JAV pajėgoms pasitraukus iš Irako po to, kai toje šalyje žuvo beveik 4 500 amerikiečių karių, taip pat į šį konfliktą sukišus apie trilijoną dolerių, dabar Vašingtone stengiamasi per daug neaitrinti sąžinės mintimis apie karą, kuris jau išblėso iš visuomenės sąmonės.
Praėjus dešimtmečiui nuo „šoko ir siaubo“ strategija grįstos operacijos „Irako laisvė“ (Operation Iraqi Freedom), nuvertusios Saddamą Husseiną, dauguma analitikų ir diplomatų sutaria, kad Irako karas niekaip nepagerino JAV pozicijų Artimuosiuose Rytuose.
„Nesvarbu, ar tikroji demokratija yra gyvybinga, ar netgi išlaikoma - Irako karas neatnešė jokios apčiuopiamos strateginės naudos Jungtinėms Valstijoms“, - sako Beirute įsikūrusio Irako strateginių studijų instituto darbuotojas Ramzy Mardini.
Nutiko priešingai - „klaidinantis tikrumas“ dėl JAV kariuomenės gebėjimo atlikti savo misiją ir nepakankamas Saddamo Husseino, kaip arabų atsvaros Iranui, vaidmens įvertinimas pakenkė Amerikos interesams, teigia jis.
„Saddamo nuvertimas sukūrė ne vien valdžios vakuumą Bagdade - jis sukūrė valdžios vakuumą regione, kuris nugramzdino kaimynines valstybes į įtemptą varžymosi dėl saugumo aplinką“, kuri tęsiasi iki šiol, pažymėjo R. Mardini.
Klaidingos prognozės būdingos ne vien ankstesnio JAV prezidento George'o W. Busho administracijai, mano Christopheris Hillas - Bosnijos taikos proceso ir derybų dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos veteranas, 2009 metais atvykęs į Bagdadą dirbti JAV ambasadoriumi.
Ch. Hillas, kuris dabar yra Denverio universiteto Josefo Korbelo tarptautinių studijų mokyklos dekanas, kelia prielaidą, kad „visiškas atotrūkis“ tarp Vašingtono ir žmonių, dirbančių „vietoje“, tokių kaip jis, tęsėsi iki pat Irako karo pabaigos.
Dabartinis JAV vadovas Barackas Obama išnaudojo savo deklaruotą nusistatymą prieš tą konfliktą kaip argumentą, skiriantį jį nuo Hillary Clinton lenktynėse dėl demokratų partijos kandidato statuso prieš 2008 metų prezidento rinkimus.
Tapęs prezidentu, B. Obama JAV karinę misiją Irake užbaigė 2011 metų gruodį - pagal kalendorių, nustatytą dar G. W. Busho.
„Amerika neparodė pakankamos strateginės kantrybės dėl politikos Irake“, - sakė Ch. Hillas, prisimindamas mėnesius trukusias pastangas užtikrinti, jog vyriausybė, kuri buvo suformuota po rinkimų 2010 metais, atitiktų šiitų, sunitų ir kurdų interesus.
Pasak jo, JAV politiką ir toliau buvo grindžiama daugiausiai kariniais sumetimais.
Ch. Hilas pripažino, kad buvusio vyriausiojo JAV pajėgų Irake vado generolo Davido Petraeuso neseniai patirtas nuopuolis paskatino daug žmonių - „įskaitant mane“ - „sąžiningiau pažvelgti“ į Iraką.
D. Petraeusas buvo tapęs karinio „antplūdžio“ Irake idėjos veidu.
Šioje strategijoje staigus Amerikos kontingento sustiprinimas buvo derinamas su atnaujinta kovos su sukilėliais taktika, kuri, kartu su sunitų genčių nusigręžimu nuo džihadistų tinklo „al Qaeda“ ir perėjimu į JAV kariškių pusę, laikoma pagrindiniu veiksniu, padėjusiu pažaboti kruviną tarpkonfesinį konfliktą.
„Atidėjus į šalį visą retoriką, mes įsiveržėme į šalį per klaidą“, - pareiškė glaudžius ryšius su JAV vyriausybe palaikančio Vašingtone įsikūrusio instituto „Rand Corporation“ Tarptautinio saugumo ir gynybos politikos centro direktorius Jamesas Dobbinsas.
„Kad ir kokie blogi buvo Saddamo ketinimai, jis faktiškai buvo jau nuginkluotas. Sankcijos suveikė“, - pažymėjo jis.
Taip ir neradusi Irake branduolinių ginklų kūrimo programos požymių arba didesnių cheminių ginklų atsargų, antroji G. W. Busho administracija sutelkė pastangas paversti okupuotą šalį Vakarų valstybių sąjungininke strategiškai svarbiame regione.
„Demokratijos programa tapo paskutiniu įmanomu pateisinimu invazijai į Iraką. Jis nėra sąjungininkas. Jis nėra ir priešas“, - pažymėjo J. Dobbinsas.
