Jis susmuko ant žolės. Po akimirkos toks pat likimas ištiko ir antrąjį rusų kareivį, kuris buvo neblaivus, todėl incidento nei matė, nei girdėjo.
„Pirmąjį pribaigiau iš karto, o tada pasivijau antrąjį ir užmušiau jį vietoje“, – transliuotojui CNN pasakojo ukrainiečių pasipriešinimo kovotojas slapyvardžiu Arčis.
Jis sakė, kad veikė vedamas gryno instinkto.
„Pamačiau uniformuotus orkus ir pagalvojau, kodėl gi ne?, – pridūrė jis, eidamas ta pačia gatve, kur tąkart likvidavo rusų įsibrovėlius. – Nebuvo nei žmonių, nei šviesos, ir aš pasinaudojau akimirka.“
Dvidešimtmetis yra treniruotas mišrių kovos menų kovotojas, pasižymintis vikriomis kojomis ir aštriais refleksais, kuris anksčiau visada nešiojosi peilį savigynai, bet niekada anksčiau nebuvo nieko nužudęs.
„Adrenalinas padarė savo. Neturėjau nei baimės, nei laiko pagalvoti, – paaiškino jis. – Pirmąsias kelias dienas jaučiausi labai blogai, bet paskui supratau, kad jie buvo mano priešai. Jie atėjo į mano namus, kad atimtų juos iš manęs.“
Arčio pasakojimą patvirtino Ukrainos kariuomenės ir žvalgybos šaltiniai, kurie palaikė ryšius su juo ir kitais partizanais. Jis buvo vienas iš daugelio pasipriešinimo kovotojų Chersone, 290 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, kurį prieš invaziją Rusija bandė palenkti, bet nesugebėjo palaužti.
Kovo 2 d. Rusijai užėmus miestą, žmonės Chersone netrukus aiškiai išreiškė savo požiūrį, išeidami į pagrindinę aikštę į kasdienius protestus, užsidėję mėlynai geltonas Ukrainos vėliavas.
Tačiau Chersonas, pirmasis didelis miestas ir vienintelė regiono sostinė, kurią Rusijos kariams pavyko užimti nuo invazijos pradžios, Maskvai buvo svarbus simbolis. Gyventojų pasipriešinimas negalėjo būti toleruojamas.
Protestuotojai buvo sutikti ašarinėmis dujomis ir šūviais, organizatoriai ir aktyvesni gyventojai buvo suimti ir kankinami. Kai taikios demonstracijos nepadėjo, Chersono gyventojai perėjo prie pasipriešinimo, o paprasti piliečiai, tokie kaip Arčis, ėmė veikti patys.
„Nebuvau vienintelis toks Chersone, – sakė Ačis. – Buvo daug sumanių partizanų. Kiekvieną naktį žūdavo bent po 10 rusų.“
Iš pradžių vykdę pavienes operacijas, bendraminčiai gyventojai ėmė burtis į grupes, derindami savo veiksmus su Ukrainos kariuomene ir žvalgyba už miesto ribų.
„Turiu draugą, su kuriuo važinėjome po miestą ir ieškojome rusų kareivių susibūrimo vietų, – toliau pasakojo jis. – Tikrindavome jų patruliavimo maršrutus, o paskui visą informaciją perduodavome fronte esantiems vaikinams, ir jie žinodavo, kam perduoti informaciją toliau.“
Rusų kariai nebuvo vieninteliai, į kuriuos buvo nukreiptos žmogžudystės. Per aštuonis rusų okupacijos mėnesius buvo pasikėsinta į kelis Maskvos paskirtus vyriausybės pareigūnus. Jų veidai buvo spausdinami visame mieste išklijuotuose plakatuose, kuriuose buvo žadamas atpildas už bendradarbiavimą su Kremliumi – tai buvo psichologinis karas, trukęs visą okupacijos laikotarpį.
Daugelis šių pažadų buvo ištesėti, kai kurie pareigūnai buvo nušauti, o kiti susprogdinti savo automobiliuose per incidentus, kuriuos prorusiškos vietos valdžios institucijos pavadino „teroristiniais išpuoliais“.
Gegužės 9 d. okupacinė valdžia suėmė Arčį, kai jis dalyvavo pergalės dienos parade, kuriame buvo švenčiama Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare, ant marškinėlių dėvėdamas mėlynai geltoną juostelę.
Jis buvo nugabentas į vietos ikiteisminio sulaikymo įstaigą, kurią buvo perėmusi Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir kurioje, pasak Arčio, buvo kankinami Ukrainos kariai, žvalgybos pareigūnai ir partizanai.
„Jie mane mušė, kratė elektrošoku, spardė kojomis ir daužė lazdomis, – prisiminė Arčis. – Negaliu sakyti, kad jie mane marino badu, bet valgyti davė nedaug.“
„Ten nebuvo nieko gero“, – pridūrė jis.
Arčiui pasisekė, kad po devynių dienų, po to, kai jis buvo priverstas įrašyti vaizdo įrašą, kad sutinka dirbti su rusų okupantais, jį paleido. Jo pasakojimą apie tai, kas vyko įstaigoje, patvirtino Ukrainos kariniai šaltiniai ir kiti sulaikytieji.
Tačiau daugelis kitų, pasak Arčio ir kitų pasipriešinimo kovotojų, taip pat Ukrainos kariuomenės ir žvalgybos šaltinių, taip niekada ir negrįžo iš sulaikymo centrų.
Ihoris, dėl savo saugumo prašęs neskelbti jo pavardės, taip pat buvo laikomas šiame objekte.
„Čia buvau laikomas 11 dienų ir visą tą laiką girdėjau šauksmus iš rūsio, – pasakojo 29 metų vyras. – Žmonės buvo kankinami, mušami lazdomis į rankas ir kojas, net laidais prijungiami prie akumuliatorių ir žudomi elektrošoku arba skandinami prievarta murkdant veidus į vandenį.“
Ihoris buvo pagautas gabenantis ginklus ir džiaugiasi, kad „laimei“ buvo tik sumuštas.
„Atvykau po to, kai čia žmonės buvo mušami iki mirties, – prisiminė jis. – Buvau sužeistas į kojas tazeriu, jie jį naudoja pasisveikinimui. Vienas iš jų paklausė, už ką mane atvežė, o kiti du ėmė daužyti mane į šonkaulius.“
Per sulaikymą Ihoriui pavyko nuslėpti, kad jis buvo Chersono pasipriešinimo judėjimo narys ir kad ginklų gabenimas nebuvo vienintelis jo užsiėmimas. Ihoris sakė, kad jis taip pat tiekė žvalgybinę informaciją Ukrainos kariuomenei – už šią veiklą jis būtų buvęs nubaustas kur kas žiauriau.
„Jei ką nors rasdavome, pamatydavome, nufotografuodavome ar nufilmuodavome ir nusiųsdavome Ukrainos pajėgoms, o tada jos spręsdavo, ar smogti, ar ne“, – aiškino jis.
Tarp koordinačių, kurias jis perdavė Ukrainos kariuomenei, yra sandėlis Chersono mieste. „Rusijos kariškiai čia laikė nuo 20 iki 30 transporto priemonių, buvo šarvuotų sunkvežimių, šarvuotų transporterių, čia gyveno kelios dešimtys rusų“, – pasakojo Ihoris.
Atsitraukiančios rusų pajėgos greitai bandė pasiimti tai, kas buvo likę iš brangios jų technikos, tačiau ant suniokoto pastato dabar matyti galingo smūgio žymės. Didžioji dalis stogo sugriuvo, sienos guli sutrupintos, o sudaužyto stiklo šukės vis dar dengia didžiąją dalį grindų. Konstrukcija išliko vietoje, tačiau kai kur jos metalas nuo sprogimo buvo suardytas.
Ihoris naudojosi „Telegram“ žinučių programėle, kad perduotų pastato koordinates savo kariniam vadovui, kurį vadino „Dūmu“. Kartu su šia informacija jis nusiuntė slapta nufilmuotą vaizdo įrašą.
„Įjungiau kamerą, nukreipiau ją į pastatą, o tada tiesiog vaikščiojau ir kalbėjau telefonu, kol kamera filmavo, – pasakojo jis. – Po to, žinoma, ištryniau vaizdo įrašą, nes jei mane kur nors būtų sustabdę ir patikrinę mano vaizdo įrašus ir nuotraukas, būtų kilę klausimų...“
Informaciją jis išsiuntė rugsėjo viduryje, o jau po dienos į objektą buvo nutaikyta Ukrainos artilerija.
Jungtinės Valstijos ir NATO įvertino, kad Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą Kremlius tikėjosi, jog jo pajėgos bus sutiktos kaip gelbėtojos, priimtos išskėstomis rankomis. Tikrovė nepateisino lūkesčių ne tik teritorijose, kuriose Maskvos kariuomenė buvo nustumta atgal, bet ir tose, kurias jai pavyko užimti.
Smūgis sandėliui, apie kurį kariuomenę informavo Ihoris, yra vienas iš daugelio smūgių, prie kurių prisidėjo Ukrainos partizanai Chersono teritorijoje, nenuilstamai ir grėsmingai dirbantys, kad sutrikdytų Rusijos veiklą mieste.
Praėjus aštuoniems mėnesiams po to, kai Chersono miestą užėmė Rusija, jis grįžo į ukrainiečių rankas, o Maskvos kariuomenė atsidūrė užnugaryje ir buvo priversta trauktis iš vakarinio Dniepro upės kranto.
Tačiau, nepaisant čia pasiektos pergalės, Ukraina ir toliau beveik kasdien susiduria su beveik visur kitur vykdomais naikinančiais rusų raketų smūgiais, o ant žemės okupantų pajėgos toliau spaudžia Ukrainos rytus.
Žvelgdamas atgal, Ihoris, trijų mėnesių dukrelės tėvas, sako, kad jam pasisekė, jog nebuvo sugautas.
„Nebuvo sunku, bet buvo pavojinga, – pažymėjo jis. – Jei mane būtų pagavę filmuojant tokį dalyką, būtų sulaikę ir tikriausiai nebūtų leidę išeiti gyvam.“
Parengta pagal CNN inf.
