Palengvėjimo bangą, nusiritusią per Europą, kai E.Macronas antrajame ture užtikrintai įveikė kraštutinių dešiniųjų atstovę M.Le Pen, lengva suprasti. Jei pastaroji būtų nugalėjusi, būtų ant plauko pakibęs ne tik Prancūzijos išlikimas ES, bet ir visa Bendrija.
Kartu tai būtų atgimimo signalas visoms nacionalizmo ar izoliacionizmo jėgoms kitose šalyse. Pridūrus karą Ukrainoje ir M.Le Pen ryšius su Kremliumi Europos ateitis būtų atrodžiusi išties nekaip.
Tačiau E.Macronas atsilaikė, negana to, parlamento rinkimus savoje šalyje pralaimėjo Slovėnijos premjeras J.Janša ir jo partija – antieuropietiški radikalai ir autoritarai.
Tuo metu Lietuvoje daugiausia džiūgauta, kad Prancūzijoje esą labiausiai pralaimėjo Kremlius. Tiesa, čia pat primenama, kad E.Macronas – telefono skambučių V.Putinui rekordininkas tarp pasaulio lyderių.
Vis dėlto akivaizdu, kad tokios politikos tęstinumas – kur kas geriau nei iš Maskvos net pinigų gavusios M.Le Pen išrinkimas.
Tačiau yra ir kita, ne tokia šviesi, pusė. Juk M.Le Pen per šiuos rinkimus gavo dar daugiau balsų nei 2017 m., kai ji taip pat pralaimėjo E.Macronui. O pastarasis šįkart surinko mažiau nei prieš penkerius metus.
Šįkart per 41 proc. balsų gavusios M.Le Pen pasirodymas – rekordinis per visą prancūziškosios kraštutinės dešinės istoriją nuo jos tėvo dalyvavimo prezidento rinkimuose laikų.
Todėl daugelis teigia, jog šie rinkimai įrodė, kad kraštutinės dešinės ideologija Prancūzijoje iš politinių pakraščių ilgam įsitvirtino didžiosios politikos epicentre.
Bet Prancūzijos visuomenė radikalėja kur kas platesniu mastu. Prezidento rinkimų kampanijos metu tarp favoritų retkarčiais atsidurdavo dar radikaliau į dešinę nei M.Le Pen nukrypęs E.Zemmouras.
Tiesa, per pirmąjį prezidento rinkimų turą šis veikėjas gavo vos per 7 proc. balsų ir liko ketvirtojoje vietoje. Bet trečiąją užėmė radikalių kairiųjų lyderis J.L.Melenchonas.
Be to, šie rinkimai pasižymėjo rekordiškai mažu rinkėjų aktyvumu – antrajame ture jų dalyvavo apie 72 proc. Per 8 proc. dalyvavusiųjų nebalsavo nė už vieną kandidatą.
Pats E.Macronas pripažino, kad daugelis tų, kurie balsavo už jį antrajame ture, tai darė ne tiek dėl to, kad remia jį, o todėl, kad nenorėjo į prezidento postą įleisti M.Le Pen.
Žinoma, galima sakyti, kad M.Le Pen vėl patvirtino visus kitus rinkėjus prieš save mobilizuojančios ir dėl to neišrenkamos politikės titulą. Be to, ji jau žengia nuo politinės scenos.
Bet Prancūzijos politinė padangė lieka debesuota. Prezidentas ir jo centristinė, proeuropietiška, bet pilkai technokratinė „Respublika, pirmyn“ pamažu praranda pozicijas, o tradicinė dvipartinė sistema toliau guli kairiųjų socialistų bei dešiniųjų golistų, kuriuos E.Macronas ir pakeitė, ir pribaigė, griuvėsiuose.
Vis stiprėja radikaliosios tradicinių politinių jėgų atmainos, o už jų pečių didelė visuomenės dalis, kuri jaučiasi pamiršta elito, todėl nori prieš viską ir visus protestuoti. Suprantama, kad ir M.Le Pen sulaukė pirmiausia provincijos ir visuomenės žemesniųjų sluoksnių paramos.
Visų šių stovyklų ir visuomenės dalių tarpusavio priešiškumas toliau aštrėja ženklindamas neregėtą susiskaldymą valstybėje.
E.Macronas po pergalės prisiekinėjo suvienyti šalį ir išgirsti ne už jį balsavusius rinkėjus.
Tačiau tai pirmiausia priklauso nuo to, kaip jam pavyks spręsti socialinės atskirties problemas, valdyti kainų kilimą, kuris buvo sukėlęs „geltonųjų liemenių“ sukilimą prieš kelerius metus.
Būtent vidaus ekonominės ir socialinės problemos labiausiai rūpėjo daugumai Prancūzijos rinkėjų, o ne ES pavertimas globalia geopolitine žaidėja ar kiti plataus masto tarptautinės politikos dalykai, kuriuos labiausiai pabrėžia E.Macronas.
O tai, kaip prezidentui seksis spręsti tas problemas, labiausiai priklausys nuo „trečiojo turo“ rezultatų. Būtent taip vadinami birželį vyksiantys Nacionalinės Asamblėjos rinkimai, kuriuose kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų perspektyvos atrodo gana šviesios, o E.Macrono partijos miglotos.
Jei premjeru taps kuris nors aršiausių E.Macrono konkurentų ar jų statytinių, prezidento pajėgumai bus itin apriboti, o šalis gali paskęsti politinėje sumaištyje. Maksimaliai išaugs ir dar aršesnių už „geltonųjų liemenių“ riaušes socialinių neramumų tikimybė.
Nuo vidaus politinės padėties labai priklauso ir E.Macrono tarptautinė darbotvarkė bei galimybės.
Aišku, pasitraukus A.Merkel, o Vokietiją valdant kol kas neryžtingai koalicijai E.Macronas tampa ne tik pagrindiniu, bet iš esmės vieninteliu pretendentu į pagrindinio ES lyderio karūną.
Jis bando parodyti savo tinkamumą tokiam vaidmeniui žadėdamas ES paversti vienu svarbiausių pasaulio politikos žaidėjų, Bendriją ne tik suvienyti, bet ir dar labiau pastūmėti tolesnės integracijos, vadinamosios valstybių federacijos linkme.
Tačiau ar per penkerius metus, iki naujų Prancūzijos prezidento rinkimų, o ypač po jų, nepasuks kita linkme ir ši valstybė, ir visa ES?
