Izraelis kariauja ne tik su „Hamas“, bet ir su savo piliečiais

Situacija Gazos Ruože tokia įtempta, kad konfliktų nestinga ir pačiame Izraelyje. Dešiniųjų pažiūrų aktyvistai čia net viešai puldinėja tuos, kurie ragina nutraukti karinius veiksmus prieš palestiniečius. „Tai – kitas Izraelio karas“, – įsitikinęs garsus Izraelio rašytojas Etgaras Keretas, savo poziciją apie padėtį išdėstęs didžiausiame šalies dienraštyje „Yediot Ahronot“.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 30, 2014, 11:01 AM, atnaujinta Feb 11, 2018, 3:46 PM

„Per pastarąją savaitę vis dažniau matau ir girdžiu populiarų šūkį „Leiskite IGP (Izraelio ginkluotosioms pajėgoms. – Red.) laimėti“. Toks sakinys skelbiamas socialiniuose tinkluose, purškiamas ant sienų, skanduojamas per demonstracijas.

Daug jaunų žmonių skelbia šį šūkį „Facebook“ ir, atrodo, jie mano, jog ši frazė atsirado vykstant dabartinei karinei operacijai Gazoje.

Bet aš per daug senas, kad atsiminčiau, kaip šis šūkis brendo. Iš pradžių jis buvo klijuojamas lipduku ant automobilių, o vėliau virto mantra. Ir, be abejo, šūkis skirtas ne „Hamas“ ar tarptautinei bendruomenei, o patiems izraeliečiams. Šūkyje sukaupta visa iškreipta pasaulėžiūra, vedanti Izraelį į priekį pastaruosius 12 metų.

„Leiskite IGP laimėti“ – pirmiausia šiuo šūkiu leidžiama suprasti, kad Izraelyje yra žmonių, kurie neleidžia armijai laimėti. Tarp tokių tariamų diversantų galiu būti aš, mano kaimynas ar bet kuris asmuo, keliantis klausimų dėl šio karo tikslo.

Visi šie keistuoliai, drįstantys užduoti klausimus, skelbti susirūpinimą dėl mūsų valdžios elgesio ir spausti puikiąją mūsų armiją įkyriais komentarais ir prašymais prisiminti humanizmą ir atjautą, neva yra vienintelė kliūtis, skirianti IGP nuo galutinės pergalės.

Antroji, daug pavojingesnė, peršama mintis – kad šūkis reiškia, jog IGP iš tikrųjų galėtų laimėti. „Mes pasiruošę nepertraukiamam šių raketų srautui, – per žinias vis kalba daugybė Pietų Izraelio gyventojų. – Svarbu, kad visa tai baigtume kartą ir visiems laikams.“

Toks pats šūkis skelbiamas jau 12 metų, surengus jau 5 operacijas prieš „Hamas“ (4 iš jų – Gazoje). Jauni vyrai, kurie per operaciją „Gynybos skydas“ 2002 metais ėjo į pirmą klasę, dabar yra kariai, sausuma atakuojantys Gazą.

Per kiekvieną šių operacijų dešiniųjų politikai ir kariniai analitikai vis aiškindavo ir aiškina: „Šį kartą turime baigti viską iki galo.“ Stebėdamas tokius pareiškimus per televiziją, negaliu savęs neklausti: apie kokį galą jie kalba?

Juk jei net absoliučiai visi „Hamas“ kovotojai bus eliminuoti, ar tikrai kas nors nuoširdžiai tiki, kad taip išnyks palestiniečių tautos troškimas būti nepriklausoma valstybe?

Prieš „Hamas“ kovojome prieš Palestinos išsivadavimo organizaciją, o po „Hamas“, jei, tiesa, mes vis dar čia būsime, greičiausiai kovosime prieš kokį nors naują palestiniečių judėjimą.

Izraelio armija gali laimėti mūšio lauke, bet taika ir ramybė iškovojama tik siekiant politinio kompromiso. Tiesa, to, anot ultrapatriotų 0 dabartinio karo vėliavnešių, garsiai sakyti negalima, nes neva būtent tokios kalbos neleidžia IGP nugalėti.

Galiausiai pasibaigus operacijai ir suskaičiavus abiejų pusių žuvusiuosius, kaltinantis pirštas ir vėl bus nukreiptas į mus – diversantus.

2014-ųjų Izraelyje prasmingo dialogo apibrėžimas yra visiškai pakitęs. Neva diskutuoja tik tie, kurie palaiko IGP, ir tie, kurie kariškių nepalaiko.

Kai dešiniųjų pažiūrų banditai Jeruzalėje skanduoja šūkius „Mirtis arabams“ ir „Mirtis leftistams“, o užsienio reikalų ministras Avigdoras Liebermanas kviečia boikotuoti Izraelio arabų verslą, jie vadinami patriotais.

Reikalavimai sustabdyti karinę operaciją ar tiesiog užuojauta dėl moterų ir vaikų žūties Gazoje vertinama kaip tėvynės išdavystė. Susiduriame su antidemokratine padėtimi, kur agresija, rasizmas ir cinizmas reiškia meilę Izraeliui, o bet kokia kitokia nuomonė – ypač neskatinanti karinės jėgos naudojimo – bandymą šalį sunaikinti.

Kartais atrodo, kad vyksta du karai. Viename fronte armija kaunasi su „Hamas“. Bet kitame – ministras, Izraelio parlamento Kneseto salėje savo kolegas arabus vadinantis „teroristais“. Chuliganai, grasinantys taikos aktyvistams socialiniuose tinkluose – „vidaus priešams“.

Be abejo, „Hamas“ kelia grėsmę mūsų ir mūsų vaikų saugumui. Bet ar tą patį galima pasakyti apie komikę Orną Banai, dainininkę Achinoam Nini ar mano žmoną režisierę Shirą Geffen? Visos jos buvo apdrabstytos purvais po to, kai viešai išreiškė liūdesį dėl palestiniečių vaikų žūties.

Ar ekstremistų atakos prieš šias moteris yra dar viena gynybinė priemonė, būtina išgyventi, ar vis tik jos tėra tamsus neapykantos ir įniršio protrūkis?

Ar mes tikrai tokie silpni ir išsigandę, kad bet kokia nuomonė, nukrypstanti nuo konsensuso, turi būti reiškiama kaip įmanoma tyliau, nes gali iššaukti grasinimus mirtimi?

Daug žmonių bandė mane įtikinti nerašyti šito komentaro. „Augini mažą berniuką, – man pasakė vienas draugas. – Kartais geriau būti protingam nei teisiam.“

Niekada nebuvau teisus, matyt, nesu ir protingas, bet esu nusiteikęs už savo teisę reikšti nuomonę kovoti taip pat ryžtingai, kaip dabar Gazoje elgiasi IGP. Šis karas – ne dėl mano asmeninės nuomonės, kuri gali būti neteisinga ar apgailėtina. Šis karas – dėl šalies, kurioje gyvenu ir kurią myliu.

2006 metų rugpjūčio 10-ąją, baigiantis antrajam Libano karui, rašytojai Amosas Ozas, Abrahamas Yehoshua ir Davidas Grossmanas surengė spaudos konferenciją, per kurią ragino valdžią paskelbti skubias paliaubas.

Važiavau taksi, kai išgirdau reportažą per radiją. Vairuotojas iškart pareiškė: „Ko gi nori šitie šūdo gabalai? Jiems nepatinka, kad kenčia „Hezbollah“? Šitos šiknaskylės trokšta nekęsti mūsų šalies.“

Po penkių dienų D.Grossmanas turėjo palaidoti savo sūnų karinėse kapinėse. Atrodo, kad šis „šūdo gabalas“ norėjo šio to daugiau – ne tik nekęsti savo šalies. Svarbiausia, jog jis norėjo, kad jo sūnus, kaip ir daug kitų jaunų vyrų, žuvusių paskutinėmis to karo dienomis, grįžtų namo. Gyvas.

Baisu daryti tragiškas klaidas. Dar blogiau ir vėl suklysti. Keturios karinės operacijos Gazoje, daugybė nustojusių plakti izraeliečių ir palestiniečių širdžių, bet mes vis tiek atsiduriame ten pat.

Keičiasi tik Izraelio visuomenės tolerancija kritikai. Per šią operaciją tapo aišku, kad dešinieji nebeturi kantrybės tam slidžiam reikalui – žodžio laisvei.

Per pastarąsias dvi savaites matėme, kaip dešinieji daužo lazdomis kairiuosius. Matėme, kaip „Facebook“ žadama pasiųsti kairiųjų aktyvistus į dujų kameras.

Pasirodo, kad šis kruvinas kelias nuo operacijos iki operacijos nėra toks cikliškas, kaip galbūt kažkada manėme. Šis kelias – ne žiedas, jis – žemyn besisukanti spiralė. Siekiame naujų žemumų.“

Parengė Gintaras Radauskas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.