Čia atskubėjo ir dar keletas tuomet sportavusių ar parke vaikštinėjusių žmonių. Taip pat ir jaunas treneris, tą valandą vedęs treniruotę aštuonmečiam berniukui.
Jokios panikos nei siaubo jų akyse – veikiau susikaupimas ir tikslus saugos instrukcijų laikymasis.
Susispietę prie liaunos pastato sienos, esančios labiausiai į šiaurę nuo Gazos, visi spoksojome į dangų sekdami baltą skrendančios raketos dūmą.
Tokiais atvejais nežinai, ar tai kovinio ginklo pėdsakas, ar priešraketinė gynyba, suskubusi į pagalbą didžiausio Izraelio miesto gyventojams.
Dar po akimirkos nugriaudėjo duslus sprogimas ir padangėje nušvito didžiulis dūmų kamuolys.
„Mazal tov!” (išvertus iš hebrajų kalbos – „sveikinimai”) – ramiai ištarė berniukas, tačiau į teniso treniruotę tą rytą jis negrįžo.
Tai buvo ketvirta diena, kai po dvidešimties metų pertraukos Tel Avivo gyventojai girdėjo oro pavojaus sirenas.
Ketvirtas kartas, kai Izraelio finansų ir verslo sostinę nuo nemenkų sugriovimų ir galimų civilių aukų apsaugojo moderni „Iron Dome” („Geležinio kupolo”) gynybos sistema.
Ir nors tądien sutemus Tel Avivo link vėl skriejo dvi 6,5 metro ilgio raketos, vietos gyventojai neprarado vilties, kad jos – tikrai paskutinės šioje beprasmėje kovoje.
Kai praėjusią savaitę Gazos ir Izraelio pasienyje įsiplieskė karinis konfliktas, o per televiziją ir radiją vietoj įprastų laidų prasidėjo nuolatinės transliacijos iš apšaudomų teritorijų, Tel Avive kurį laiką gyvenimas tekėjo įprasta vaga.
Nors šis niekada nemiegantis Izraelio didmiestis nutolęs vos 70 km nuo sienos su Gaza, čia karo grėsmė paprastai jaučiama bene mažiausiai.
Tačiau kai ramaus lapkričio 15-osios vakaro idilę perskrodė garsus sirenų kauksmas, gyvenimas Tel Avive tarsi apvirto aukštyn kojomis: gatvėse žmonės puolė į artimiausius pastatus ir požemines stovėjimo aikšteles, greitkeliuose stojo automobiliai, o iš jų išlipę vairuotojai gulėsi šalia vienas kito čia pat ant asfalto.
Aš tą vakarą sukinėjausi virtuvėje, kai lauke išgirdau šiurpinantį sirenų gausmą.
Uždariusi visus langus puoliau į namuose įrengtą slėptuvę.
Sandariai uždariusi sunkias geležines duris, atsisėdau ant grindų, atsirėmiau į šiaurinę sieną, rankomis užsidengiau galvą – šiuos veiksmus visiems kalte įkalė filmukai, kas pusvalandį transliuojami per visas vietos žiniasklaidos priemones.
Tel Avivo gyventojai, skirtingai nuo arčiau sienos esančių miestų, turi „net” pusantros minutės, kad galėtų saugiai pasislėpti nuo raketų atakos.
Tačiau tos varginamai ilgos baisios įtampos minutės sėdint slėptuvėje ir laukiant, kol nugriaudės kurtinamas sprogimas, ir meldžiant, kad raketa nenukristų būtent ant tavo namo stogo, išbalansuoja nervų sistemą taip, kad rankos liaunasi drebėti tik po kelių valandų.
Kai mano draugė Keren penktadienį išgirdo pavojaus signalą eidama iš darbo į namus, puolusi į artimiausio namo laiptinę ji prisijungė prie kitų nepažįstamųjų, suskubusių čia pasislėpti nuo dar vienos raketų atakos. Po akimirkos visi lengviau atsiduso išgirdę duslų sprogimą kažkur virš Viduržemio jūros.
Netrukus garsiai suskambo šalia Keren stovinčio vyro telefonas: trumpoji žinutė informavo, kad jo sūnus skubiai šaukiamas į karinę rezervo tarnybą galimiems žemės mūšiams Gazos Ruože.
Ramindami išbalusį vyrą visi puolė skambinti savo artimiesiems. Tądien šaukimo žinutės buvo išsiųstos dar 70 tūkstančių rezervistų.
Šimtai šeimų jau kitą dieną su liūdesiu ir nerimu atsisveikino su savo vaikais, mylimaisiais, tėvais ar giminaičiais.
Tokia skaudi šios šalies realybė: trejus metus atitarnavę kariuomenėje vyrai ir dvejus – merginos iki 40 metų bet kada gali būti pašaukti į kovą.
Lengviau atsipūtė tik šiuo metu studijuojančių užsienyje arba ilgam išvykusių artimieji.
Nerimas ir susikaupimas Tel Avive, nepratusiame prie tokios situacijos, jaučiamas iki šiol. Paprastai naktinėjančio jaunimo pilnas didmiestis smarkiai ištuštėjęs.
Šeštadienius dažniausiai su šeimomis paplūdimyje ar pajūrio promenadoje leidžiantys Tel Avivo gyventojai verčiau lieka namie, arčiau saugių slėptuvių, arba išvyksta iš miesto.
Šalies šiaurės nepasiekia iš Gazos skriejančios raketos, todėl čia gyvenantys izraeliečiai solidarizuojasi su karinių veiksmų išvargintais tautiečiais iš pietų: žmonės kviečia ištisas šeimas atvykti ir apsistoti jų namuose, nemokamai aplankyti muziejus, savivaldybės dovanoja koncertus ir linksmus vaidinimus vaikams, viešbučiai siūlo veltui gyventi ir maitintis tol, kol truks šis varginamas karinis pragaras.
Mano draugai izraeliečiai kasdien skambina teiraudamiesi, ar jaučiuosi saugi, ar žinau, kur artimiausia slėptuvė, ar man nereikia kokios nors pagalbos.
Jie šmaikštauja apie susidariusią situaciją ir tarsi ramindami mane, o kartu ir patys drąsindamiesi, sutartinai ragina gyventi įprastu ritmu.
Sava slėptuvė – arčiau, viešojoje – mažiau streso
Visi gyvenamieji pastatai, iškilę po 1990 metų, kai Izraelis nukentėjo nuo Irako karinių atakų, privalomai turi būti pastatyti taip, kad kiekvienas butas turėtų savo slėptuvę nuo bombų.
Šios pastato viduje esančios patalpos sienos ir perdangos sustiprintos storomis gelžbetonio ir metalo konstrukcijomis, joje esantis langas apsaugotas specialiomis skeveldrų nepermušamomis metalinėmis žaliuzėmis.
Sunkios geležinės durys tvirtai užsidaro iš vidaus, patalpoje įrengta atskira ventiliacijos sistema.
Kurį laiką eskaluojant karinių veiksmų grėsmę visiems Izraelio gyventojams dar prieš metus buvo pradėtos dalyti dujokaukės.
Žmonės turi sąrašą būtinų daiktų, kurie turi būti slėptuvėje: radijo aparatas, vaistinėlė, įkrauta papildoma mobiliojo telefono baterija, vandens ir maisto atsargos, žibintuvėlis, jei prapultų elektra (nuotr.).
Beveik 300 viešųjų slėptuvių nuo bombų Tel Avivo valdžios sprendimu iki šiol buvo paskolintos menininkams: jose įsikūrė dailės studijos, teatrai, saviveiklos būreliai.
Visi laikini slėptuvių šeimininkai šiomis dienomis gavo žinutes, jog per keturias valandas jie privalo su visais daiktais išsikraustyti iš patalpų, kad slėptuvėmis nuolatos galėtų naudotis raketomis apšaudomo miesto gyventojai.
Ne vienas mano pažįstamas izraelietis teigė, kad jei tik gali, išgirdęs pavojaus signalą bėga į viešąją slėptuvę, užuot vienas likęs namie.
Kartu su kitais kur kas lengviau išgyventi stresą. Tačiau kad ir kiek prie neramumų būtų pripratę izraeliečiai, kasdien ligoninės raportuoja apie dešimtis žmonių, kuriems prireikia rimtos medikų pagalbos kovojant su patirtu stresu ir panikos priepuoliais.
