Saugumas viešose vietose ir pagrindiniame šalies Ataturko oro uoste buvo sustiprintas dar iki bandymo įvykdyti perversmą. Mat po jame įvykusių teroro aktų, per kuriuos žuvo 41 žmogus ir 239 buvo sužeisti, baimintasi pasikartosiančių „Islamo valstybės“ ar kurdų separatistų išpuolių. Šiuo metu šalyje įvesta nepaprastoji padėtis, tad ir gatvėse patruliuoja kur kas daugiau policijos ir specialiųjų dalinių pareigūnų, tikrinami dokumentai, krepšiai. Keliautojai įspėjami vengti ne tik viešų susibūrimų vietų, bet ir atokių rajonų.
Ejupo rajone – 4-toji svarbiausia mečetė musulmonams
Bet daugiau kaip 15 mln. gyventojų turinčiame didmiestyje yra rajonų, į kuriuos kelionių vadovai turistams vykti nerekomenduoja, o ir patys svetimšaliai keliautojai čia užklysta retai. O visai be reikalo. Vienas tokių – Ejupas (Eyup).
Iš centrinės miesto autobusų stoties Eminonu šis rajonas lengvai pasiekiamas pėsčiomis ar autobusu, į jį galima nuvykti ir keltu. Vaizdingame kalno šlaite išsidėstęs vienas seniausių megapolio rajonų žvelgia į Aukso ragą.
Ejupo rajono centre stovinti mečetė, laikoma švenčiausia islamo išpažinėjams vieta Turkijoje ir ketvirtoji mečetė pagal savo religinę svarbą, nusileidžianti tik Mekos, Medinos ir Jeruzalės šventovėms. Šios mečetės statybos pradėtos 1458 m. kraštą valdant Osmanų imperijai, prabėgus vos penkeriems metams po Konstantinopolio nukariavimo. Vėliau pastatų kompleksą nuniokojo žemės drebėjimas, o 1798 m. sultonas Selimas III nurodė mečetę atstatyti. Šioje mečetėje vykdavo ir Osmanų imperijos sultonų karūnavimo apeigos.
Ejupo rajone yra nemažai vietų ir šventųjų kapų, kuriuos lanko islamą išpažįstantys piligrimai. Šalia mečetės yra daug kapinių ir išskirtinai garbinamų palaidojimo vietų, anksčiau šį rajoną gyventi rinkosi itin religingi žmonės, tikėję, kad gyvenimas šalia tokios svarbios mečetės bus dvasingas, o galimybė būti palaidotam Ejupo rajone esančiose kapinėse laikyta ypatingu garbės ir palaimos ženklu.
Gatvėse verda savas gyvenimas
Šiandien vos atvykus į Ejupą pirmiausia į akis krinta tai, kad čia gatvėse nėra užsieniečių, o ir konservatyvesnė vietinių apranga išduoda, jog religinių nuostatų čia labai paisoma. Pirmyn atgal zujantys vietos prekeiviai, mamos, vedinos mažais vaikais, ir pro šalį skubantys atsitiktiniai praeiviai užtvindo rajono gatves lyg marga šurmuliuojanti upė.
Ejupo mečetės prieigose įsikūrę prekiautojai rožių aliejumi, Turkijoje pagamintais muilais ir vietiniais saldumynais, keletas prekeivių siūlo skaras. Tiesa, ne Europoje įprastas, o tokias, po kuriomis plaukus slepia islamų tradicijų paisančios musulmonės.
Ejupo gatvėse viena prie kitos rikiuojasi nedidelės parduotuvėles. Čia galima rasti visko, ko tik širdis geidžia: nuo Turkijoje gaminamos odinės avalynės iki indų ar kitų namų ūkiui būtinų prekių.
Drabužiai parduotuvių vitrinose taip pat išduoda, jog apranga skirta figūros nenorinčioms pabrėžti moterims – daugiausia prekiaujama ilgomis tunikomis, klostuotomis sukniomis ar itin plačiomis kelnėmis. Nors parduotuvėse daugiausia dirba vien vyrai, moteriškais apdarais prekiaujančiose parduotuvėlėse lankytojas pasitinka moterys. Čia dažniausiai darbuojasi jaunos merginos, plaukus slepiančios po skaromis, o į klausimus anglų kalba atsakančios tik turkiškai arba kukliomis šypsenomis.
Pietūs už 5 lyras
Nedidelės rajono užkandinės apgultos vietinių, o ir kainos čia gerokai skiriasi nuo centrinės miesto dalies.
Prisėdus prie staliuko užkandinėje, kuri siūlo įvairius lavašo suktinukus, net ir visai angliškai nekalbantis personalas po kelių rankų gestų ties valgiaraščiu su šypsena linksi supratęs, ko iš jų norima.
Maistas šviežias, įvairus ir, kaip ir įprasta Turkijoje, šiek tiek aštrokas. Porcijos didelės, tad itin karštą dieną užsisakius pusę patiekalo ir buteliuką vandens susimokėti tenka vos penkias lyras (1,40 euro).
Akį traukia ir gatvėse stovintis vaisių pardavėjo karutis. Čia pirkėjų laukia prisirpę abrikosai, už kurių kilogramą prašoma 6 lyrų (1,90 euro), ir figos, kurių kilogramas kainuoja apie 10 lyrų (2,90 euro). Akivaizdu, kad vietiniai puikiai pažįsta pardavėją, dažnas perka persimesdamas vienu kitu žodžiu, o štai svetimšalėms pagyvenęs vyras kantriai turkiškai aiškina apie vaisių kainas, o kad geriau būtų suprastas, ima rodyti pirštais.
Galiausiai sutarus dėl to, kiek vaisių bus perkama, pardavėjas, jo manymu, per lėtai pinigus piniginėje renkančiai klientei nusprendžia padėti– ir pats savo rankomis surenka monetas iš smulkių pinigų skyrelio, o rankose laikomą stambesnio nominalo banknotą mosteli padėti atgal.
Kol pirkėja nustebusi dairosi, kas įvyko, pardavėjas dar kartą savo delne rodo monetas ir lėtai jas perskaičiuoja – nė vienos lyros daugiau, nei turi būti.
Nesibaido vietiniai ir fotoaparato objektyvo – atlaidžiai šypteli pro šalį ant triračio vežimėlio tradicinių „simit“ riestainių kalną vežantis senolis, prie mečetės fontano poilsiaujanti šeima nė kiek nesutrinka pastebėjusi, kad į kadrą patenka į penktadienio maldą atsivestas berniukas, ir čia pat šventiškai pasipuošusį vaiką paragina pozuoti.
Stambulas dažnai vadinamas tūkstančio spalvų ir tūkstančių skonių miestu, bet gyvenimas Ejupe neabejotinai turi savo spalvą ir skonį, kuris papildo didmiesčio gyvenimą.
