laimėti laiko.
Pagyvensim, jei omikron leis, ir pamatysim.
Komentuodamas įvykius Ukrainoje P.Vaitiekūnas atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų veiksnį – esą Vakarų politikai supranta Rusijos planus, tekstus ir potekstes, bet ką mano penki šimtai milijonų gyventojų apie paprastą sakinį: o jeigu rytoj karas? Turiu savo nuomonę.
