Nenuginčijama tiesa, patvirtinta istorijos. Žinoma, būna, kai kariaujančios jėgos apylygės, vyksta paliaubos, derybos, sudaromos sutartys, bet ir po jų visada būdavo rengiamasi naujam susidūrimui.
Praėjus savaitei po Rusijos invazijos Ukrainos prezidentas V.Zelenskis pareiškė, kad reikia tartis, sėsti prie derybų stalo. Rusija pareiškimą priėmė ir net kelis kartus pakartojo sukurdama įspūdį, kad jai, sutikusiai netikėtą ir neplanuotą aršų Ukrainos pasipriešinimą, derybų reikia labiau negu Kijevui.
Bet po derybininkų susitikimų Baltarusijoje ir Stambule noras taikiai spręsti kruviną konfliktą pradėjo gesti. Dar visai neužgeso, bet kažin ar tuo variantu kas nors dar tiki. Tai ir konstatavo J.Borrellis. Neseniai jo žodžius patvirtino Ukrainos užsienio reikalų ministras D.Kuleba. O Vokietijos federalinis kancleris O.Scholzas tiesiai ir konkrečiai suformulavo: Rusijai negalima leisti laimėti.
Kaip bus – pamatysime. Kada bus – prognozės įvairios, bet nė vienos įtikinamos. Kautynės vyksta trijuose frontuose – karštajame, ekonominiame ir tarptautiniame diplomatiniame. NATO tiesiogiai ginant Ukrainą nuo Rusijos invazijos nedalyvauja ir tai nuolat primenama, bet jos narės nevienodu lygiu yra įsipareigojusios Ukrainą remti ginklais. Tik neaišku, ar jų pakaks pergalei.
Infrastruktūrinę Vakarų paramą kokybės požiūriu sunku įvertinti, nes eiliniam stebėtojui ne visa informacija prieinama. O gal ir neturi būti lengvai pasiekiama. Reikšmingas ir svarbus JAV ir Didžiosios Britanijos indėlis. Informaciniame lauke daug melagienų. Tenka spėlioti – tiesa tai ar ne.
Pavyzdžiui, paveikslėliuose rodomi Ukrainai perduoti ar parduoti kariniai lėktuvai. Vienus atpažinau, nes sovietmečiu prie jų tarnavau, – iš „MiG“ serijos. Bet tai 1970 metai. O gal tik tokie ir terodomi? Kaip yra iš tikrųjų, pamatysime vėliau, bet vis tiek tai galingas aparatas. Tuo metu sovietai jais didžiavosi prieš JAV.
Maskva skelbia – o Kijevas tai patvirtina – pradėjusi antrąjį invazijos, kurią vis dar vadina specialiąja karine operacija, etapą. Taip, po kelių savaičių pertraukos Rusijos puolimas aiškiai intensyvesnis. Ir su papildomais ištekliais, kurių vis dėlto yra daugiau nei užpultoje šalyje. Kur link procesai juda, nebent Vanga galėtų atsakyti.
Vakarai aktyviai veikia ekonominiame ir diplomatiniame frontuose organizuodami visišką Rusijos izoliaciją. Kokie rezultatai? Rusija skelbiasi įveikusi „rimtų“ ekonominių sankcijų pirmąjį škvalą. Bent jau Lietuvos ekonomikos apžvalgininkai sako, kad tai dirbtinis, propagandinis, laikinas Kremliaus pasidžiaugimas. Tikrovėje būsią kur kas blogiau, nes sankcijų ekonominis poveikis pasimato tik ateityje. O šiuo metu sankcijos Rusijai esančios labai rimtos.
Šia tema man norisi paklausti: o kodėl aštuonerius metus apie sankcijas Rusijai, kurios neva turėtų atbaidyti net nuo minčių apie kokią nors agresiją, buvo kalbama iš aukštų Vakarų tribūnų, nekalbant jau apie Lietuvą, nepaprastai rimtais veidais?
Pasirodo, tikrų sankcijų nė nebūta. Savų visuomenių apgaudinėjimas? O dabar? Paskelbtos pragariškos sankcijos. Kur jos? Nepaisant ateities energetikos projektų, daug Vakarų valstybių, nors ir nevienoda apimtimi, tebėra priklausomos nuo Rusijos išteklių – dujų ir naftos. Ir nors jos morališkai ir emociškai palaiko Ukrainos kovą, buityje nėra pasiryžusios dėl to aukoti savo gerovės. Keliaudamas po Europą tai ir matau.
Dar įdomiau pasaulio politikos erdvėje. Niekam ne naujiena, kad JAV esminė priešininkė (ir ne tik ekonomikoje) yra Kinija. JAV senatorių vizitas į Taivaną paskatino Kiniją parodomosioms karinėms pratyboms netoli Taivano krantų. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai pratybos virsta konkrečiais kariniais veiksmais. Jeigu Taivanas virstų karo arena, JAV parama Ukrainai persikeltų į dešimtą vietą, o gal ir toliau.
Dėmesio verti ir Ankaros veiksmai. Turkija pradėjo antiteroristinę karo akciją prieš „Kurdistano darbininkų partiją“ naikindama, kaip ji pati skelbia, jos slaptus karinius objektus, slėptuves, tunelius, pasipriešinimo štabus. Kurdistanas – jau daug metų rimta potenciali valstybė, turinti politinę atramą Irake ir Sirijoje, su kuria Turkija taip pat kaunasi dešimtmečius.
Turkija pradėjo savo karinę akciją tuo pat metu kaip Rusija antrąjį puolimo etapą Ukrainoje.
Savaime suprantama, pasaulio dėmesys bus Ukrainoje. Turkija moderniais bepiločiais aparatais remia Ukrainą, Azerbaidžaną, kviečia į taikos derybas Rusiją ir Ukrainą ir yra prieš ekonomines sankcijas Maskvai. Labai gudrus žaidimas. Manau, jog Rusijos žvalgyba darys viską, kad Turkijos techninė pagalba Ukrainai sumažėtų. Gal net pataikaujant Turkijos veiksmams Kurdistano atžvilgiu.
Rusijos interesas šiuo metu elementarus – kuo mažesnis artimų ir tolimesnių valstybių pasipiktinimas, parama, susirūpinimas, emocinė užuojauta besipriešinančiai Ukrainai. Iš dalies Maskva neapsirinka, nes ne viena valstybė ėmė galvoti, ką naudingo galėtų laimėti šioje situacijoje sau.
Stebint Vakarų reakciją į Rusijos sukeltą karą kartais apninka bjauri įžvalga. Būtų gerai, kad ji nepasitvirtintų.
Vakarų parama Kijevui bus kur kas didesnė nei iki šiol, bet nepakankama pergalei, o Maskva atplėš trečdalį Ukrainos teritorijos, ir dalis Vakarų, energetiškai priklausomų nuo Rusijos, su tuo susitaikys. Žinoma, žavėsis Ukrainos didvyriškumu ir žadės jai visokeriopą paramą ateityje.
