„Bobule Taisia“: 78 metų pensininkė netikėtai tapo svarbia Ukrainos žvalge Specialiai lrytas.lt, Buča

„Padėkokit lietuviams už tai, kad padeda Ukrainai, ir padėkokit tiems jūsų žmonėms, kas suaukojo pinigų man, tačiau būtinai parašykit, kad aš tuos pinigus atiduosiu kariuomenei“ – pareiškė 78 metų Bučos gyventoja Taisia Celiurik.

Per Bučos okupaciją pensininkė Taisia Celiurik tapo svarbia ukrainiečių žvalge.<br>E. Butrimo nuotr.
Per Bučos okupaciją pensininkė Taisia Celiurik tapo svarbia ukrainiečių žvalge.<br>E. Butrimo nuotr.
„Bobule Taisia“ kaimynų vadinama moteris žvalgybinę informaciją perduodavo lietuviui K.Gudauskui, su kuriuo ir dabar bičiuliaujasi.<br>E. Butrimo nuotr.
„Bobule Taisia“ kaimynų vadinama moteris žvalgybinę informaciją perduodavo lietuviui K.Gudauskui, su kuriuo ir dabar bičiuliaujasi.<br>E. Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

2023-05-30 07:44

Ši be lazdelės nepaeinanti pensininkė per okupaciją netikėtai tapo labai svarbia Ukrainos kariuomenės žvalgybininke, ir „bobule Taisia“ kaimynų vadinamą moterį pakalbinti dabar važiuoja korespondentai iš viso Pasaulio. Nedidelis mūrinis pensininkės namelis stovi tiesiai prieš sankryžą, per kurią karo pradžioje šarvuota priešo technika judėjo į Varšuvos greitkelį.

Pensininkė niekieno neprašoma sumanė rašytis pravažiuojančios technikos kiekį bei tai, į kurią pusę priešai vyksta ir informaciją perduodavo gynėjams. Šią istoriją paviešinęs savo paskyroje „Facebooke“ tuo pačiu parašiau, kad mano apsilankymo išvakarėse T.Celiurik apvogė dvi elektros skaičiukų tikrintojomis apsimetusios moterys.

Vagilės pagrobė visas vargingai gyvenančios T.Celiurik santaupas – per tris metus sutaupytus 290 eurų. Moteriai pasakiau, jog savo paskyroje paagituosiu tautiečius suaukoti prarastus pinigus, ir po kiek laiko juos atvežiau. Karo drąsuolė nustebo, kad ištesėjau pažadą, tačiau pinigus atidavė kariuomenei, pasakiusi, jog privalėjo senai taip padaryti, o ne taupyti naujam telefonui.

Ta proga vėl paklausiau T.Celiurik, kaip jai kilo mintis tapti „žvalge“?

„Dėl įpročio viską užsirašinėti kalta yra prastėjanti atmintis – pensijoje pastebėjau, kad daug ką pamirštu, ir pradėjau į sąsiuvinį rašyti ką reikia nupirkti, nuveikti, kada pas gydytoją, o kada ir kelintą turiu susitikti su dukra ar anūke“ – pasakojo drąsuolė.

Kai kilo 2014 metų mūšiai Donbase pensininkė esą labai norėjo saviškių pergalės, įsijautė į jo eigą ir ėmė užsirašinėti per televizijos žinias ir spaudoje perskaitytus faktus – kokią dieną ir kokioje vietovėje buvo mūšis, kiek žuvo savų karių, kiek priešų. Pernai priešui pradėjus maštabišką karą ir įsiveržus į Bučą T.Celiurik sąsiuvinyje ėmė rašyti viską – kokią valandą ir kokioje pusėje nugriaudėjo sprogimas, kur pasigirdo šautuvų pliūpsniai ir kiek tai truko.

Po kelių dienų moteriai netikėtai kilo mintis, kad jos užrašai apie pravažiuojančią karinę priešo techniką galėtų būti naudinga žvalgybai, bet nežinojo kaip su ja susisiekti. Maistą atvežančių kelių savanorių pensininkė kartą to paklausė, bet jie tik pečiais pagūščiojo, gal net nepatikėjo jos ketinimais.

Vieną dieną prie T.Celiurik namo sustojo sunkvežimis, o jo vairuotojas paklausė ar galėtų kieme iškrauti arklių fermai atvežtus pašaro maišus. Paaiškino, jog okupantai prie fermos pašaro privežti neleidžia, o nemaitinami arkliais nudvės.

Minėtas vyriškis buvo lietuvių kilmė kazachas Konstantinas Gudauskas, vadovavęs civilių Bučos gyventojų bei gyvūnų gelbėjimo operacijai. Šiam pensininkė irgi prasitarė apie norą būti „žvalge“ ir K.Gudauskas sutiko šią informaciją perdavinėti Kijevui, į kurį vežė pabėgėlius.

Lietuvio patarta moteris ėmė šifruoti savo užrašus bei sudegino sąsiuvinius su senesne informacija, kad į namus užėję okupantai nieko įtartino nerastų. „Prieš karą mėgdavau lauke prie tvoros pasistatyti kėdę ir sėdėti, stebėti žmones, tai ir dabar pradžioje sėdėjau, bet kai kartą jų kariškis pagąsdinimui paleido iš automato šūvių seriją ir prakiurdė tvorą, teko bėgti į vidų ir viską stebėti pasislėpus už lango užuolaidos“ – pasakojo pensininkė.

Paklausiaau ar nebijojo, kad už tai okupantai gali ją sušaudyti, moteris atsakė, kad nebijojo. „Galvojau taip – savo amžių jau pragyvenau, jei bus lemta žūti tai žūsiu, bet mūsų kariams turiu padėti“ – sakė Taisia.

Vėliau, kai okupantai ėmė žudyti žmones Bučoje ir netoli jos namų nušovė dviračiu važiavusį vyrą, baimė esą visiškai pranyko, ją užvaldė pyktis, apgailestavo, kad yra neįgali ir negali su šautuvu kovoti. Taisia papasakojo, jog užaugo labai vargingoje šeimoje, tad, nors labai mėgo skaityti knygas ir svajojo apie aukštuosius mokslus, jau po aštuonių klasių privalėjo eiti dirbti.

Iš pradžių triūsė sunkiai – gamykloje bei krovininių mašinų vairuotoja, vėliau dirbo pardavėja, kirpėja, sekretore. „Negirkit manęs, nieko svarbaus nepadariau, verčiau rašykit apie vaikinus fronte, apie jų kovas“ – pokalbį užbaigė Taisia ir dar kartą padėkojo Lietuvai už paramą Ukrainai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: G. Nausėda Seimo komisijos reikalauja įrodymų