Kai pučas pavyksta, jo organizatoriai išeina į dienos šviesą. Jie paima valdžią, o santykiai su užsienio valstybėmis gali nurodyti ir tai, kokios užsienio jėgos galėjo būti už perversmo rengimo. Kai pučas žlunga, tampa žinomi tik tie asmenys, kurie skelbė pareiškimus, atliko vieną ar kitą veiksmą. Bet tai tik vykdytojai, o ne organizatoriai.
1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo 25-metis bene mažiausia dėmesio sulaukė pačioje šių dienų Rusijoje. Dabartinei šios šalies valdžiai kažkaip nemalonu yra pripažinti, kad tada sustabdyto pučo vykdytojai pasodinti už grotų iš principo už tai, kas pastaraisiais metais tampa lyg ir oficialia Kremliaus užsienio politikos linija.
Tik pučo metu suformuotos Valstybės Ypatingos Padėties Komitetas (sutrumpintai pagal žodžių rusų kalba pirmąsias raides vadinamas GKČP) norėjo išsaugoti byrančią Sovietų Sąjunga, o dabartinė Rusijos valdžia rodo valią suformuoti vėl kažkokį darinį kaimyninių valstybių ar atskirų jų teritorijų sąskaita, kuriant jau Eurazijos Sąjungą.
Demokratinių pažiūrų politikams, visuomenės atstovams irgi nejauku: nors kova prieš pučistus Maskvoje, o taip pat kituose Rusijos miestuose buvo ir už demokratiją, nugalėtoju tapęs prezidentas Borisas Jelcinas, Kremliau pučo dienomis nepabūgęs ginti parlamento, nurodė jį sušaudyti po kelių metų iš tankų, kai deputai nepakluso.
Na, o dabartinė Rusija jau vienareikšmiškai tampa autoritarine valstybe ir tų laikų demokratams tenka rinktis: paklusti, ar būti pašalintiems iš politinio proceso šalyje. Vis dėlto, lyginant su prieš mėnesį žlugusiu puču Turkijoje krenta į akis tai, jog GKČP sudėtis atrodė daug rimčiau, nei Turkijos pučistų.
Iki šiol pastarojoje šalyje bandoma išsiaiškinti net tai, kas buvo tikrieji jo vykdytojai, jau nekalbant apie iniciatorius. Mat net pranešimą apie surengtą pučą perskaitė per televiziją ne patys jo vykdytojai iš taip vadinamo Ramybės Namams Komiteto, o priverstas tai padaryti žinių vedėjas.
Tarp Kremliaus pučo vykdytojų, įėjusių ir į GKČP, buvo tuometinis KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas, šalies viceprezidentas Genadijus Janajevas, premjeras Valentinas Pavlovas, Gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, Vidaus reikalų ministras Borisas Pugo ir kiti.
Nors pagal valdžios hierarchiją šioje taryboje įtakingiausi lyg ir turėtų būti vice-prezidentas bei premjeras, manoma, vis dėlto, kad pučą surengė KGB ir armijos vadovybė. Bet lieka klausimas: jie tik vykdytojai ar organizatoriai?
Karinio pučo Turkijoje organizatoriais laikoma grupė aukšto rango karininkų, o jam simpatizavusiųjų būrį dar tik bandoma nustatyti, todėl iš karto po to pasipylė tiek daug suėmimų, kurių neišvengė ne tik karininkų profesiją turintys žmonės, bet ir teisėjai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, žurnalistai bei visuomenės veikėjai.
Viena iš esminių mįslių, neatsakyta praėjus ir 25 metams po Kremliaus pučo įvykių, tai tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo vaidmuo. Rusijos žiniasklaidoje galima rasti informacijos apie pučistų tvirtinimus, kad M.Gorbačiovas viską gerai žinojo.
Tarp bandančių įvykdyti perversmą yra minimas ir tuometinis M.Gorbačiovo, kaip šalies prezidento sekretoriato vadovas Valerijus Boldinas.
O Gynybos ministro pavaduotojas Valentinas Varenikovas kartu su grupė kitų pučistų, nuskridęs į Krymą, kur ilsėjosi M. Gorbačiovas, tvirtina, kad iš šalies vadovo išgirdęs žodžius: „Darykite, ką norite“. Šiame susitikime dalyvavo ir V.Boldinas. Po to M.Gorbačiovas valstybinėje viloje Kryme buvo paliktas namų arešto sąlygomis.
Gyvas ir sveikas po žlugusio pučo liko ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Pučistai atsiuntė savo karines pajėgas į vilą, kur ilsėjosi prie Viduržemio jūros šalies prezidentas praėjus pusei valandos po to, kai jis iš ten išvyko, o danguje, kaip skelbiama, prezidento lėktuvo maištininkai neatakavo irgi tik per atsitiktinumą.
Tarp pučistų lyderių buvo ir šios šalies prezidento patarėjas gynybos klausimais. Tada, matyt, pagrįstai yra keliamas klausimas, ką apie šį pučą žino R.T.Erdoganas.
Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad tai Kremlius perspėjo apie būsimą pučą R.T.Erdoganą ir minėdama šį faktą, dažnai pabrėžia, kad Turkijos prezidentas turi būti dėkingas savo kolegai Rusijoje gal net ir už gyvybės išsaugojimą.
Vis dėlto, yra faktų, kad aukščiausioji Turkijos valdžia galėjo, jeigu ne žinoti, tai bent nuspėti galimą įvykių eigą po to, kai nurodė suimti pučo išvakarėse grupę aukšto rango karininkų. Šie, sužinoję apie minėtus planus, ir ėmėsi veiksmų, kurie buvo gana chaotiški.
Vien tik tas faktas, kad jėgos struktūros atidengė ugnį į taikius žmones rodo, kad kažkas negerai buvo maištininkų galvose. Iki to laiko Turkijoje, kaip ir kitose regiono šalyse, armija buvo pagarbos nusipelniusi valstybės institucija, stabdanti šalies galimą slinkimą islamizacijos link. Nesunku spėti, kad dabar generolai, davę įsakymą šaudyti į žmones, dėl ko 300 žuvo, virš 2 tūkst. sužeista, bombarduoti parlamentą ir prezidento rūmus sulaukė milžiniškos neapykantos šalyje.
Šias žmonių emocijas išlikęs valdžioje prezidentas gali panaudoti, kad dar labiau konsoliduoti savo valdžią.
Lyginant kokius nors įvykius skirtingose valstybėse, svarbu vengti per daug plačių apibendrinimų, tačiau, vis dėlto, vienas skirtumas, kaip pučo išdava, labai krenta į akis. Nors Sovietų Sąjungos prezidentas M.Gorbačiovas ir išliko valdžioje, bet tik 4 mėnesiams.
Po Blovežo susitarimo pasirašymo ir pačios Sovietų Sąjungos neliko.
Po pučo Turkijoje R. T. Erdoganas ir toliau yra valdžioje, o aplink jį pastaruoju metu suka viražus įtakingiausių šalių vadovai, pradedant nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir baigiant šią savaitę Turkijoje apsilankiusiu JAV viceprezidentu Joe Bidenu.
Turkijoje yra stiprus įsitikinimas, kad pučistai savo veiksmus vykdė su JAV žinia. Šį įsitikinimą kaitina ir tas faktas, kad dalis įtakingų perversmininkų veikė iš Indžirliko karinės oro bazės Turkijoje, kurią ši šalis valdo kartu JAV. Kaltinimų Amerikai nevengia išsakyti ir Turkijos vyriausybės nariai, ypač dėl to, kad JAV nenori išduoti Turkijai dvasininko Fethullah Gulleno, kurį Ankara ir nori paversti pučo iniciatoriumi. Versiją, kad JAV tiesiogiai ar netiesiogiai galėjo stovėti už pučo kaitina ir Rusija.
Ar tikrai šiame bandyme įgyvendinti pučą Turkijoje galėjo būti kokios nors užsienio valstybės ranka? Šios versijos negalima nei atmesti, nei patvirtinti. Dalis Turkijos generaliteto, kurie bandė įvykdyti pučą iš tikrųjų turėjo tamprius santykius su Vakarų šalimis, nes Turkija yra labai svarbi NATO valstybė, o Ramybes Namams Komiteto pareiškime atkreiptas dėmesys į prastėjančią Turkijos padėtį tarptautinėje politikoje.
Vis dėlto, ten pat yra akcentuojama ir svarba išsaugoti sekuliarizmo liniją politikoje. Todėl pučo priešastys galėjo būti susijusios su noru įvesti pokyčius ar stabdyti kai kurias tendencijas tiek šalies vidaus, tiek ir užsienio bei saugumo politikoje.
Visoje šioje situacijoje stebino tik ta tyli, bejėgiška Vakarų laikysena, matant, kai po pučo R.T.Erdoganas ėmė rodyti palankumo Rusijos politikai ženklus. Vakarų šalys kritikavo tik galimus demokratijos pažeidimus ar suvaržymus Turkijoje prieš tuos, kas yra kaltinami dalyvavimu puče ar netiesiogiai jį rėmę, lyg užmirštant, kad Turkija yra labai svarbi NATO valstybė, su kuria būtinas glaudus dialogas net ir tokią valandą.
Keista buvo regėti, kad Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius tapo pirmu NATO valstybės aukšto rango pareigūnu, kai apsilankė Turkijoje praėjus mėnesiui nuo pučo.
Turkija per daug svarbi geopolitiškai Vakarams šalis, kad nebendrauti su ja. Suprantama, jog visiems labai rūpi žinoti, kas buvo šio, kaip ir bet kurio kito pučo autoriai, o ne tik vykdytojai, bet kartais valstybių santykiuose tuos klausimus geriau yra palikti žurnalistams, vėliau ir istorikams, bet politikams ir diplomatams kalbėti, visų pirma, apie ateitį ir tai, kuo Turkija gali būti naudinga mūsų šalių saugumui.
Juo labiau, kaip rodo žlugusių pučų istorija, tikri jų iniciatoriai dažnai lieka nežinomi.
