Meškų kaimynystėje kroatai įprato labiau gerbti gamtą

Mažytį kalnuose pasislėpusį Kuterevo kaimelį Kroatijos gilumoje garsina rudosios meškos. Jos čia – ne tiktai įžymybės, bet faktiškai ir vietos gyventojos, prie kurių buvimo ir net išdaigų žmonės jau įprato.

Kroatijos kaimelyje Kutereve gyvenančios meškos įpratusios prie žmonių. Vienos jų vengia, kitos nereaguoja, o trečios įprato kaulyti ėdesio, bet iš nedidelio aptvaro pasprukti reta kuri susigundo.<br>AP nuotr.
Kroatijos kaimelyje Kutereve gyvenančios meškos įpratusios prie žmonių. Vienos jų vengia, kitos nereaguoja, o trečios įprato kaulyti ėdesio, bet iš nedidelio aptvaro pasprukti reta kuri susigundo.<br>AP nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Dalia Plikūnė

Jul 13, 2013, 12:27 PM, atnaujinta Mar 3, 2018, 2:07 AM

Didesnio tarptautinės spaudos dėmesio Kroatija, o kartu ir miškuose pasislėpęs Kuterevas sulaukė šaliai liepą oficialiai įstojus į Europos Sąjungą.

Ten gyvenančios meškos tapo savotiškos darnios laukinės gamtos ir vietos žmonių kaimynystės ambasadorėmis.

Tuo metu, kai Kroatija buvo Jugoslavijos dalis, Kuterevas garsėjo kaip kraštas, kur gyvena žmonės, linkę į miško ir medienos darbus. Dabar, kad ir kur Kroatijoje pasakytum šios gyvenvietės pavadinimą, visi iš karto tai susies su meškomis.

Labiausiai prie šio įvaizdžio prisidėjo ten įsikūrusi Kuterevo meškų prieglauda našlaičiams ir problemų keliantiems meškinams.

Prieglauda pritraukia daug savanorių. Jie savo darbu, o turistai pinigine parama padeda šiai vietai gyvuoti.

Atsargiai – kelyje meška

Užuominų apie Kroatijoje gyvenančias meškas rasti nesunku. Užtenka apversti penkių kunų (2,3 lito) monetą, o ten – meška. Artėjant prie Vilebito kalnų masyvo daugėja ir įspėjamųjų kelio ženklų – „Atsargiai, į kelią gali išeiti meška”.

Ne veltui. Viena meškų prieglaudos savanorių pasakojo, kaip kartą važiuojant automobiliu jai teko stabtelėti praleisti meškos su keturiais mažyliais.

Savanoriams kartais tenka išgirsti ir lankytojų istorijų, kurie pakeliui į prieglaudą matė meškų. Žinoma, kaipgi nepamatysi?

Žmonių paprastai privengia

Kita vertus, meškas daugelis įpratę regėti zoologijos soduose, cirkuose. O kur galima pamatyti laukinę mešką?

Prieš jus skėstelės rankomis ir atsakys: visur ir kartu niekur, nes čia – jų namai, jų miškas ir pakalnės, kur ramiai ganosi kaimo žmonių avys, gyvena ir dirba savanoriai bei skautai.

Tą vakarą, kai atvykau, meškų prieglaudoje buvo šventė, savanoriai ir skautai, kurie padėjo stovyklai bent keturias dienas, simbolinės ceremonijos metu buvo įšventinti į meškų draugus.

Miške buvo užkurtas laužas, susėdę ratu jaunuoliai traukė dainas, sutemus pasišviesdami kelią prožektoriais visi grupelėmis kalnų keliukais leidosi į stovyklą.

Vietos gyventojams savaime suprantama, jog jų čia yra, bet nė vienas iš kalbintųjų neprisiminė, kad jos Kutereve būtų užpuolusios ir sužeidusios žmogų.

„Buvo vienas atvejis gal per trisdešimt metų, kai meška nužudė karvę. Meškos laikosi atokiau nuo žmonių.

Reikia žinoti, kaip elgtis, ir gerbti aplinką. Pranešti meškai, kad ji neišsigąstų, kai ateini iš kitos olos pusės”, – mokė už Kuterevo meškų prieglaudos savanorių koordinavimą atsakinga Helena Poučki.

Vietiniai yra susitaikę su gyvenimo „meškų namuose” pasekmėmis.

„Žmonės suvokia, kad rudenį meškos ateis ir ės jų slyvas bei morkas, gal nusilauš kukurūzą. Yra visokių juokingų istorijų apie tai, kaip meškinas buvo įsitaisęs medyje, o kažkas apačioje rėkė: „Ką ten darai?” Arba apie tai, kiek morkų buvo sugraužta”, – juokėsi H.Poučki.

Meškų našlaičių namai

Galbūt dėl to, jog meškų kaimynystė jiems atrodo įprasta, vietiniai neatrodo nelaimingi, kad jų kaime įsikūrė dar ir meškų prieglauda, į kurią atkeliauja našlaičiai meškiukai. Jie čia praleidžia visą likusį gyvenimą.

Trijuose erdviuose aptvaruose tarp kalvų šiuo metu gyvena devynios meškos, kiekviena su savo herojiška istorija.

Jauniausias iš jų – Marko Krajus, pasaulį išvydęs pernai. Jaunėlis dar per jaunas gyventi kartu su kitais meškinais ir per mažas, kad būtų vienas.

Kaip aiškino savanoriai, meškoms iki pusantrų metų labai svarbu gyventi su motina, kad išmoktų susirasti savo vietą miške, maitintis, bendrauti su kitais gentainiais.

Marko Krajus, kaip ir kiti aštuoni prieglaudoje gyvenantys našlaičiai, jau niekada negrįš į laukinę gamtą, nes nemokėtų ten pritapti – jis nebebijo žmonių.

Šiuo metu jam kompaniją palaiko šuo Dodžis. Savanoriai prisimena, kad Dodžiui buvo šiek tiek streso, kai jis pirmą kartą pamatė Marko Krajų, o mažylis meškinas iškart apsidžiaugė kompanija ir ėmė žaisti.

Ankstyvą rytą stebint, kaip Marko Krajus ir Dodžis išvirtę ant šono ramiai snaudžia jųdviejų erdviuose namuose, atrodo, kad šios laikinos šeimos santykiuose įsivyravo ramybė.

Pakely kaulijo ėdesio

Kitame dideliame jauniklių aptvare gyvena dvi meškos – Mlada Gora ir Mladi Dolis, pasaulį išvydusios 2010-ųjų žiemą. Mlada Gora Kroatijoje buvo tapusi tikra žvaigžde.

Likusi našlaitė mažylė nusigavo iki kelio, žmonės pradėjo ją šerti ir ji, įpratusi taip gauti ėdesio, ten liko.

Istorija apie mešką prie kelio sklido iš lūpų į lūpas, žmonės specialiai važiavo jos lankyti. Kaip ir visais kitais prieglaudų gyventojų atvejais, ji ten praleido gana daug laiko ir nebebijojo žmonių.

„Žmonės mano, kad daro gerą darbą rūpindamiesi meška lyg naminiu gyvūnu, glaustydamiesi, bet tai yra blogiausia, ką jie gali padaryti.

Po to žmonės mums skambina arba išgirstame per žinias: buvo meškutis, visas kaimas jį mėgo, bet jis suaugo ir tapo problema, – kalbėjo H.Poučki. – Yra tikimybė, kad jei pamatę mažylį jį nubaidytume, jis išliktų laukinėje gamtoje.

O kartą pripratęs prie žmogaus, paleistas į laisvę jis visada ieškos kontakto su žmonėmis.”

Paklydėlė grįžo atgal

Tokios meškos, kurios nebebijo žmogaus, yra laikomos potencialiai galinčiomis sukelti problemų ir dėl jų likimo sprendžia speciali valstybinė komisija. Galimi sprendimo būdai du: jos užmigdomos arba išsiunčiamos į prieglaudą. Kodėl visam gyvenimui?

„Jei gyvūnai nenori čia likti, gali eiti į laisvę. Bet jie nori likti. Rimtai. Šie aptvarai joms nėra didelė kliūtis, jei norėtų, lengvai juos sulaužytų”, – dėstė H.Poučki ir prisiminė, kad prieš kelerius metus taip jau buvo nutikę.

Viena prieglaudos gyventojų paspruko, pasiklydo ir galiausiai po keturių dienų sugrįžo atgal. Savanoriai ketina ne tik įrengti erdvesnius aptvarus, bet ir sutvirtinti esamus dėl saugumo.

Kai prie didžiųjų meškų aptvaro matai kitapus tinklo suaugusį milžinišką žvėrį, mintis, kad jis panorėjęs galėtų ištrūkti į laisvę, ne itin džiugina.

Meškoms aukoja pensiją

Visus prieglaudoje gyvenančius meškinus vienijantis bruožas – jie yra našlaičiai.

Kaip jais tapo?

„Jų motinos žuvo dėl brakonieriavimo, klaidų per medžiokles, po automobilių, traukinių ratais. Dažnai mes nežinome tikros priežasties, tiesiog randamas mažylis ir mums jį atveža”, – pasakojo projekto koordinatorė.

Į Kuterevo prieglaudą meškos atkeliauja valstybinės komisijos sprendimu, bet Kroatijos valstybė neskiria šiai įstaigai finansavimo.

Ji pragyvena iš aukų, kurias palieka lankytojai, ir darbščių savanorių dėka. Be to, šios prieglaudos steigėjas Ivanas Pavenka aukoja organizacijai savo Vokietijoje uždirbtą pensiją.

Didelė erdvė sutrikdė

Kai kurių prieglaudoje gyvenančių meškų elgsena išduoda, ką jos patyrusios. Pavyzdžiui, trejų metų meškinas Mladi Dolis dabar turi erdvų aptvarą, tačiau kartais vaikšto jame tris metrus į vieną ir į kitą pusę.

„Jis buvo paimtas iš motinos, parduotas – tuomet jį laikė narve, kol pakliuvo pas mus. Tai labai geras meškinas. Jis buvo laimingas ir kartu šokiruotas, kai pamatė, kiek pas mus turės vietos”, – sakė Helena.

Per metus į prieglaudą patenka vidutiniškai vienas našlaitis meškinas, bet organizacijos atstovai mano, kad našlaičiai lieka gal 20–30.

Siekia ES lėšų

Apie meškų likimą Kroatijoje aplinkosaugos organizacijos atstovai stengiasi diskutuoti su medžiotojais, kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, mokslininkais, tačiau jie nėra įsitraukę į politinių sprendimų priėmimo procesą.

Galvodama apie tai, kokią naudą galėtų duoti Kroatijos narystė ES, H.Poučki pripažino, kad prieglauda „norėtų gauti finansinės paramos”.

„Bet mes nenorėtume tapti administracinių projektų vergais.

Norėtume, kad tokios vietos būtų pripažintos. Mums nereikia daug pinigų, tik medžiagų, įrankių ir paramos, kad meškos ir žmonės iš to gautų naudos”, – sakė H.Poučki.

Kasmet sumedžioja 100 meškų

Kroatijoje iš viso gyvena apie 1100 meškų, jų populiacija laikoma stabilia, genetiškai stipria ir netgi manoma, kad ji pagelbėtų atkurti meškų populiaciją ten, kur ji yra išnykusi.

Kroatijoje leidžiama medžioti meškas net ir dėl trofėjų. Pasak H.Poučki, kasmet suplanuojama sumedžioti apie 100 meškų. Moteris nemano, kad šis skaičius labai pasikeis šaliai įstojus į Europos Sąjungą.

„Iki šiol buvo daugiausia sumedžiojama patinų, dabar Kroatija skatina mažesnių meškų medžioklę. Pavyzdžiui, jeigu turime leidimą sumedžioti dvi meškas, viena turi būti lengvesnė nei 100 kilogramų.

Tokiu atveju yra didesnė tikimybė, kad tai bus patelė. Bet jei pradėsime žudyti daugiau patelių, išaugs tikimybė, kad tos patelės bus su mažyliais”, – nuogąstavo H.Poučki.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.