Režimas laimi kovą dėl simpatijų
Dar praėjusių metų pabaigoje Europos ir JAV leidiniai konstatavo, jog sukilėliai laimi ilgai besitęsianti konfliktą. Dar drąsiau buvo manoma konfliktui tik prasidedant. Buvo manoma, jog „Arabų pavasario“ įkvėptų protestų, beužsimezgančio ginkluoto judėjimo ir eilės dezertyravusių karių, Basharo al Assado valdžia ilgai neišsilaikys.
Tačiau šiandien galime teigti, kad valdžios kariuomenė laimi sekinanti konfliktą.
Didžiąja dalimi pilietiniai karai pasižymi tuo, jog laimi tas, kas turi didesnį visuomenės palaikymą. Šių metų gegužės 31 dieną JAV leidinys „World Tribune“ rašė, jog per dvejus metus besitęsiantį konfliktą sirų palankumas B.al Assado valdžiai smarkiai padidėjo. Duomenys surinkti iš Vakarų remiamų aktyvistų ir organizacijų parodė, jog 70 proc. apklaustųjų remia valdžią.
Pokytis labiausiai matomas buvo sunitų dominuojamose rajonuose, kur iki šiol manyta, jog dauguma palaiko sukilėlius.
Vakarų šaltiniai, susipažinę su duomenimis teigė, kad B.al Assadas laimi karą daugiausia dėl to, jog žmonės bendradarbiauja su kariuomene prieš sukilėlius, jog sunitai neturi didelės meilės valdžiai, tačiau pasitraukia iš sukilimo, nes džihadistų ir islamistų nekenčia labiau.
Birželio mėnesį armija užėmė nedidelį, tačiau strategiškai svarbų, netoli sienos su Libanu esantį miestelį Kusairą, taip nutraukdama svarbius sukilėlių aprūpinimo kelius iš to paties Libano į trečią pagal dydį Sirijos miestą Homsą, kurį sukilėliai vadina revoliucijos sostine.
Sukilimo pradžioje sukilėliams buvo pavykę užimti didžiąją dalį šio miesto, tačiau vėliau sekusios armijos atakos išstūmė juos iš daugumos miesto rajonų.
Praėjusio mėnesio gale užimtas itin svarbiu sukilėlių bastionu laikytas Khalidiyos rajonas. Opozicijos rankose liko tik nedidelis miesto plotai.
Toliau tęsiasi kampanija Latakijos provincijoje, kalnuotoje Sirijos vietovėje sukilėliai vejami miestelis po miestelio, kuriuose jie buvo įsitvirtinę.
Vienas pavojingiausių pasaulio miestų
Didžiausias valdžios skausmas – Alepas. Šiaurės vakaruose esantis didžiausias Sirijos miestas, turintis per 2 mln. gyventojų, tapo vienu pavojingiausių miestų pasaulyje. Dėl kontroliuojamų teritorijų kaunasi kurdai, sukilėliai ir kariuomenė.
Žurnalistės Elenos Yonchevos dokumentinis filmas „The Rebel of Aleppo“ parodo didžiulį opozicijos susiskaldymą. Žurnalistė aplankė Ahrar al-Sham, al-Tawhid, al-Nusra (JAV pripažinta teroristine organizacija. - Red.) grupuotes, kurias vienija idėja Sirijoje sukurti islamistinę valstybę.
Islamistinėse grupuotėse nemažą dalį užima samdiniai ir savanoriai iš Artimujų Rytų šalių, Šiaurės Afrikos, net Europos. Jos atvirai konfrontuoja su nuosaikia laikoma ir didžiausia Sirijoje „Free Syrian army“(FSA) grupuote, konkurencija perauga ir į ginkluotus susirėmimus. Sirijos šiaurėje, dominuojamoje kurdų tautinės mažumos, situacija greitai pasinaudojo jiems atstovaujanti organizacija „Democratic Union party“, nemaža dalis kurdų miestelių perėję jų žinion.
Kurdams – gausiausiai pasaulio tautai be savos valstybės – Sirijos revoliucijos metu atsirado istorinė galimybė susikurti daugiau mažiau savarankišką darinį. Tuo tarpu Turkija pareiškė, jog tokiam dariniui susikurti neleis. Nuo pat revoliucijos pradžios didžioji kaimynė parėmė sukilėlius ir atstovauja jiems vos ne aktyviausiai regione, remdama tiek ginklais, tiek diplomatine parama, tiek priimant tūkstančius karo išvargintos šalies pabėgėlių.
Karinis konfliktas šiurpina tuo, jog platų karinių veiksmų diapazoną dažnai lydi įtarimai masinėmis žudynėmis. Liepos pabaigoje FSA pajėgos, remiamos įvairių grupuočių islamistų ir užsieniečių samdinių, puolė armijos pozicijas prie Chan al Asalo, miesto, kuris figūruoja tarp vietovių, kuriose galimai buvo naudojamas cheminis ginklas.
Dėl didesnio kiekio kovotojų, sukilėliai užėmė pozicijas, 50 pasidavusių vyriausybės karių buvo sušaudyta grupinėje egzekucijoje; tai įrodo skelbta filmuota medžiaga.
Tą incidentą pasmerkė nuosaikioji Sirijos opozicijos vadovybė. Šiek tiek vėliau sekė naujiena apie suaktyvėjusį FSA bei juos remančių teroristų iš al-Nusros puolimą šiaurės kryptimi prieš kurdus ir 450 civilių žudynės kurdų kaimuose.
Šie įtariamai karo nusikaltimais nesulaukė didesnės pasaulio reakcijos. Aišku viena, kurdai, kaip galimi opozicijos sąjungininkai prieš B.al Assadą, virto priešu – scenarijus palankus Turkijai.
Cheminio ginklo ataka – kas kaltas?
Dujų ataka Damasko priemiesčiuose užminė naujų mįslių šiame kruviname konflikte.
Pranešama, jog ginklas panaudotas rytiniuose rajonuose – Zamalkoje, Arbine, Ein Tarmoj. Valdžia tai iš karto paneigė, sakydama, jog tai – provokacija. Tai didelė sritis, skelbiama, jog krito ne vienas sprogmuo užpildytas nuodingom dujom.
Sirijos konfliktas seniai parodė, jog nereikėtų aklai pasitikėti sukilėlių skelbiamais skaičiais.
Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (SOHR) skelbia apie kelis šimtus aukų, tuo tarpu sukilėliai mini kur kas didesnį – tūkstantį perkopusį aukų kiekį.
Įtarimą kelia tai, jog B.al Asadas kaltinamas cheminio ginklo ataka Damaske, kur pastaruoju metu sėkmingai sekėsi triuškinti sukilėlius. Be to, ginklas panaudotas pačiame Damasko fronte, ties vyriausybės-sukilėlių kontroliuojama riba, kas kelia įtarimų, jog esant tokio didelio masto atakai, turėjo nukentėti ir vyriausybės kariai.
Be to, kaip tik šiomis dienomis Sirijoje vieši Jungtinių Tautų inspektoriai su misija išsiaiškinti galimus cheminio ginklo naudojimus praeityje.
Nėra paslaptis, jog B.al Assado armijai patarinėja ekspertai iš Rusijos, Irano. Ši ataka, be fakto, jog panaudotas ginklas galėjo pražudyti daugybę civilių ir būtų didžiulis nusikaltimas žmonijai, būtų didžiausia valdžios karinė klaida.
Peršasi mintis, jog atlikęs daug sudėtingų karinių operacijų ir ruošiantis planuojamam Alepo mūšiui, turint vis dar lojalią ir veikiančią aukštų pareigūnų karinę vadovybę, toks smūgis sostinėje neįmanomas.
Kol kas pasaulio galingieji reikalauja aktyvaus tyrimo ir JT inspektorių atvykimo į tragedijos vietą.
Izraelio gynybos ministras vienintelis aiškiai patvirtino, jog cheminį ginklą panaudojo vyriausybės pajėgos, tačiau bet kokiomis priemonėmis siekiant savų tikslų Artimuosiuose Rytuose, šiai valstybei išsamus tyrimas, rodos, nėra reikalingas.
Ar Sirijos sukilėliai pajėgūs patys įvykdyti cheminę ataką? Greičiausiai taip. Taktika „netikėtai pulk ir atsitrauk“ jiems dažnai būna sėkminga, opozicija ne kartą skelbėsi užėmus ginklų saugyklas, didžioji dalis naudojamų raketų, automatų ir granatsvaidžių yra perimta iš vyriausybinių pajėgų. Jos rankose yra net tankai bei šarvuočiai.
Ar sukilėliai galėjo būti suinteresuoti šia ataka? Iš dalies taip, desperacija ir pralaimėjimai rodo, jog palaipsniui situacija keičiasi ne opozicijos naudai, o raudona linija, dėl Vakarų paramos, yra būtent vyriausybės cheminio ginklo panaudojimas, šią liniją nubrėžė JAV prezidentas B.Obama.
O galbūt būtent B.al Asado, kruvinai malšinusio taikias demonstracijas ir iki šiol šaltakraujiškai vadovavusio karinei kampanijai prieš opoziciją, valdžia parodė savo didžiulę tironišką prigimtį? Norisi tikėti jog šios žudynės, sutraukusios tiek pasaulio dėmesio, bus objektyviai ir pilnai ištirtos, tačiau konflikto istorija to kategoriškai neteigtų.
Viena aišku, šiuo metu Sirijos ateities nuspėti beveik neįmanoma, konfliktas daugialypis ir žiaurus, įvairių valstybių interesai tik paaštrina konfliktą, o visos kariaujančios pusės pasiruošusios bekompromisei kovai. Labiausiai skaudu, jog visos šitos situacijos įkaitai yra civiliai.
