Rinkėjai spręs Turkijos demokratijos likimą praėjusius mažiau nei trims mėnesiams po vasario 6 d. įvykusio žemės drebėjimo, nusinešusio daugiau kaip 50 000 žmonių gyvybių, o daugiau nei 5,9 mln. žmonių Turkijos pietuose ir Sirijos šiaurėje privertusio palikti savo namus.
Be siaubingų žemės drebėjimo padarinių, rinkimai taip pat vyksta sunkios ekonominės krizės ir, analitikų teigimu, R.T.Erdogano vyriausybės demokratijos erozijos akivaizdoje.
Analitikai prognozuoja, kad šiemet rinkėjų aktyvumas bus rekordinis, o varžybos tarp R.T.Erdogano ir pagrindinio opozicijos kandidato 74-erių Kemalio Kilicdaroglu, pasaulietinės Respublikonų liaudies partijos (CHP) lyderio, Turkijos Gandžiu vadinamo ekonomisto ir šešių partijų bloko „Tautos aljansas“ kandidato į prezidentus, bus įtemptos.
Be opozicijos aljanso, K. Kilicdaroglu sulaukė šalies prokurdiškos partijos, kuri surenka apie 10 proc. balsų, paramos. Apklausos rodo, kad jis šiek tiek pirmauja. Tačiau dviejų lyderių kova tokia lygi, kad kažkurio iš jų pergalė greičiausiai paaiškės tik per gegužės 28 dieną vyksiantį antrą rinkimų turą.
Trečiadienį Turkijos laikraštis „Daily Sabah“, remdamasis šalies užsienio reikalų ministro pavaduotoju, pranešė, kad balandžio 17 d. jau balsavo daugiau kaip 1,8 mln. užsienyje gyvenančių rinkėjų.
Numanoma, kad Turkijos demografinė padėtis taip pat turės įtakos. Dauguma provincijų, nukentėjusių nuo vasario mėnesį įvykusio žemės drebėjimo, buvo R.T.Erdogano ir jo „Teisingumo ir plėtros“ (AKP) partijos tvirtovės. Tačiau Vyriausiosios rinkimų tarybos (VRT) vadovas Ahmetas Yeneris praėjusį mėnesį sakė, kad tikimasi, jog mažiausiai 1 mln. rinkėjų žemės drebėjimo paveiktose zonose šiemet nebalsuos dėl patirto gyventojų perkėlimo.
Net jei K.Kilicdaroglu laimės rinkimus, kai kurie analitikai teigia, kad R.T.Erdoganas gali neperduoti valdžios savo įpėdiniui be kovos. Manoma, kad 2015 metais užkulisiuose dabartinis Turkijos prezidentas stengėsi blokuoti derybas dėl koalicijos po to, kai jo valdančioji partija rinkimuose prarado daugumą parlamente.
Po kelių mėnesių partija susigrąžino daugumą per pakartotinius rinkimus. 2019 metais valdančioji partija užginčijo Stambulo vietos rinkimų rezultatus, kai R.T.Erdogano partija AKP pralaimėjo mero rinkimus. Tačiau tą kartą partija patyrė dar labiau žeminantį pralaimėjimą pakartotiniuose rinkimuose.
Kaip vyksta rinkimai?
Turkijoje Turkijoje rinkimai vyksta kas penkerius metus. Kandidatus į prezidentus gali kelti partijos, per paskutinius parlamento rinkimus peržengusios 5 proc. rinkėjų barjerą, arba partijos, surinkusios ne mažiau kaip 100 000 parašų, remiančių jų kandidatūrą.
Kaip ir Lietuvoje, prezidentu išrenkamas tas kandidatas, kuris pirmajame ture surenka daugiau kaip 50 proc. balsų. Jei nė vienas kandidatas nesurenka 50 proc. balsų daugumos, rengiamas antrasis turas, kuriame varžosi du kandidatai, pirmajame ture surinkę daugiausia balsų. Jei prireiktų antrojo prezidento rinkimų turo, jis būtų surengtas gegužės 28 d.
Parlamento rinkimai vyksta tuo pačiu metu kaip ir prezidento rinkimai. Turkijoje taikoma proporcinio atstovavimo rinkimų sistema, pagal kurią partijai skiriamų vietų skaičius 600 vietų parlamente yra tiesiogiai proporcingas jos gautų balsų skaičiui. Opozicijai reikėtų surinkti daugumą, kad galėtų įgyvendinti kai kurias demokratines reformas, kurias ji žada.
Balsavimo teisę turi daugiau kaip 64 mln. žmonių, įskaitant 3,2 mln. emigravusių Turkijos piliečių. Daugiau nei 1,6 mln. žmonių jau balsavo užsienyje arba oro uostuose. Rinkėjų aktyvumas Turkijoje tradiciškai didelis.
Norėdamos patekti į parlamentą, partijos turi surinkti ne mažiau kaip 7 proc. balsų – pačios arba susivienijusios su kitomis partijomis. Balsavimas vyks sekmadienį, o kandidatai balsuos vienu metu abiejuose rinkimuose. Rezultatų tikimasi sulaukti po 21.00 val. vietos laiku (tokiu pat metu Lietuvoje).
Kokie kandidatai?
Ketvirtadienį prezidento rinkimų dalyvių skaičius susiaurėjo iki trijų kandidatų, kai iš kovos pasitraukė Muharrem Ince. Rinkimuose be anksčiau minėtų R.T.Erdogano ir K.Kilicdaroglu, kandidatuoja Sinanas Oganas, buvęs akademikas, kurį remia prieš imigrantus nusistačiusi dešinioji nacionalistų partija.
Spėjama, kad jis susižers šiek tiek balsų iš galimų R.T.Erdogano rinkėjų.
Centristinių pažiūrų Tėvynės partijos lyderis M.Ince pareiškė, kad pasitraukė dėl „šmeižto kampanijos“ prieš jį. Turkijoje socialinėje žiniasklaidoje jis jau kelias savaites susiduria su kraupiais kaltinimais, o Ankaros prokuratūra ketvirtadienį pranešė pradėjusi tyrimą dėl galimo šantažo. Vis dėlto jo partija „Tėvynė“ liks parlamento rinkimuose.
59-erių M.Ince 2018 m. dalyvavo prezidento rinkimuose, bet nusileido R.T.Erdoganui. Šių metų kovą jis atsiskyrė nuo K.Kilicdaroglu partijos ir įsitraukė į varžybas dėl prezidento posto. Jis sulaukė nemažai kritikos iš K.Kilicdaroglu šalininkų, kad rinkėjų balsų pasiskirstymas tarp panašių kandidatų sumažins bet kurio iš jų galimybę laimėti.
Iš pradžių jis atmetė savo buvusios Respublikonų liaudies partijos (CHP) raginimus pasitraukti. Tačiau daugelis, laukiančių R.T.Erdogano pasiketimo, džiūgauja, kadangi pasitraukimas suteikia daugiau šansų K.Kilicdaroglu nugalėti dabartinį Turkijos prezidentą, perimant M.Ince rinkėjų balsus.
Jei rinkimuose laimėtų R.T.Erdoganas, tai jam būtų trečioji kadencija. Prieš užimant prezidento postą, jis tris kadencijas ėjo ministro pirmininko pareigas. 69 metų konservatyvios ir religingos Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) lyderis jau yra ilgiausiai dirbantis šalies vadovas.
Rinkimų kampaniją R.T.Erdoganas grindė ankstesniais laimėjimais, pristatydamas save kaip vienintelį politiką, galintį atkurti žmonių gyvenimus po vasario 6 dieną įvykusio žemės drebėjimo Turkijos pietuose.
Rinkimų kampanijos metu R. T. Erdoganas bandė vaizduoti opoziciją kaip rengiančią sąmokslą su teroristais ir užsienio jėgomis, norinčiomis pakenkti Turkijai. Siekdamas sutelkti savo konservatyviąją bazę, jis taip pat kaltino opoziciją, kad ši remia LGBTQ teises ir neva yra prasigėrusi.
Sekmadienį šimtams tūkstančių jo šalininkų buvo parodytas suklastotas vaizdo įrašas, kuriame uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) vadas traukia opozicijos kampanijos dainą.
Artėjant rinkimams, jis taip pat ėmėsi išlaidauti – inicijavo minimalaus darbo užmokesčio ir pensijų didinimą, siekdamas kompensuoti infliacijos poveikį.
Tuo tarpu Respublikonų liaudies partiją (CHP) atstovaujantis įstatymų leidėjas K.Kilicdaroglu parlamente nuo 2002 m. – tais pačiais metais, kai į valdžią atėjo R.T.Erdogano AKP partija. 74 metų K.Kilicdaroglu 2010 m. pakilo politiniais laipteliais, kai tapo septintuoju savo partijos pirmininku.
K.Kilicdaroglu gimė Turkijos rytinėje Tundželio provincijoje, kurioje gyvena daugiausiai kurdų. Politikas kilęs iš neturtingos šeimos, dėl ypač sunkios finansinės padėties dirbęs arbūzų laukuose, gaminęs maistą traukinių stotyje. Tačiau jis buvo itin gabus mokinys ir baigė studijas viename geriausių Turkijos universitetų, po jų dirbo mokesčių inspektoriumi, vadovavo vienai Turkijos socialinės apsaugos institucijų.
Kai baigė valstybės tarnautojo karjerą, K.Kilicdaroglu žengė į politiką ir patraukė Respublikonų partijos dėmesį. 2011 m. dalyvavo Turkijos visuotiniuose rinkimuose, bet pralaimėjo ir liko antras po R.T.Erdogano ir jo partijos.
K.Kilicdaroglu atstovauja partijai, kurią prieš 100 metų įkūrė Mustafa Kemalis Atatiurkas, moderniosios Turkijos įkūrėjas ir užkietėjęs sekuliaristas. Jis yra ryškus kontrastas islamiškų šaknų turinčiai R.T.Erdogano partijai ir jos konservatyvioms idėjoms.
Jis yra švelnaus būdo politikas, sutelkęs anksčiau susiskaldžiusią opoziciją. Jo šešių partijų Tautos aljansas, kuriam priklauso islamistai ir nacionalistai, pažadėjo pakeisti R.T.Erdoganui valdant prasidėjusį atotrūkį nuo demokratijos principų ir žodžio laisvės bei kitokių nuomonių slopinimą.
Pirmadienį kandidatas pabrėžė sieksiąs visiškai įgyvendinti „visus demokratinius Europos Sąjungos standartus“. Kartu K.Kilicdaroglu patvirtino savo planą grąžinti į tėvynę daugelį pabėgėlių iš Sirijos ir ketina pradėti atitinkamas derybas su vyriausybe Damaske. Jis taip pat pabrėžė, kad laimėjimo atveju, iškart ratifikuotų Švedijos narystę NATO.
Tačiau iki šiol K.Kilicdaroglu patirtos rinkiminės nesėkmės kelia nemažai klausimų dėl jo galimybių laimėti ir šių metų rinkimus. Nuo tada, kai tapo Respublikonų partijos lyderiu 2010 m., politikas nesugebėjo reikšmingai padidinti partijos populiarumo Turkijoje.
Vertėtų pabrėžti, kad vieną reikšmingą pergalę vis dėlto pasiekti pavyko. Per 2019 m. vykusius savivaldos rinkimus beveik visi didžiausi Turkijos miestai išrinko merus iš opozicinių partijų, daugiausia – Respublikonų partijos. Pralaimėjimo atveju, veikiausiai bet kokia tolimesnė Respublikonų partijos lyderio politinė karjera pakibtų ant plauko.
Pagrindinės rinkėjų problemos
Rinkėjams didžiausią susirūpinimą kelia ekonomikos būklė ir vasario mėnesį įvykusio žemės drebėjimo padaryta žala. Dar prieš daugybės gyvybių pareikalavusią nelaimę Turkija kovojo su kylančiomis kainomis ir valiutos krize, dėl kurios spalio mėn. infliacija pasiekė 85 proc.
Ekonominis nestabilumas paveikė visuomenės perkamąją galią ir tai todėl yra „iš esmės priežastis, dėl kurios sumažėjo R.T.Erdogano populiarumas, – sakė buvęs Turkijos diplomatas, Stambule įsikūrusio analitinio centro EDAM pirmininkas Sinanas Ulgenas. – Tai bus pagrindinė kliūtis Erdoganui“, – sakė jis.
Rinkėjai taip pat balsuoja atsižvelgdami į tai, kas, jų manymu, yra pajėgesnis suvaldyti žemės drebėjimo padarinius ir apsaugoti šalį nuo būsimų nelaimių, sako analitikai ir priduria, kad R.T.Erdogano populiarumas neturėjo tokio politinio poveikio, kokio tikėtasi.
„Vyksta diskusija apie tai, kuri rinkimų programa yra tinkamas sprendimas, padėsiantis spręsti šias jautrias problemas ir padidinti Turkijos atsparumą tokioms nacionalinėms nelaimėms“, – CNN sakė S.Ulgenas.
Be ekonominės krizės ir vyriausybės vykdomų priemonių, kuriomis bandoma pažaboti Turkiją dažnai ištinkančių stichinių nelaimių padarinius, rinkėjams veikiausiai nerimą kelia ir R.T.Erdogano nusigręžimas nuo demokratijos – tai, ką opozicija agitavo pakeisti.
Turkijos ryšiai su Rusija
Reaguodamas į kandidato M.Ince pasitraukimą iš politinių varžybų, K.Kilicdaroglu penktadienį apkaltino Rusiją kišimusi į Turkijos rinkimus.
„Brangūs draugai rusai, jūs stovite už montažų, sąmokslų, giliai suklastoto turinio ir įrašų, kurie vakar buvo atskleisti šioje šalyje, – pareiškė jis socialiniame tinkle „Twitter“. – Jei norite, kad mūsų draugystė tęstųsi ir po gegužės 15 d., šalin rankas nuo Turkijos valstybės. Mes vis dar pasisakome už bendradarbiavimą ir draugystę“.
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas trumpame pranešime spaudai atmetė kaltinimus ir pavadino tuos, kurie skleidžia tokius gandus, „melagiais“.
„Rusija nesikiša į kitų šalių vidaus reikalus ir rinkimų procesus, – sakė D.Peskovas. – Mes labai vertiname dvišalius santykius su Turkijos puse, nes Turkijos Respublika iki šiol laikėsi labai atsakingos suverenios ir gerai apgalvotos pozicijos dėl daugybės regioninių ir pasaulinių problemų, su kuriomis susiduriame.“
NATO narė Turkija, turinti antrą pagal dydį kariuomenę Aljanse, pastaraisiais metais sustiprino savo ryšius su Rusija. Nepaisydama JAV, 2019 m. ji net nusipirko iš šios šalies ginklų.
Kai kovo mėnesį JAV ambasadorius Ankaroje Jeffas Flake'as apsilankė pas kandidatą K.Kilicdaroglu, R.T.Erdoganas užsipuolė jį, pavadindamas JAV diplomato vizitą „gėda“ ir perspėdamas, kad Turkija turi „pamokyti JAV per šiuos rinkimus“.
Kai kurie analitikai teigia, kad net jei R.T.Erdoganas bus nuverstas per šiuos rinkimus, Turkijos užsienio politikos posūkis nėra savaime suprantamas. Nors opozicijai artimi šaltiniai ir pati opozicija nurodė, kad pergalės atveju Turkija grįžtų į Vakarus, kai kurie ekspertai vertina, kad pagrindiniai užsienio politikos klausimai greičiausiai liks nepakitę.
Vis dėlto kai kuriais aspektais, R.T.Erdoganui vadovaujant Turkija buvo naudinga ir Vakarų sąjungininkams. Praėjusiais metais Ankara padėjo tarpininkauti sudarant svarbų Ukrainos ir Rusijos susitarimą dėl grūdų eksporto ir net aprūpino Ukrainą bepiločiais lėktuvais, kurie padėjo atremti Rusijos atakas.
Nepasiduoti pralaimėjus?
Kai kurių analitikų teigimu, jei R.T.Erdoganas pralaimės balsavimą nedideliu skirtumu, jis pasinaudos galimybe užginčyti rinkimus, kaip tai jau yra nutikę ankstesniuose rinkimuose.
Per 2019 m. Stambulo ir Ankaros merų rinkimus R.T.Erdogano APK partija prarado šalies finansų centro ir sostinės kontrolę, o tai paskatino abiejų miestų partijos pareigūnus atmesti rezultatus, motyvuojant rinkimų pažeidimais.
Respublikonų partijos (CHP) persvara Stambule buvo itin nedidelė, todėl galiausiai Aukščiausioji rinkimų taryba (YSK) priėmė sprendimą dėl pakartotinio balsavimo, kuriam opozicija griežtai prieštaravo.
CHP kandidatas į Stambulo merus Ekremas Imamoglu laimėjo pakartotinius rinkimus ir sudavė stiprų smūgį R.T.Erdoganui.
Analitinio centro pirmininkas S.Ulgenas teigė, kad abejoja YSK nepriklausomumu, sakydamas, kad ji gali nusileisti galimiems reikalavimams perskaičiuoti balsus. Pasak jo, ši institucija bus galutinis varžybų arbitras.
2023 m. „Freedom House“ ataskaitoje teigiama, kad YSK teisėjai, prižiūrintys visas balsavimo procedūras, „yra skiriami AKP dominuojamų teisminių institucijų ir savo sprendimais dažnai paklūsta AKP“.
APK partijos „institucinis dominavimas“ žiniasklaidoje ir kitose visuomenės šakose taip pat „pakreipia rinkimų žaidimo lauką“ R.T.Erdogano naudai, teigė Vašingtone įsikūrusi teisių gynimo grupė.
