Netrukus panašiame gali tekti atsidurti vėl – daugelį Levo draugų iš rezervo jau vėl pakvietė į armiją, o jis šaukimą mano gausiantis artimiausiu metu. Pataikau jam paskambinti būtent tada, kai Beršebos mieste ką tik baigė kaukti apie pavojų įspėjančios sirenos.
Nušviečiama šališkai
Sirenos čia kaukia nuolat, dažniau nei kas valandą. Tada visiems tenka mesti darbus ir bėgti į bunkerius. Levas pasakoja, kad prieš porą dienų „Hamas“ raketa pataikė į priešais stovintį gyvenamąjį namą. Nuotraukos iš sugriauto buto apskriejo pasaulį, tačiau, izraeliečio nuomone, pasaulio žiniasklaida padėtį nušviečia labai šališkai, kur kas daugiau dėmesio skirdama nukentėjusiems nuo karinių veiksmų palestiniečiams, o besiginantį Izraelį pateikdama kaip agresorių.
„Tai, ką rodo BBC ir kiti, tiesiog juokinga, - sako Levas. - Nesuprantu, kodėl Izraelis leidžia arabams būtent taip nušviesti padėtį.
Kas būtų, jeigu iš Vilniaus būtų pradėta šaudyti raketas į Maskvą? Lietuvos nebeliktų. Rusija tikrai su niekuo nesiskaitytų, niekieno neatsiklaustų. O Gaza šaudo į mus raketas, bet pasaulis apie mus kalba, kokie mes blogi. Mes tik ginamės, o jie šaudo, kur papuola“.
Gyvenimas Izraelyje paralyžiuotas jau savaitę. Levas yra studentas, bet šiuo metu nesimoko ir nežino, kada grįš prie mokslų. Vaikai jau savaitę negali eiti į vaikų darželius, mokyklas. Jeigu šeimoje yra vaikų, jaunesnių kaip 14 metų, vienam iš tėvų leidžiama neiti į darbą ir likti su jais namuose. Levo brolio žmona su mažais vaikais dėl saugumo išvyko į šalies šiaurę, nors, jeigu būtų galimybė, tikriausiai išskristų į užsienį.
„Daugelį mano draugų jau pašaukė į armiją, - sako išeivis iš Lietuvos. - Aš taip pat laukiu, kada būsiu pakviestas – manau, tai įvyks artimiausiu metu“. Tarp tų jaunų Izraelio karių, kurie rizikuoja gyvybėmis Gazos Ruože, yra nemažai išeivių iš Lietuvos – visi, kas atvyksta gyventi į Izraelį, tiek vaikinai, tiek merginos, turi pereiti armijos mėsmalę.
Nauda ir patriotizmas
Tarnyba armijoje, pasak Levo, privaloma iš principo kiekvienam, tapusiam Izraelio piliečiu – žinoma, jeigu jis tinkamas tarnybai pagal fizines ir psichikos charakteristikas. Tiesa, tarnyba armijoje čia nereiškia vien tik dalyvavimo kariniuose veiksmuose. Armija lanksti – pareigą šaliai galima atlikti dirbant virėju, vairuotoju, korespondentu ir dar daug kuo. Koviniai daliniai sudaro tik apie 10 proc. visos armijos dydžio. „Jeigu turite sveikatos problemų – pavyzdžiui, astmą, jūs armijoje tarnausite, bet tikrai ne koviniuose daliniuose“, - aiškina Levas.
Teoriškai tarnyba armijoje Izraelyje yra neprivaloma, tačiau jeigu būsi jos neatlikęs, tai gali atsiliepti netgi ieškantis darbo. „Kai žmogų priima į darbą, žiūrima ne tik į tai, ar jis gerai mokėsi, kokius turėjo pažymius, bet ir ar tarnavo armijoje, - pasakoja litvakas. - Jeigu žmogus netarnavęs armijoje, tai gali būti labai rimta priežastis pagalvoti, ar jį priimti.
Anksčiau tai buvo labai didelė problema, dabar ji mažesnė“. Studijuojant aukštojoje mokykloje, atitarnavimas armijoje gali atsiliepti, pavyzdžiui, stipendijai. Atitarnavęs armijoje, pasak Levo, tu turi didesnius šansus geriau uždirbti, gauti geresnį darbą.
Tačiau, pasak pašnekovo, dauguma izraeliečių nusiteikę patriotiškai ir nebando išsisukti nuo tarnybos, nors tokių taip pat pasitaiko. Netgi priešingai – kai kurie žydai, net ir būdami vyresni, nei 25 metų, specialiai atvyksta iš kitų šalių, kad atitarnautų Izraelio armijoje, o po to vėl išvyksta atgal į savo šalis. „Turiu draugą iš Floridos, kuris atvyko, atitarnavo armijoje ir grįžo atgal į Ameriką, - sako Levas. - Jis žydas. Taip žmonės nori pasiaukoti savo tautos, šalies labui“.
„Izraelio armija todėl tokia stipri, kad dauguma žmonių nori joje tarnauti. Yra žmonių, kurie fiziškai netinka tarnybai, bet vis vien bando patekti būtent į kovinius dalinius. Žinau tokių, kurie tarnavo netgi neturėdami rankos, ir vis vien sugebėjo pakilti iki karininko laipsnio“, - pasakoja Levas.
Tarp litvakų aukų nėra
Izraelio žydų agentūros atstovybės „Sochnut“ atstovas Lietuvoje Leonidas Volynskij sakė, kad duomenų, kiek iš Lietuvos išvykusių žydų šiuo metu tarnauja Izraelio armijoje, nėra. „Jie iš čia išvažiuoja, kur nors įstoja, kažkas eina į armiją. Mes su jais prarandame ryšį“, - aiškina agentūros, kuri rūpinasi žydų emigracijos į Izraelį klausimais, atstovas.
L. Volynskij 100 procentų užtikrino, kad tarp žuvusiųjų išeivių iš Lietuvos tikrai nėra. „Jeigu, neduok Dieve, kas nors žūtų, šitą mes tikrai žinotume“, - tikina jis.
„Kai miršta žmogus, kaip taisyklė, labai sunku nustatyti, ar jis litvakas, ar ne litvakas, - sako Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius. - Bet kol kas neturime tokių duomenų“.
Pasak S. Gurevičiaus, Lietuvos žydų jaunimas, kurie susirašinėja su savo draugais Izraelyje, pasakoja, kad nemažai tokių, kurie yra pašaukti. Ir Gazoje šiuo metu yra nemažai žmonių iš Lietuvos, kurie tiesiog šiuo metu tarnauja armijoje.
„Sochnut“ duomenimis, tos amžiaus grupės, kuri Izraelyje šaukiama į armiją, žmonių – 18-21 metų jaunimo – iš Lietuvos į Izraelį pastaraisiais metais išvažiavo ne tiek ir daug. „Pernai išvažiavo 6 žmonės. Baigę mokyklą, jie ten mokosi pagal specialią programą, kuri ruošia stojimui į Izraelio aukštąsias mokyklas.
Kiek žinau, du žmonės iš tos programos grįžo. Tie keturi, kurie liko, pagal idėją greitai turėtų išeiti į armiją. O šiemet iš Lietuvos išvažiavo tiktai viena mergina, bet ji dar negali tarnauti armijoje – metus po atvykimo į armiją neima, pirma reikia išmokti kalbą. Užpernai iš šitos amžiaus grupės taip pat išvažiavo viena mergina. Gali būti, kad ji tarnauja armijoje“, - dėsto L. Volynskij.
Tiesa, ne visi Lietuvos žydai į Izraelį išvažiuoja per „Sochnut“ organizaciją – kai kurie tiesiog patys susitvarko dokumentus, nuskrenda ir gauna Izraelio pilietybę ten. Tad Izraelio armijoje tarnaujančio žydų jaunimo iš Lietuvos gali būti daugiau.
Paprastai vaikinai armijoje tarnauja 3 metus, o merginos – 2, bet tos, kurios pageidauja, gali tarnauti ir ilgiau.
Vyresni nei 21-22 metų žmonės, atvykę gyventi į Izraelį, į reguliariąją armiją neimami, bet įtraukiami į rezervą, dalyvauja mokymuose ir esant ypatingai padėčiai gali būti pašaukti.
Šalyje - ypatingoji padėtis
Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius sako, kad dabartinė padėtis Izraelyje tokia ir yra - ypatinga. Tai reiškia, kad šaukiami ir tie, kurie armijoje jau atitarnavę. Tiesa, rezervistams gali būti pavedamos nebūtinai karinės, bet ir techninės užduotys. Yra dalinių, kurie net ir karo sąlygomis nedalyvauja kariniuose veiksmuose karštuosiuose taškuose. Pavyzdžiui, yra armijos dalis, kuri privalo užtikrinti, kad kai gaudžia sirenos, žmonės nebūtų gatvėse, ir panašiai.
„Jeigu žmogus nenori eiti į armiją – jis ir neina, - aiškina S. Gurevičius. - Bet žydai, izraeliečiai – dideli savo valstybės patriotai. Žmonės eina į armiją ne prievarta. Su tokia armija nieko nepasiektum, jeigu joje žmonės būtų suvaryti prievarta. Didžioji dalis net nesvarsto, eiti ar neiti. Patriotizmas Izraelyje kito lygio, nei Lietuvoje.
Jie žiūri į savo valstybę kaip į savo šeimą. Kai puolama jų valstybė, realiai puolamos ir jų šeimos. Jų vaikai yra namuose. Dėl to jie ir eina į Gazą, kad ant jų namų nebekristų raketos. Žmonės supranta – jeigu neis į armiją, gali nelikti ir jų, ir jų šeimų, ir valstybės“.
Pasak S. Gurevičiaus, nors situacija Izraelyje tapusi ypač pavojinga, norinčiųjų grįžti atgal į Lietuvą nepadaugėjo. „Prieš trejus metus Izraelyje buvo dar baisiau, - sako jis. - Tos teroristinės grupės - „Hamas“ ir „Hesbollah“ - kelia grėsmę nuolatos“.
Ne prieš Palestiną, o prieš „Hamas“
„Kai kovoja valstybė prieš valstybę, kariškiai prieš kariškius – dar suprantama“, - sako S. Gurevičius. Pasak jo, didžiausia problema – kad raketos leidžiamos ne į armiją, karines bazes, karinius lėktuvus. Iš Gazos raketos leidžiamos prieš civilius. Izraelio armija bando kovoti tose vietose, iš kur raketa buvo paleista. Žmonės neturi pasirinkimo – jeigu neis naikinti tų vietų, iš kur leidžiamos raketos, tai tik laiko klausimas, kada jie patys nustos egzistavę.
„Palestiniečiai yra vargšai, laikomi tų teroristinių organizacijų įkaitais. Jie laiko prirėmę ginklus, iš tavo namo paleidžia raketą. O tame name gyvena ir vaikai. Tada atskrenda Izraelio lėktuvas ir, aišku, bombarduoja tą namą, iš kurio nuolat leidžiamos raketos. O po to rodomi kadrai, kaip žuvo tie vargšai žmonės“, - karo niuansus aiškina Lietuvos žydų bendruomenės atstovas.
Būtent dėl tų paprastų civilių žmonių, pasak S. Gurevičiaus, Izraelis ir nebombarduoja Gazos, nors technines galimybes tam turi.
Pašnekovo nuomone, visa tai vyksta visai ne dėl Palestinos nepriklausomybės. „Niekas ne prieš tą nepriklausomybę, - sako jis. - Izraelis visą elektrą, maistą duoda Palestinai nemokamai, bet suteiktų jiems nepriklausomybę.
Vienintelis dalykas, kurį jie turi garantuoti, bet niekaip negali – uždaryti ginklų tunelius, nustoti mėtyti raketas. Jeigu tai būtų tik nepriklausomybės dalykas – jie jau seniai galėjo ją turėti. Bet kaip jie gyvens, negaudami nei elektros, nei maisto?“
Tokia retorika labai primena Rusijos argumentus, atsisakant paleisti Lietuvą iš „globėjiško“ Sovietų Sąjungos glėbio. S. Gurevičius prieštarauja tokiems sugretinimams. „Tai arabų valstybės yra kaip Sovietų Sąjunga, - sako jis. - Sėdint Lietuvoje atrodo, kad kovoja didžiulis Izraelis prieš mažą Palestiną. Bet iš tiesų Izraelis tris kartus mažesnis už Lietuvą. O arabų valstybės užima teritoriją, kaip buvusi Sovietų Sąjunga“.
Pasak S. Gurevičiaus, tai nėra Izraelio ir palestiniečių kova, o Izraelio ir „Hamas“. „Didžioji dalis palestiniečių eina į izraeliečių turgus, o izraeliečiai vaikšto pas palestiniečius. Žmonės sugyvena normaliai. Bet esmė ta, kad ten visą valdžią turi teroristinė organizacija „Hamas“. „Hamas“ nepriklausomybės niekas neduos“, - aiškina jis.
