Ką reiškia gyventi karantino sąlygomis ir leisti dienas beveik neišeinant iš namų, dienraščiui „The Guardian“ pasakojo Kinijos Hubėjaus provincijos gyventojai.
Koronaviruso protrūkio centru tapusioje Hubėjaus provincijoje milijonai žmonių pastaruosius du mėnesius leidžia namuose. Jie susiduria su nežinomybe, nerimu, stresu ar net panikos priepuoliais.
Kinai pasakoja, kaip dorojasi su izoliacija ir kokias strategijas pasitelkia, kad nusiramintų.
29 m. Guo Jing iš Uhano: „Rask, su kuo bendrauti“
„Kai Uhanas buvo uždarytas, viskas įvyko taip staiga, kad žmonės pasimetė. Aš pati apie tai sužinojau pabudusi ryte. Nebuvo laiko reaguoti, galimybės išvykti. Panikavau. Nežinojau, kada karantinas baigsis, tad išėjau nusipirkti daržovių ir pažiūrėti, kaip vyksta prekyba. Tai kiek sumažino mano nerimą.
Kas dieną stengiuosi atsikėlusi pasportuoti, gaminu ir valgau namie, rašau dienoraštį. Savanoriškai darau kai kuriuos darbus. Kai kažką veiki, jautiesi geriau.
Esu čia izoliuota, riboju laiką, praleistą lauke. Bet žmonės yra socialinės būtybės. Tad kas dieną išeinu į lauką ir apklausiu sanitarus. Darau interviu apie jų patiriamas problemas ir darbo sąlygas. Bendravimas su draugais internete taip pat yra abipusė parama.
Su draugais svarstome, kokia prabanga galėti kasdien pasikalbėti. Visi vienas kitam papasakojame, ką šiandien veikiame. Kai kas pradėjo sportuoti, kai kas – mokytis. Kai kas, kas anksčiau mėgo leisti laiką namie, stengiasi vis išeiti į lauką. Ten praleistą laiką ėmėme branginti.
Toks jausmas, kad turiu pasikliauti kitais, kad išgyvenčiau. Rašydama dienoraštį internete užmezgiau ryšį su kitais. Žmonės man atsiuntė kaukių, kurias išdalinau sanitarams. Siūlau tapti ryšių centru, juos megzti, kad galėtume padėti vienas kitam.
Rūpinimasis kitais, rūpinimasis jų poreikiais yra būdas, kaip padėti sau.“
22-ejų Wertheris Huangas iš Uhano: „Prašykite pagalbos“
„Sunku ir nusakyti. Niekada nesibaigiantis nerimas ir širdies perplakimai. Nebegaliu susitelkti kai dirbu, nesuvokiu, ką skaitau. Vis tikrinu „Weibo“, kad sužinočiau naujienas. Tai viską tik pablogina, bet nieko negaliu padaryti.
Bandžiau nukreipti dėmesį. Žaidžiau internetinius žaidimus. Bet kai tik užmetu akį į žinias, viskas nueina veltui.
Jei ir jūs jaučiate stresą, bendraukite su savo artimaisiais ir draugais. Arba prašykite psichologų pagalbos. Pasinaudokite šiuo laiku, kad pasirūpintumėte savimi."
30 metų Shen Miao iš Tianmenio: „Rašau kiekvieną dieną“
„Atvykau į gimtąjį miestą iš Uhano likus dienai iki jo uždarymo. Kaip ir dauguma žmonių, iki tol nesuvokiau, kokia rimta ši epidemija. Tad kai grįžau namo, labai nerimavau, kad užsikrėčiau ir užkrėsiu savo šeimą.
Kone visą kūną išpurškiau alkoholiu. Sąmoningai laikiausi kuo atokiau savo šeimos narių. Kai po kelių savaičių nieko nenutiko, nuo širdies tartum akmuo nuriedėjo.
Kai skaičiau žmonių žinutes, kuriose jie prašė pagalbos, o vietų ligoninėse trūko, man buvo labai sunku. Kuo daugiau tokių žinučių mačiau, tuo kaltesnė jaučiausi. Jaučiausi tarsi išgyvenusi visa tai – juk privilegija būti sveikam.
Skaičiau knygas, žiūrėjau spektaklius ir filmus. Tuomet pradėjau rašyti karantino dienoraštį internete ir planuoju tai daryti iki pat karantino pabaigos.
Kartais tiesiog paskelbdavau nuotrauką. Kai kurie mano įrašai buvo ištrinti, bet nieko baisaus. Dienoraštis tapo būdu išreikšti emocijas. Kai matydavau, kad kiti žmonės reaguoja, žinojau, kad nesu viena. Visi yra tokioje pačioje situacijoje. Aš niekuo neypatinga.“
22 m. Hu iš Huangango: „Kalbėtis su draugais – labai svarbu“
„Rašausi, ką išgirstu kalbėdamas su žmonėmis ar išėjęs į lauką. Savanoriškai dirbau ligoninėse. Taip ne tik radau, kur leisti laiką, bet ir atsipalaidavau, nes dėmesį skyriau pagalbai. Man tai padėjo sumažinti emocinį spaudimą.
Bendrauti su draugais taip pat labai svarbu. Vasario 6-ąją, kai mirė gydytojas ir aktyvistas Li Wenliangas, praleidau visą naktį skaitydamas naujienas. Kaip ir aš, mano drauagi nemiegojo. Kiekvieną atnaujinimą, kurį tik pamatydavo, atsiųsdavo man.“
