Nors iš didžiausio Sirijos miesto Alepo – dėl kurio kontrolės kovoja islamistai, sukilėliai, vyriausybės pajėgos ir visų jų sąjungininkai – pabėgo šimtai tūkstančių žmonių, jame vis dar gyvena 2 milijonai civilių.
Dalis žmonių nebesugebėjo iš miesto pabėgti dėl džihadistų paspęstų spąstų, o kiti atsisako palikti savo namus, nes dar viliasi po karo atstatyti Alepą, rašo „NewsDeeply“.
Tačiau šie namai – pilni pavojų. Žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ teigė, kad Alepe žūtis gresia ant kiekvieno kampo, o civiliai yra bombarduojami visi iš eilės.
„Aš niekados nepaliksiu savo namų, – pabrėžė Um Ameen, kuri gyvena teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ (IV) valdomame kaime netoli Alepo. – Šitame name praleidau pusę gyvenimo, pažįstu kiekvieną akmenį jo sienose.“
Namai lieka namais
Į Turkiją pabėgęs moters vyriausiasis sūnus Ameenas Ameenas nuolatos nerimauja dėl savo motinos: „Išsigąstu, kai išgirstu apie antskrydį, paniškai seku žinias. Aš ir mano broliai bandom įtikinti mamą atvykti gyventi pas mus, bet ji atsisako. Mes ten pasilikti negalėjome, nes būtų tekę kęsti IV priespaudą.“
O Rytų Alepe gyventi pasiliko beveik visa penkiasdešimtmečio Abu Hassano šeima. Jie visi gyvena viename name, tiesa, vienas vyro sūnus pabėgo į Turkiją.
„Politikai sako, kad Alepas tapo pragaru, bet jie linkę viską perspausti. Mūsų didžiausia problema yra vandens ir elektros trūkumas, – nuogąstavo A.Hassanas. – Viskas labai brangu. Penkių žmonių šeimai reikia bent 100 JAV dolerių (92 eurų) per mėnesį, kad gyventume pakankamai gerai.“
A.Hassano šeima naudoja elektros generatorius: žiemą jie į juos pila vietos gamybos dyzelį. O vandenį jie semia iš šulinio, kurį išsikasė su kaimyno pagalba.
„Mes prie visko pripratome, – aiškino A.Hassanas. – Vis dar lankome draugus, nors su jais beveik visada tik žiūrime žinias.“
Prie sąlygų priprato
Tačiau elektrą ir tekantį vandenį turi ne visi. Kitoje miesto dalyje gyvenantis 63-ejų Abu Mohammedas teigė, kad tų dviejų dalykų beveik niekados nėra, tačiau esą „prie viduramžiško gyvenimo priprantama“.
„Kai atsiranda elektra, mūsų vaikai negali tuo patikėti, – šmaikštavo A.Mohammedas. – Man užtektų vos kelių valandų elektros ir vandens kasdien.“
Tuo metu Aya Hrietami skundėsi, kad ji ir jos artimieji nebegauna degalų elektros generatoriams, nes Sirijos vyriausybės pajėgos tyčia sustabdė jų tiekimą.
„Jei nėra degalų, sustoja visi generatoriai, vadinasi neveikia ir vandens siurbliai ir kepyklos, – aiškino A.Hrietami. – Žmonės duoną gaminasi namuose. Nors turime daugybę ligoninių, dėl išteklių ir gydytojų trūkumo jos niekam negali pasiūlyti savo paslaugų.“
Moko naują kartą
Iš Alepo pabėgo dauguma valstybės tarnautojų, tačiau liko tie, kurie jautė pareigos jausmą. Pradinės mokyklos direktorius Safwanas Badawi teigė, kad „neturėjo pasirinkimo“, nes tikėjo, jog privalo „apšviesti naująją kartą, kad ji vieną dieną atstatytų Siriją“.
S.Badawi pamokas veda namų rūsiuose, o dėl mokytojų stokos jis samdo universitetų studentus ir mokyklų abiturientus.
„Visa karta neteko priėjimo prie švietimo, – nuogąstavo dėl karo iš universiteto išėjusi Qamar, kuri savo namuose moko 14 pradinukų. – Jie į mokyklą neina jau dvejus ar trejus metus. Kai kurie vaikai turėtų būti šeštoje klasėje, bet net nepabaigė trečiosios.“
Už skaitymo, matematikos ir arabų kalbos pamokas Qamar iš mokinių prašo simbolinio mokesčio, kad būtų padengtos jos išlaidos. Ji vis dar turi vilčių sugrįžti į universitetą.
Tarp tvarkos ir sąmyšio
Sirijos opozicija, kuri valdo rytinę dalį Alepo, pavedė Higienos departamentui pasamdyti 350 darbuotojų, kurie renka mieste esančias šiukšles. Dėl to kai kurios miesto dalys yra stebėtinai švarios.
„Naudojamės paprastais įrankiais – triračiu karučiu ir šluotomis, – pasakojo 42-metis Higienos departamento darbuotojas Abdulas Azizas. – Neturėjau pajamų pabėgti, statybose nebegavau darbo, todėl ėmiausi šios veiklos. Gauname apie 100 dolerių (92 eurus) kas mėnesį – to vos užtenka išgyventi.“
O miesto centre gyvenamieji pastatai yra apkalti snaiperių skydais. Kai kuriose vietose sirai privalo bėgti į lauką, kad pasiektų snaiperių matomą, vienintelį apylinkėse esantį tekančio vandens šaltinį, rašo „CBS News“.
Du aukštai po viena snaiperio pozicija gyvena Abdulas Wahabas ir jo pagausėjusi šeima – nuo karo pradžios jis įsivaikino du našlaičius. O senyva vyro motina pareiškė, kad kiekvieną kartą aidint šūviams ji skuba slėptis virtuvėje, kur yra kiek saugiau.
