Fronte – ir paminklai
Tai, kad padėtis fronte grįžo į tas vėžes, kuriose jau yra pastaruosius kelerius metus, lrytas.lt korespondentas įsitikino lankydamasis ir vienoje žinomiausių bei karščiausių per visą karą fronto vietoje – Avdyjivkos „promzonoje“, kuri dažnai vadinama tiesiog „promka“.
Čia virė tokie intensyvūs mūšiai, o priešai susikibo tokioje mirtinoje katomušoje, kad kai kuriose vietose tarp Rusijos valdomų pajėgų ir Ukrainos įtvirtinimų tėra pusšimtis ar net 40-30 metrų. Tai, kodėl čia brangi kiekviena dešimtis ar šimtas metrų – suprantama. Mat, čia eina itin strategiškai svarbūs keliai, vedantys ne tik į svarbų Rusijos kontroliuojamą miestą Jasinovatają, bet ir tiesiai į paties Donecko centrą.
„Promzona“ – tai vieta, kur frontas mirtinai įstrigo po to, kai Ukrainos kariuomenė nuožmiose kautynėse atsiėmė iš Rusijos pajėgų visą Avdyjivką ir stūmė jas toliau link paties Donecko.
O kai priešai kone tiesiogine to žodžio prasme kvėpuoja vieni kitiems į veidus, karo ugnis čia tiesiog negali nuolatos nerusenti.
Pats „promzonos“ rajonas, kuriame lrytas.lt korespondentas lankėsi ir prieš porą metų, atrodo taip pat siurrealistiškai ir nė kiek nepakitęs. Tie patys griaučiais virtę pastatai, išvarpyti tankų bei artilerijos sviedinių, apžėlę laukine žole ir medžiais. Taip pat palei tuos pastatus reikia vaikščioti specialiais takeliais, nes visur pilna nesprogusių sviedinių bei minų.
Ant kiekvieno kampo kybo užrašai, įspėjantys saugotis ir snaiperių. O visą šį vaizdą gaubia tyla, kurią trikdo tik vėjo šiurenimas griuvėsiuose bei medžiuose. Žinoma, kad ta tyla gali bet kurią akimirką sprogti – ne tik naktį, bet ir dieną.
Taigi, didžiausi pokyčiai – prie pagrindinio įėjimo-užkardos. Čia, stengdamiesi kuo labiau įamžinti ir pagerbti šią ypatingą ir į šio karo istoriją įėjusią vietą, įvairių Ukrainos pajėgų kariai buvo įrengę memorialą čia kritusiems saviškiams, taip pat atminimo lentą. Šalia, tarsi dekoracijos, buvo išdėstyta pamušta priešo šarvuotoji technika, plėvesavo visa eilė vėliavų tų karinių junginių, kurie kovėsi „promzonoje“.
Dabar „promką“ kontroliuoja 72-oji Ukrainos kariuomenės brigada, turinti „Juodųjų zaporožiečių“ vardą. „Juodieji žaporožiečiai“ – Zaporožės kazokų kavalerijos būrys, pasižymėjęs Ukrainos nepriklausomybės kovose su Rusijos bolševikais ir lenkais po Pirmojo pasaulinio karo.
Brigados vadovybė nusprendė, kad šalia „promzonos“ turi būti pastatytas visas memorialinis kompleksas ir užsiėmė šiuo reikalu iš pamatų. Architektų bei skulptorių su pagalbininkais būrys nusprendė čia pastatyti paminklą, įamžinantį čia kovojusius ir kritusius karius ir net įrengti muziejų-žeminę, atvaizduojantį tikrą kasdienį gyvenimą „promkos“ įtvirtinimuose.
„Čia jau vedame mokinius, jaunimą – kad susipažintų iš arti ir gyvai su tuo, kas jau yra Ukrainos istorija. Mes apskritai turime statyti savo ženklus, savo paminklus ir simbolius, liudijančius, kad ši žemės yra mūsų ir mes iš čia nepasitrauksime“, – lrytui.lt sakė šalia „promzonos“ dirbančių menininkų grupės vadovas.
Gyvenimas – taikiklyje
Tuo tarpu pačioje „promzonoje“ visu svoriu užgriūva kita tikrovė, nors ir čia yra memorialinių vietų. Pavyzdžiui, ant vieno iš pastatų, kurio viršutiniame aukšte snaiperis pernai metų pabaigoje nukovė 72 brigados karį, sienos pakabinta jo nuotrauka, padėta dirbtinių gėlių bei žvakė.
Kariai gyvai atsimena tragediją, su gailesčių pasakoja, kaip žuvo trisdešimtmetis vyras.
Tačiau, stebint aplinką, kurioje apstu atvirų plotų, į kuriuos patenki iš už kiekvieno kampo, sunku atsikratyti įspūdžio, jog čia apskritai nėra saugių vietų. Tą pabrėžia ir kariai, vedantys į patį, jų žargonu kalbant, „priekiuką“ – bent vienas, su parengtu ginklu nuolatos eina priekyje, stebi padėtį.
„Priekiuke“– dvi viena šalia kitos esančios pozicijos „Skeletas“ ir „Kubas“. „Skeletas“ – tai beveik visiškai sugriauta, skeletą išties primenanti buvusi plastiko gaminių gamykla, kurioje yra keli įtvirtinti ugnies taškai.
„Kubas“ – sveikas išlikęs betoninis dviaukštis, kurio antrajame aukšte yra įtvirtinti ugnies taškai, o pirmajame – karių gyvenamosios patalpos. Apskritai, daug buities patalpų įrengta ir kituose sugriautuose pastatuose, kai kur – net „sporto salės“ su svarmenimis ir bokso maišais.
Priešo pozicijos taip pat arti, kaip ir prie „Skeleto“ – vos už keliasdešimties metrų. Jas ukrainiečių kariai leidžia apžvelgti per specialią optinę įrangą – periskopą, kuris maksimaliai priartina vaizdą, kartu apsaugodamas nuo snaiperio.
Rusijos pozicijos, žinoma, stebimos ir specialių video kamerų pagalba, o vaizdas transliuojamas į kelis ekranus specialiame komandiniame punkte, kur kiaurą parą budi kariai.
Tai, kad snaiperiai čia „dirba“ nuolat, liudija ne tik „Kubo“ gynėjai, į kuriuos taikyta kone tą pačią dieną, bet ir tai, jog net šaudymo angos į priešo pusę yra padengtos neperšaunamu stiklu. Kariai perspėja ilgai neužsibūti ir pernelyg nesiartinti ir prie jų – priešo snaiperiai taip pat jas nuolatos stebi ir gali susigundyti pabandyti laimę.
Apie visą šią tikrovę kariai kalba, lyg apie kasdienį darbą, kurį jie atlieka, tiesiog pernelyg nesigilindami į platesnes ateities perspektyvas. Tačiau kartu vis pabrėžia, jog yra pasirengę viskam – tiek gintis nuo didesnio puolimo, tiek patys mėginti pralaužti priešų pozicijas. Kita vertus, pripažįsta, kad tai pareikalautų didžiulių nuostolių, be to, nežinia, ar turėtų didelės prasmės – juk dabartinė padėtis labiausiai primena aklavietę tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu.
„Taigi seniai aišku, kad bet koks susitarimas su Rusija nevertas nė popieriaus, ant kurio jis parašytas. Pastoviai ugnis. Dirba snaiperių grupės iš Rusijos, va 58-osios brigados karys nuo jų ką tik žuvo. Štai ir visos paliaubos. Vien per pastarąjį mėnesį virš dešimties mūsų žuvusių, iš kurių dauguma – nuo snaiperių kulkos“, – lrytui.lt „promzonoje“ pasakoja karys Romanas, šaukiniu Oskaras.
Jis taip pat pabrėžia, ką ir daugelis kitų karių – priešas mėto į ukrainiečių pozicijas ar net civilių gyventojų teritoriją „pomkas“ – specialias pėstininkų minas, o po to rengia pasalas, kai eina išminavimo grupė.
„Ką gi, taip bus ir toliau. Giname savo žemę, nuotaika kovinė, pasirengę viskam. Eina į frontą tėvas, sūnus, broliai. Jau yra didelis rezervas tų, kurie kariavo ir pasitraukė iš aktyvios tarnybos, bet kurie tuojau pat, jei tik kas, grįš.
Yra įsakymas laikyti šią teritoriją, nepraleisti okupacinių pajėgų ir mes jį vykdysime. Kol nebus įsakymo eiti į priekį ir valyti teritoriją nuo jų“, – sako Oskaras.
