Kaip rašo derstandard.at, šiuo metu Im Al-Zinar katedros stoge žioji didžiulė skylė. Į vieną seniausių pasaulio bažnyčių nukrito keletas granatų. Ant sienų, menančių pirmąjį krikščionybės šimtmetį, – juodos gaisro žymės. Bet tai toli gražu ne vienintelis Sirijos kultūrinio paveldo pastatas, tapęs šioje šalyje siautėjančio pilietinio karo auka. Sirijoje daug istoriniu požiūriu vertingų pastatų.
Civilizacijų sankirta
Sirijoje susipynusios ir pasaulinės reikšmės pėdsakus palikusios net šešios civilizacijos. Šumerai, aramėjai, finikiečiai, hetitai, graikai, romėnai ir bizantiečiai čia paliko miestus, paveikslus, lobius ir tradicijas. Pirmoji islamiška valdančioji Omejadų dinastija taip pat paliko savo antspaudą – jie, taip pat ir kryžiuočiai pastatė keletą pačių didžiausių dabartinės Sirijos Arabų Respublikos pilių. Tačiau šitam milžiniškam istoriniam paveldui kyla grėsmė dėl pilietinio karo tarp maištininkų ir prezidento Basharo al Assado rėmėjų.
Šiuo metu trūksta objektyvios informacijos apie tikrąjį padarytos žalos mastą. Tarptautinės organizacijos, atsakingos už archeologinių miestų apsaugą, šiuo metu Sirijoje dirbti negali. Šią spragą bando užpildyti keletas privačių interneto portalų ir „Facebook“ puslapių. Detalią visos šios informacijos santrauką pateikė britų mokslininkė Emma Cunliffe, kurios 55 puslapių ataskaitą paskelbė Pasaulio paveldo fondas. Interviu derstandard.at E. Cunliffe sakė, kad dėl savo geografinės padėties Sirija ištisus tūkstantmečius buvo įvairių civilizacijų centre, kurių pėdsakai dėl sauso klimato gerai išsilaikė iki šių dienų.
Reikalavimai apsaugoti šį paveldą iki šiol neišgirsti. E. Cunliffe, Daramo universitete tirianti archeologinių vietovių naikinimą regione, įvardija daug žalos formų. Ypatinga žala padaroma, kai archeologiniuose miestuose įsikuria armijos padaliniai arba ginkluotos grupuotės: „Kariai dažnai nežino vietovės kultūrinės reikšmės ir dažnai pasiima suvenyrų arba apšaudo kasinėjimus.“ Jeigu vietovei joje įsikūrę žmonės nepadaro didelės žalos, tą padaro juos puolanti priešininkų pusė. Užimti pastatai, pasak E. Cunliffe, dažnai tampa priešininkų antpuolių taikiniu. Tuomet nė kiek neatsižvelgiama į jį istorinę ar kultūrinę reikšmę.
Niokojamos archeologinės vietovės
Ypač daug turistų pritraukdavo Krak de Ševaljė viduramžiška pilis. Ši kryžiuočių pilis yra ne tik didžiausia, bet ir viena geriausiai išsilaikiusių iš tų laikų. Jos strateginė pozicija, giedrą dieną leidžianti matyti net Libano teritoriją ir kontrabandos maršrutus į Tripolį, pilį padarė maištininkams patrauklia apsistojimo vieta. Pasekmės jau matyti – pilis apšaudyta kulkosvaidžiais ir granatomis.
Vos už 100 km į šiaurę, antikinėje Apamėjoje, mėgėjiškuose kadruose užfiksuoti dar dramatiškesni vaizdai. Kovą apie 200 ha ploto archeologinė vietovė buvo apšaudyta artilerijos. Nuo tada sirų karinės pajėgos be skrupulų savo mašinomis ir net tankais važinėjasi per saugomas vietas. Pasak E. Cunliffe, kai kur istorinėse vietovėse buldozeriais buvo iškasti grioviai.
Archeologinėms vietovėms grėsmę kelia ne tik kovotojai, bet ir savavalės statybos. Griuvėsiai naudojami kaip pigi statybinė medžiaga ar net vieta naujoms statyboms. Tiesa, nelegalių statybų problema Sirijoje egzistavo dar prieš sukilimą, tačiau žlugus centrinei kontrolei jos tiesiog suklestėjo. Perstatymai sukuria specifinę problemą – jeigu į nelegaliai pastatytus namus žmonės jau įsikėlė, pasak E. Cunliffe, labai sunku po to juos vėl iš ten iškrapštyti.
Neaplenkiamos net bažnyčios
Smurtas neaplenkia netgi religinių vietų, tokių kaip bažnyčios ir mečetės. Netgi priešingai. Konfliktas, pasak E. Cunliffe, stiprėja ir keliasi į religinį lygmenį. Pagal vieną pranešimą iš Homso, Laisvosios Sirijos armijos pajėgos sąmoningai užėmė krikščionišką miesto dalį, nes krikščionių mažuma laikoma prezidento rėmėjais.
Šio užėmimo ir valdžios karinių pajėgų antpuolių pasekmių mastas – milžiniškas. Čia kalbama jau ne vien apie pastatų naikinimą. Suniokojant bažnyčias, mečetes ir senovinius miestus, padaroma žala net ir tradicijoms. Gyventojai dažnai tampa bejėgiais liudininkais, matančiais, kaip sunaikinami jų religiniai ir kultūriniai centrai. Pasak archeologo Rodrigo Martíno Galáno, dauguma sirų labai prisirišę prie savo istorinio palikimo.
Plėšiami muziejai
Žalą daro ne tik patys savaime kariniai konfliktai. Šiuo metu Sirijos muziejai nuolat tampa apiplėšimų aukomis, iš jų grobstomos antikinės vertybės. Tą lemia ne tiek vietos gyventojų godumas, kiek auganti meno dirbinių paklausa už šalies ribų. Dauguma vagysčių būna gerai organizuotos, o menkai finansuojami muziejininkai dėl chaoso ir nebelikus centrinių saugumo struktūrų yra praktiškai bejėgiai.
Vagysčių aukomis tampa ir antikiniai miestai, pavyzdžiui, didžiulis Palmyros miestas. Tai nelabai stebina žinant net mažyčių statulėlių iš Sirijos kainas. „Tokių meno dirbinių juodoji rinka yra milžiniška“, - sako E. Cunliffe. Su šia problema buvo susidurta ir Egipte bei Irake. E. Cunliffe sako: „Tik po ilgo laiko suvokiama, kokia didelė problema visame pasaulyje yra ši juodoji vogtų meno dirbinių rinka.“
