Tokiuose šokiuose dalyvauja ne tik moterys, bet ir keletas vyrų.
Tai puikus būdas ne tik pasimankštinti, bet ir susipažinti su naujais žmonėmis neišleidžiant didelių pinigų asmeninėms šokių pamokoms.
„Mūsų pagrindinis tikslas – pajudėti“, – sakė 56 metų Ma Lijun.
Kinė jau nuo 2012-ųjų pareigingai lanko šokių grupę, kuri užsiėmimus kasdien pradeda 20 val. miesto aikštėje, priešais prekybos centrą „Raffles“.
„Šokame tik pagal muziką, kuri mums patinka ir primena jaunystę, – tvirtino moteris. – Anksčiau bėgiodavau ir vaikščiodavau su lazdomis, tačiau niekas neatnešė tokio džiaugsmo kaip priklausymas grupei, buvimas kartu. Mes – kaip viena didelė šeima. Jaučiuosi laiminga!“
Kinijos naujienų agentūra „Xinhua“ apskaičiavo, kad tokių kaip Ma Lijun ir jos šokių draugai šalyje yra jau per 100 mln. Pasirodo, ši šokio kultūra, Kinijoje vadinama „dama“, populiarėja ir už šalies ribų.
2014-aisiais fotografijoje užfiksuota, kaip „dama“ grupės šoko priešais garsųjį Luvro muziejų Paryžiuje ir Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Tačiau ne visi liko patenkinti.
Buvo manančių, kad tokie masiniai šokiai Kinijai pelno blogą vardą.
Kad išspręstų konfliktą tarp vietos gyventojų ir smagiai laiką leidžiančių šokėjų, vietos valdžia įvedė ne tik laiką, kada galima šokti, bet ir išrinko ne tokią erzinančią muziką.
Čengdu miesto valdžia net pastatė garso matuoklį.
O štai Pekine šokėjai, kurie bus apkaltinti viešosios tvarkos pažeidimais, turės sumokėti baudas.
Miestuose iškabintose lentelėse rašoma: „Organizuojama fizinė veikla neturi pažeisti viešosios tvarkos.“
„Mes jaučiamės blogai, kai negalime eiti į gatvės dėl lietaus ar didelės oro taršos, o nauji įstatymai – smūgis žemiau juostos“, – skundėsi choreografė Zhang Jinsu.
Kiti šokėjai taip pat prisipažino, kad šie susibūrimai – vienas tų retų dalykų, praskaidrinančių jų dienas. Ypač vyresniems žmonėms, kurie skundžiasi, jog pramogų jiems mažoka.
Pasak Jungtinių Tautų Organizacijos, visuomenės senėjimas Kinijoje – vienas sparčiausių. Apskaičiuota, kad 2030-aisiais Kinijoje bus per 360 mln. žmonių, perkopusių 60 metų ribą.
Vyriausybė teigė, kad senyvo amžiaus žmones aprūpinti sporto reikmenimis – tikras iššūkis.
