Sulaukęs 86 metų mirė į Didžiąją Britaniją perbėgęs ilgametis dvigubas KGB agentas Olegas Gordijevskis. Teigiama, kad jis buvo vertingiausias britų šnipas Rusijos žvalgybos tarnybose.

Lygiai prieš 20 metų „Lietuvos ryto“ korespondentas Londone Vytas Rudavičius kalbėjosi su didžiausiu Rusijos valdžios priešu laikytu O.Gordijevskiu, kuris jau tada buvo įsitikinęs: Kremliaus grimasos – lyg sovietmečio atspindys

Lrytas siūlo prisminti šias O.Gordijevskio įžvalgas, pasakytas 2005-aisiais: buvusio KGB pulkininko įžvalgos tiesiog stulbina.

---

Didžiojoje Britanijoje gyvena žmogus, kaip niekas kitas galintis papasakoti, kaip šaltojo karo metais Vakarų šalyse veikė KGB ir kokių grėsmių gali kelti dabartiniai šios struktūros įpėdiniai.

Olegas Gordijevskis – išgarsėjęs buvęs KGB pulkininkas. Mat kartu jis – ir vienas aukščiausio rango KGB darbuotojų, tapęs dvigubu agentu. Kaip KGB šnipas O.Gordijevskis dirbo keliose Vakarų Europos rezidentūrose, vadovavo šnipinėjimo tinklui Londone.

Iš tikrųjų jis nuo septintojo dešimtmečio dirbo Jungtinės Karalystės slaptosioms tarnyboms.

Kai sužlugo ne viena ardomoji operacija, kai buvo nustatyta, kad SSRS ambasadose tiesiog knibždėte knibžda KGB agentų, Maskva įtarė, jog Vakarams informaciją teikia kažkas iš aukšto rango darbuotojų.

1984 metais O.Gordijevskis buvo iškviestas į Maskvą ir tardomas.

Bet britų slaptųjų tarnybų agentai jį „išvogė“ ir išvežė į Didžiąją Britaniją. Šitos operacijos detalės vis dar tebėra britų valstybės paslaptis. 1985-aisiais Rusijoje O.Gordijevskiui paskelbtas mirties nuosprendis.

Vakaruose O.Gordijevskis vertinamas kaip vienas autoritetingiausių autorių KGB istorijos ir veiklos metodų tema.

[[ge:lrytas:lrytas:230744]]

Už šiuos darbus Pietų Anglijos Bakingemo universitetas suteikė jam garbės profesoriaus titulą.

O.Gordijevskis savo straipsniuose britų ir JAV žiniasklaidoje labai kritiškai vertino prezidento Vladimiro Putino vykdomą Rusijos vidaus ir užsienio politiką. Apie tai jis 2005 m. kalbėjo ir išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“.

Kaimynė nepakenčia tiesos

– Rusijos santykiai su bemaž visomis kaimynėmis, o ypač – su Baltijos šalimis, labai pablogėjo. Kokios priežastys, jūsų nuomone, lėmė tokį ryškų atšalimą?

– Trintis yra susijusi su užgautomis prezidento Vladimiro Putino ambicijomis. Baltijos valstybės – demokratinės, civilizuotos, šiuolaikiškos Europos šalys – ėmė raginti kalbėti tiesą apie Antrąjį pasaulinį karą. O tiesa yra tokia, kad Sovietų Sąjunga – irgi šio karo iniciatorė: iš pradžių ji įsiveržė į Suomiją, o paskui – į Lenkiją ir galiausiai į tris Baltijos valstybes.

Kremliui tai buvo tarsi pjautuvu per pačią skaudžiausią vietą.

„Jurijaus Andropovo klikai“ – taip vadinu tą buvusių KGB karininkų grupuotę, kuri šeimininkauja Kremliuje, tokia tiesa yra labai nemaloni todėl, kad ji griauna visą jų demagogiją.

[[ge:lrytas:lrytas:31039040]][[ge:lrytas:lrytas:31308010]][[ge:lrytas:lrytas:33350664]][[ge:lrytas:lrytas:34343914]]

Lietuva, Latvija ir Estija prabilo apie šimtus tūkstančių savo piliečių, ištremtų į Sibirą. Pradėta lyginti ketverius metus trukusią nacių okupaciją su penkiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais.

Visa tai Maskvą labai suerzino. Už istorinės tiesos sakymą ji niršta ne tik ant Baltijos šalių, bet ir ant Lenkijos, Čekijos, Gruzijos.

Antras veiksnys, nulėmęs tokią liguistą Maskvos reakciją, yra psichologinis.

Nuo Baltijos šalių įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO – Kremliuje kaupėsi didžiavalstybinis, net imperinis įsiūtis.

Kurį laiką jis buvo tramdomas, bet Rusijos vadovybė per visokius lavrovus ir ivanovus (turimi omenyje Rusijos užsienio reikalų ir gynybos ministrai Sergejus Lavrovas bei Sergejus Ivanovas. – Red.) išliejo susikaupusią tulžį.

Rusijos laikraščiai ir televizija dabar tėra valdžios liokajai. Įsiteikdami valdžiai, jie klusniai tęsia prieš Baltijos šalis nukreiptą kampaniją.

Dar XIX amžiuje rusų literatūros klasikas Michailas Saltykovas-Ščedrinas Rusijos šovinistus yra taikliai pavadinęs „didžiavalstybiniais deržimordomis“. Dabar Kremliuje sėdi būtent tokie „deržimordos“, puoselėjantys imperines ambicijas. Savo mentalitetu jie ne ką pranoksta anų laikų veikėjus.

Pralaimėjimai kelia įsiūtį

– Ko gero niekas neginčija teiginio: V.Putinui atėjus į valdžią, Maskva suaktyvino savo žvalgybinį ir politinį žaidimą buvusiose SSRS respublikose. Bet Rusijos didžiavalstybininkai posovietinėje erdvėje patiria vieną pralaimėjimą po kito. Gal Maskvos specialiųjų tarnybų smelkimasis nėra toks veiksmingas?

– Iš tiesų Rusijos imperinės užmačios net kelis kartus prisvilo. Ryškus pavyzdys – 2004 metų rinkimai Ukrainoje. Rusijos „deržimordos“ iš Federalinės saugumo tarnybos (FST) į prezidento kėdę Kijeve norėjo pasodinti „savą banditą“ ir taip išlaikyti Ukrainoje faktiškai sovietinę nomenklatūrą, tiktai prisidengusią kitu vardu.

Į tuos rinkimus buvo mesta tūkstančiai FST agentų ir milijonai dolerių. Bet Ukrainos žmonės išsirinko demokratą liberalą Viktorą Juščenką. Dėl tokio didelio pralaimėjimo Kremlius dar ilgai sius.

Kitas itin skaudus smūgis Rusijos specialiosioms tarnyboms buvo Lietuvos prezidento Rolando Pakso apkaltos procesas 2004 m. Po R.Pakso pergalės 2003-iaisiais Rusijos kagėbistai džiūgavo: valstybės vadovu tapo būtent tas žmogus, kurį ir norėjo tame poste matyti FST. Bet Lietuva sugebėjo atsikratyti šio politiko.

Patikėkite, Maskvoje toji apkalta daug ką įsiutino, ir šią nuoskaudą jie dar ilgai prisimins. Būtent todėl perspėju: būtų nedovanotina klaida, jei demokratai Kijeve arba Vilniuje nusiramintų ir imtų skeptiškai mąstyti, kad FST neverta saugotis.

Didžiojoje Britanijoje žiniasklaida ir politikai kalba, kad Rusijos specialiosios tarnybos akivaizdžiai didina savo rezidentų skaičių Londone. Besidomintiems žvalgybos reikalais yra atvira paslaptis, kad FST bei Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) rezidentūros tokiose mažose šalyse kaip Lietuva, Latvija ir Estija yra bemaž tokio pat dydžio kaip ir didžiosiose Europos valstybėse.

Kyla natūralus klausimas: kodėl? Atsakymas būtų toks: kartodama savo retoriką, kad „NATO slenka prie mūsų sienų“, į Lenkiją bei Baltijos valstybes Rusijos valdžia žvelgia kaip į priešiškas valstybes. Todėl ir šnipų rezidentūros šiose valstybės yra tokios išpūstos.

KGB mokyklos sukurti metodai

– Jūs esate vadovavęs KGB rezidentūrai Londone. Remdamasis ta patirtimi, kaip įsivaizduojate FST tinklo veiklą Lietuvoje?

– Rezidentai itin aktyviai dirba dviem kryptimis. Pirmoji: didinamas savo „įtakos agentų“ skaičius.

Antroji: mėginama integruotis į vietines struktūras, siekiant gauti slaptos informacijos. Norima įsiskverbti į vyriausybę, į kontržvalgybą, ginkluotąsias pajėgas. Žinoma, ir į teisėsaugos organus.

Nesuklysiu pasakęs, kad Baltijos valstybėse aktyviai dirba ir SVR, ir FST agentai.

Rusijoje buvo priimti įstatymai, leidžiantys FST užsiiminėti žvalgybine veikla užsienio valstybėse. Moldovoje, Gruzijoje, Azerbaidžane FST agentų tinklas yra taip iškerojęs, kad daugeliu aspektų jie ten tiesiog šeimininkauja. Šitaip veikti jie labai norėtų ir Baltijos valstybėse.

Manau, jog Lietuva ir kitos Baltijos valstybės yra labai pažeidžiamos. FST stengsis turėti savo šnipų visuose lygiuose, nes – ypač tai taikytina kontržvalgybai – ir žemo ar vidutinio rango darbuotojas gali išduoti ypatingos svarbos informaciją. Pasekmės gali būti skaudžios.

JAV specialiosios tarnybos iki šiol žiaukčioja dėl paslapčių, kurias Sovietų Sąjungai 1985 metais išdavė dvigubas agentas Aldrichas Amesas. O juk jis CŽV struktūrose nebuvo aukšto rango darbuotojas.

Pasekmės gali būti ypač skaudžios, kai šnipinėjama vadinamosiose priešiškose valstybėse. Neturiu iliuzijų: antidemokratinis, despotiškas, autoritarinis V.Putino režimas Baltijos valstybes priskiria būtent tai šalių kategorijai. Kremlius labai norėtų Lenkiją ir Baltijos šalis vėl paversti savo „palydovinėmis valstybėmis“.

– Bet šių šalių tautos jau daug kartų yra pareiškusios, kad negali būti jokio grįžimo į Maskvos glėbį.

– Kadangi šios valstybės nepasiduoda, Kremlius nesibodi naudotis netgi tokiomis priemonėmis kaip juodoji propaganda prieš Lietuvą, Latviją, Estiją ir jų politinius lyderius. Pavyzdžiui, prieš karo su nacistine Vokietija baigties 60-metį ir po jo buvo žaidžiama „kolaborantų“ korta.

Nedidelė dalis lietuvių, latvių ir estų kariavo prieš Raudonąją armiją, todėl iš Maskvos šūkaujama: „Pabaltiečiai – naciai“.

Tačiau Rusijoje, ypač V.Putino aplinkoje, niekas nenori oficialiai prisiminti kitko: kaip 1940-aisiais į tris mažas valstybes buvo įvesti NKVD padaliniai, o 1944-aisiais čia sugrįžo „Smerš“ baudžiamieji būriai, kaip jie areštuodavo ir žudydavo civilius. Nė žodžio neišgirsite ir apie tūkstančius išprievartautų moterų.

Visa tai užmiršta, apie tai nenorima kalbėti. Rusijos oficialieji istorikai ima tvirtinti sunkiai sveiku protu suvokiamą tezę: Lietuva buvusi agresyvios jėgos, kuri puolė Sovietų Sąjungą, dalis.

Tiesa yra kitokia: per XX amžiaus penktąjį dešimtmetį SSRS su savo galinga karine orda du kartus užpuolė Lietuvą.

Lietuviškos tapatybės vertė

– Sugrįžkime prie dabartinės Rusijos specialiųjų tarnybų veiklos Lietuvoje. Keliuose savo straipsniuose britų žiniasklaidoje jūs esate užsiminęs, kad savo šnipams FST Amerikoje ir Vakarų Europos šalyse vis dažniau parūpina Baltijos šalių pasus. Kuo remiatės?

– Mano duomenimis, Vilniaus, Rygos, Talino rezidentūrose dirba mažiausiai po kokius 15 FST agentų. Kiekvienoje yra bent vienas vadinamasis „linijos N“ darbuotojas. Tai – agentas, kuris užsiima nelegalais, todėl ir „linija N“.

Lietuva pernelyg maža, kad į ją būtų galima masiškai siųsti nelegalus, todėl šio darbuotojo uždavinys – dokumentų falsifikavimas būsimiems Rusijos šnipams Vakarų valstybėse.

Dar palyginti neseniai Baltijos valstybių pasai buvo kvalifikuojami kaip „silpna tapatybė“. Akivaizdu, kad po įstojimo į NATO ir ES jie įgijo kur kas didesnį svorį. Rusijos šnipams vis sunkiau gauti vokiškus ar britų pasus. Todėl logiška, kad bent iš dalies persimetama prie Baltijos šalių.

Beje, asmens tapatybei medžioti profesionalai žino daug būdų. Yra, pavyzdžiui, toks, laikomas klasikiniu – eiti į kapines, ieškoti mirusių kūdikių ir jų pagrindu kurti netikrą tapatybę.

Kitas nuo KGB laikų įvaldytas metodas yra užverbuoti civilinės metrikacijos biurų darbuotojus ir iš jų gauti reikiamą informaciją.

Prie KGB rezervo ištakų

– Lietuvoje kilo skandalų, susijusių su aukšto rango pareigūnų galimu priklausymu vadinamajam KGB rezervui. Remdamasis daugiamete darbo KGB patirtimi, kaip galėtumėte apibūdinti rezervistų vaidmenį?

– Man tai gerai žinoma tema. Tiesą sakant, aš esu vienas tų, kurie matė KGB rezervo struktūros sukūrimo ištakas. Kai 1985-aisiais aš pabėgau iš SSRS, mano paskutinis susitikimas KGB būstinėje Maskvoje buvo būtent su rezervistų skyriaus viršininku.

Galiu trumpai papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo.

1971-aisiais iš Jungtinės Karalystės buvo išsiųstas neįtikėtinas skaičius – maždaug šimtas – KGB rezidentų. Greitai britų pavyzdžiu pasekė bei kitos Vakarų Europos valstybės. Maskvoje po tokio stipraus smūgio buvo nuspręsta kažkaip reaguoti, „imtis priemonių“.

Pirmiausia norėta „sustiprinti užšifravimą“. KGB terminologija tai reiškia geriau užkonspiruoti jau esamų bendradarbių tinklą, neleisti, kad priešininkas sužinotų, kas iš atstovybių darbuotojų yra KGB agentas, o kas – tiesiog diplomatas.

Tarp kitų priemonių buvo priimtas sprendimas įkurti naują padalinį – KGB rezervo formavimo skyrių. Šiam skyriui buvo pavesta kalbinti jaunus, energingus ir gabius įvairiausių žinybų darbuotojus ir įtraukti juos į KGB rezervą.

Tokiam asmeniui būdavo sakoma: „Būsi įtrauktas į KGB rezervą, gausi priedą prie algos. O jeigu kada atsidursi užsienyje ar SSRS teritorijoje, dirbsi su užsieniečiais, rašysi mums ataskaitas“.

Tai – žmonės, kuriuos pavadinčiau vargšais: ištarti „ne“ verbuotojams iš KGB buvo gana pavojingas dalykas. Ypač nukentėti galėjo mažumų atstovai – žydai, Baltijos respublikų piliečiai.

Tokiu būdu, naudojant spaudimą ir šantažą, ir buvo verbuojami rezervistai. Daugiausia jų pririnkta Maskvoje, bet buvo išsiuntinėtos instrukcijos ir į visas tuometines SSRS respublikas. Ten buvo kartojama ta pati praktika.

– Tačiau tie rezervistai buvo kaip nors panaudojami?

– Pasakysiu jums štai ką: gana greitai centrinėje KGB būstinėje įsitikinta, kad nauda iš tų rezervistų yra nulinė. Kol dirbau Maskvoje, absoliučiai nė vienas iš man pavaldžių rezervistų neparašė nieko bent kiek vertingesnio.

Jau dirbdamas britų žvalgybai, prieš KGB vadovybę turėjau vaidinti, jog tęsiu savo normalią veiklą. Londone, be kitų etatinių pavaldinių, turėjau keturis tokius rezervistus. Įsakydavau, kad jie su kuo nors susitiktų ir parašytų ataskaitą. Tačiau nė vienos tikros ataskaitos iš jų taip ir nesulaukiau – esu gavęs tik kažkokius raštelius, kurie neturėjo jokios vertės.

Skirtingai nuo tikrųjų agentų, kurie trejus metus buvo mokomi šnipinėjimo metodologijos, tie rezervistai net jokio bazinio pasirengimo neturėjo.

Bet svarbiausia, kad jie nejautė noro bendradarbiauti su KGB bei kontaktų kaip įmanydami vengė.

Pridursiu: iš Maskvoje pririnktų rezervistų buvo menka nauda, o iš respublikose esančiųjų – dar mažesnė.

Respublikiniai KGB padaliniai, kaip ir visos sovietinės biurokratinės įstaigos, siųsdavo ataskaitas į Maskvą stengdamiesi pasigirti: „Štai tiek ir tiek rezervistų surinkome“. Iš tiesų tai buvo grynai sovietinis darbo imitavimas.

Niekad nebuvusi labai stipri, po mano pabėgimo į Vakarus 1985-ųjų liepą KGB rezervo institucija buvo apskritai palikta merdėti.

Diriguoja nematoma ranka?

– Kaip Lietuvos institucijoms siūlytumėte reaguoti į viešumon iškilusius ir dar galbūt iškilsiančius pranešimus apie KGB rezervistus?

– Įžvelgiu tik vieną stovyklą, kuriai naudinga kampanija prieš tuos buvusius rezervistus. Tai – Maskva, norinti diskredituoti sau nepalankius politikos veikėjus.

Nuoširdžiai kviečiu Lietuvos visuomenę labai atsargiai ir skeptiškai žiūrėti į galbūt iš pačios FST sklindančią informaciją apie šiuos neva buvusius KGB bendradarbius. Galbūt geriausia būtų ignoruoti tuos pranešimus.

Lietuvai teks susitaikyti su faktu, kad išvežtų į Rusijos gilumą Lietuvos KGB archyvų atgauti nepavyks.

Net jei Rusijoje įvyktų koks sukilimas ar į valdžią ateitų demokratinės jėgos, KGB veiklos tęsėjai sunaikins jiems nenaudingus dokumentus. Kiek žinau, KGB dokumentų saugyklose stovi deguonies balionai, jog viskas sudegtų per keliolika sekundžių.

Jei kalbėsime plačiau apie buvusius KGB bendradarbius Baltijos respublikose – tiek rezervą, tiek tikruosius agentus, nuo pat SSRS griuvimo aš laikiausi vienos tvirtos nuomonės. Ją viešai išdėsčiau ir lenkams, ir estams, bet jie manęs nepaklausė.

Esu įsitikinęs, kad skelbti eilinių KGB darbuotojų sąrašus – klaidinga praktika. Daugeliu atvejų tie žmonės, ypač buvę sąjunginėse respublikose, į šią struktūrą pakliuvo spaudžiami. Juos graužė sąžinė, jie patys yra save nubaudę.

– Ar tai nereikštų per didelio atlaidumo?

– Yra ir tokių, kuriuos iš tiesų reikia be atodairos šalinti iš bet kokio viešojo politinio gyvenimo. Tai – asmenys, kurie buvo atsakingi už totalitarinį sovietinį režimą: sovietinių respublikų komunistų partijų sekretoriai, Centro komiteto nariai, sovietinių vyriausybių ministrai bei jų pavaduotojai, respublikinių KGB padalinių vadovai bei visi aukšto rango darbuotojai, turėję generolų ar pulkininkų laipsnius.

– Bet tokiu atveju Lietuvoje iš viešojo gyvenimo turėtų dingti tokie žmonės kaip Algirdas Brazauskas, nemažai garsių kairiojo politinio sparno politikų?

– Savo taisyklę dėl komunistų partijų funkcionierių taikyčiau visoms buvusioms SSRS respublikoms, bet ne Lietuvai. A.Brazausko vadovaujama komunistų partija save reabilitavo, kai pirmoji išstojo iš SSKP. Tai iš esmės pakeitė lietuviškos komunistų partijos charakterį, pavertė ją vienu politinių kovos už Lietuvos išsivadavimą iš SSRS įrankių.

Rytų Europoje vargu ar rasime kitą komunistų partiją, kurios didžioji narių dalis buvo taip patriotiškai nusiteikusi. Būtent todėl Lietuvoje požiūris į sovietinio režimo narius turėtų būti subtilesnis ir diferencijuotas.

Vyti iš viešojo gyvenimo reikėtų tuos, kurie jau per nacionalinio atgimimo bangą ir vėliau varė promaskvietišką politiką.

(„Lietuvos rytas“, 2005 m.)

Į Vakarus pabėgęs KGB pulkininkas perspėjo Lietuvą: „Kremliuje kaupėsi imperinis įsiūtis“