Taigi kas toliau? Taip svarstyti verčia praėjusią savaitę Sirijoje praūžusi JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos raketų ataka.
Konkretūs tos atakos padariniai ir reali žala, kurią ji padarė Sirijos diktatoriaus B.al-Assado režimo kariniams pajėgumams, – ne svarbiausia.
Net jei Pentagonas ir teisus, tvirtindamas, jog smūgiai sunaikino režimo cheminių ginklų gamybos „pagrindus“, o tą gamybą nubloškė „dešimtmečius atgal“, tai niekaip nekeičia bendros padėties ir jėgų pusiausvyros šalyje bei regione.
B.al-Assado režimas, Rusija ir Iranas toliau liks pagrindinė jėga, kuriai priklauso iniciatyva. Ginkluota opozicija iš esmės baigiama naikinti visur, kur režimas ir jo sąjungininkai pasiekia. Žinoma, tai taip pat nekeičia fakto, jog šalis jau, regis, negrįžtamai subyrėjusi ir padalinta tarp skirtingų geopolitinės įtakos centrų.
Be Irano ir Rusijos, čia dar yra Turkija, Izraelis, Saudo Arabija ir, aišku, JAV.
Taigi kruvina košė ir visų karas su visais Sirijoje toliau kunkuliuos.
Tačiau tai ir atitinka strateginius Irano ir ypač Rusijos interesus – išlaikyti Sirijos diktatūrą, ją paverčiant viena stipriausių ar net stipriausia jėga, o kruvinas chaosas, užtikrinantis ir pabėgėlių srautus į Europą, leidžia plėsti savo įtaką.
Galima sakyti, jog šio smūgio motyvai ir padariniai visoms suinteresuotoms pusėms – grynai simboliniai ir politiniai.
Svarbiausias ir iš esmės vienintelis tikslas, kurio čia vėl siekė pagrindiniu veikėju tapęs JAV prezidentas D.Trumpas, – visiems, o svarbiausia savo rinkėjams, parodyti, jog jis esą nėra toks ištižėlis kaip jo pirmtakas B.Obama.
Rusija, su kuria kelias dienas buvo derinamos atakos detalės ir rūpinamasi jos kariškių bei ginkluotės saugumu, dabar viešai gali pūstis, kad jos buvo labai bijota, todėl ta ataka ir buvo nieko verta.
Antra vertus, tai, jog Maskva vėl nepajudino nė piršto, kai buvo bombarduojami jos globotiniai, tiems globotiniams ir net patiems Kremliaus pavaldiniams Rusijoje gali atrodyti nekaip.
Paradoksas, kad visi – iš dalies teisūs.
Čia vėl iškyla esminiai klausimai, kuriuos tokios parodomosios akcijos tik dar labiau paaštrina: kokia iš tiesų yra JAV ir Vakarų politika bei strategija; ką Vašingtonas ir jo sąjungininkai planuoja ir gali padaryti, kad padėtis pasikeistų iš esmės?
Po smūgio D.Trumpas, triumfuodamas paskelbęs, jog „misija įvykdyta“, atrodo, turėjo omenyje ne tik šį smūgį, o tai, ką vėliau patvirtino ir Baltieji rūmai – JAV siekia kuo greičiau pasitraukti iš Sirijos ir nutraukti pagalbą iki šiol remtiems režimo priešams, pirmiausia kurdams.
Esą, viena vertus, pagrindinis tikslas – sutriuškinti „Islamo valstybę“ – pasiektas, kita vertus, JAV nebemato prasmės toliau grūsti savo karius ir pinigus į tą beviltišką košę.
Visa tai nuskambėjo tuomet, kai Prancūzijos prezidentas E.Macronas gyrėsi perkalbėjęs amerikiečius pasilikti Sirijoje.
Ką toks amerikiečių pasitraukimas reikštų, nesunku nuspėti. Rusija su Iranu ir B.al-Assadu nuoširdžiai švęstų didžiulę pergalę, kuri turėtų strateginę reikšmę ne tik regione, bet ir globaliu mastu.
O chaosas pačioje Sirijoje būtų dar didesnis ir kruvinesnis.
Vienintelis būdas JAV ir Vakarams mėginti perimti į savo rankas padėties kontrolę – smarkiai padidinti savo „batų ant žemės“ skaičių, sutelkti visus regioninius sąjungininkus, pradėti išties naikinti režimo karinius pajėgumus. Tačiau pirmoji esminė sąlyga – iš pradžių prispausti Rusiją ir Iraną taip, kad jie paliktų B.al-Assadą.
Tačiau tai, kad pagrindinės Vakarų valstybės bent planuotų tokius veiksmus, šiuo metu atrodo nerealu. Vargu ar tokios politikos ženklas yra augantis spaudimas Rusijos režimui vis skaudesnėmis sankcijomis.
Be išties vieningos, kompleksiškos ir nuoseklios politikos visa tai kol kas – tarsi fejerverkai griaudėjant perkūnijai naktį.
