Kai prancūzė pamatė savo vyrą, grįžusį iš misijos liūdnai pagarsėjusiame Kapisos slėnyje Afganistane, jo neatpažino. Karys, už kurio ji buvo 10 metų ištekėjusi ir susilaukusi dviejų vaikų, buvo visai ne tas žmogus, kurį ji prisiminė išvykstant į misiją.
„Jo žvilgsnis tuščias, veidas papilkėjęs, marškiniai plaikstosi, – didelį susidomėjimą sukėlusioje knygoje „Sugrįžimo pragaras” liudijo Nina Chapelle (autorės slapyvardis. – Aut.). – Keli jo draugai misijos metu buvo sunkiai sužeisti, kiti padėjo galvą už mūsų vėliavą. Aš stebėjau atsisveikinimo su šiais jaunais vyrais, išvykusiais kariauti, ceremoniją.”
Moters knyga ne tik sulaužė kelias taisykles, bet ir išsklaidė mitus apie Prancūziją, kaip kariauti nesugebančią, baltą vėliavą keliančią šalį, kurios kariai nieko verti.
Kenčia šimtai šeimų
Prancūzė pasakojo, kaip anksčiau visada pasitempęs ir vaikus mylintis jos vyras staiga tapo agresyvus, sulyso, ėmė konfliktuoti su kaimynais, įniko bėdų skandinti alkoholyje.
Jis vos nepasiėmė kredito pirkiniui, kuris tuo metu būtų finansiškai sužlugdęs šeimą. Karys buvo sugalvojęs įsigyti namelį Alpėse.
„Jis nebenori atverti kambario langinių, nebeatsako į telefono skambučius, kai išgirsta atvažiuojant paštininką, užrakina duris”, – pasakojo žmona.
Karį kamavo košmarai iš praeities, pavertę siaubu pavyzdine laikytos šeimos gyvenimą. Nina gėdijosi kam nors pasakoti apie jų šeimą ištikusią bėdą, galiausiai vyras pateko į psichiatrų rankas. Jo tėvams ir ypač vaikams tai buvo sunkus periodas.
„Vaikai norėjo miegoti su manimi, nes jie bijojo likti vieni savo kambaryje”, – prisiminimais dalijosi prancūzė.
Moteris pajuto, kad jai gyvenimas slysta iš po kojų, ji pati pradėjo ieškotis pagalbos. Taip ji rado asociaciją „Terre et Paix” („Žemė ir taika” – išvertus iš prancūzų k.), padedančią šeimoms, kurių nariai kenčia nuo potrauminio streso.
Ten moteris buvo išklausyta, atrado, kad ji nėra viena. Su tokiomis problemomis yra susidūrę daugiau šeimų. Nuo 2001 m. oficialiai potrauminio streso sindromas (PSS) buvo diagnozuotas 550 karių iš 60 tūkst. vyrų ir moterų, dalyvavusių misijose Afganistane ir kituose karo laukuose.
Savo patirties įkaitai
Tokie žmonės kaip prancūzės vyras yra patekę į karo lauke patirtų išgyvenimų nelaisvę.
„Mano vyrą vis persekiojo sprogimo vaizdai, jis matė sužalotus bendražygius”, – kone klasikinius PSS simptomus prisiminė Nina.
„Paprasčiausias triukšmas, kvapas gali atgaivinti šiuos prisiminimus. Karys jaučia priešpriešą susidurdamas su situacijomis, kurios jį supa civilinėje aplinkoje. Jei jis matė gyvus sudegintus vaikus, jis sunkiai supras sūnų, rodantį kaprizus prekybos centre”, – prancūzų spaudai aiškino psichiatras Patrickas Clervoy.
Kartais tai gali pasireikšti agresija arba sunkiai paaiškinamais veiksmais. Pavyzdžiui, Ninos vyras vos nesudegino savo šeimos namo, kai jam pasirodė, kad ten yra talibų.
Pagalbą teikia visą parą
Psichoterapija ir vaistai kenčiantiems nuo sindromo palengva padeda atsitiesti, bet ne visos šeimos atlaiko tokius išbandymus. Asociacijos „Žemė ir taika” prezidentė Christine Garbay pripažino, kad neretai tokios istorijos baigiasi skyrybomis.
„Susidūrusios su tokia situacija šeimos sutrinka, nežino, kaip reaguoti, ir jaučiasi vienišos, – „Lietuvos rytui” sakė Ch.Garbay. – Kai kariui diagnozuojamas potrauminis sindromas, jis pradeda gauti psichologinę pagalbą, tačiau tai ilgas procesas.”
Asociacija psichologinę pagalbą į krizę patekusioms šeimoms teikia visą parą veikiančiu nemokamu telefonu.
Pasiduodantys prancūzai?
Nepaisant tokių išgyvenimų, užsienio šalyse neretai numojama ranka: esą prancūzai nekariauja, jie kelia baltą vėliavą.
Gajus stereotipas, kurio tiesioginė išraiška – vienos amerikiečių televizijos žinių kanalo balandžio 1-osios pokštas: „Praėjusią naktį Šiaurės Korėja paskelbė karą Pietų Korėjai ir JAV. Prancūzija iškart pasidavė.”
Nors šį juokelį Prancūzijoje mažai kas girdėjo, ne visiems Senajame žemyne toks humoras juokingas. Prancūzijos kariai daugiau nei dešimtmetį kariauja Afganistane.
Kelis mėnesius prancūzai lieja kraują ir prakaitą Malyje, bet, giliai įsišaknijus stereotipams, šalies kovinę reputaciją pataiso nebent garsiojo Prancūzijos svetimšalių legiono kariai.
Jie ir kiti kariai, įrodinėdami, kad Prancūzija vis dar pajėgi ir kovinga šalis, moka už tai savo kainą. Dalis tos kainos aptaškyta krauju.
„Tautos išlikimas susijęs su stabilumu pasaulyje, kuris turėtų palengvinti mainus. Jų mums reikia siekiant išlaikyti arba pagerinti gyvenimo sąlygas”, – geopolitikos abėcėlę Nina Chapelle knygoje painiai dėstė generolas Elrickas Irastorza.
Anot generolo, Prancūzija turi prisidėti prie šio stabilumo. Ji to negali padaryti viena, bet turi įnešti indėlį, kuris pagrįstas jos istorija, galia, vertybėmis, nuolatinės narės Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje statusu.
Ir esą natūralu, jog tokio indėlio kaina skaičiuojama ne tik eurais, bet ir žmonių gyvybe.
„Karo fobija lieka stipriausia visuomenėje, kuri nepriima mirties. Mūsų pajėgų įsitraukimas į misiją Afganistane ir tokį sprendimą lydėję praradimai neabejotinai sustiprino šį jausmą”, – teigė E.Irastroza.
Ir pažėrė statistikos. Koalicijos pajėgas sudarė 131 tūkst. karių iš 49 šalių. Per 12 metų žuvo 3237 kariai.
90 tūkst. amerikiečių sudaro 68 proc. koalicijos pajėgų. Tad nenuostabu, jog daugiausia nuostolių patyrė būtent JAV – 2165 jų kariškiai žuvo, tarp jų – 29 moterys.
9500 britų karių sudaro 7 proc. koalicijos pajėgų. Afganistane žuvo 438 britai, tai yra beveik 13,5 proc. koalicijos netekčių.
Prancūzija 2011 metų vasarą Afganistane dar turėjo kiek mažiau nei 4000 karių, tai sudarė 3 proc. koalicijos pajėgų. Afganistane žuvo 88 prancūzai – 2,7 proc. koalicijos netekčių. Bet procentai ir kitokie skaičiai pasako ne viską.
88 dėl šalies indėlio žuvę prancūzai – daug ar mažai? Žinoma, net kelios netektys yra per daug šeimoms, artimiesiems ir ginklo broliams.
Bet prancūzų generolas lieka racionalus ir siūlo neignoruoti ir kitos medalio pusės: iš 546 tūkst. mirties atvejų Prancūzijoje 2011 m. 60 tūkst. buvo susiję su tabaku, apie 33 tūkst. – su alkoholiu, beveik 4 tūkst., t.y. tiek pat, kiek vienu metu Afganistane iš viso buvo Prancūzijos karių, žmonių žuvo keliuose.
Taigi kaina, kurią Prancūzija moka už įsitraukimą į karinius veiksmus, yra nei mažesnė, nei didesnė nei kitų šalių. Prancūzų kariai bei jų šeimos kenčia, kaip ir kitų šalių kariai ir jų šeimos. Stebėtina, kad net pačioje Prancūzijoje iki šiol tai nelabai suvokiama. Ką jau kalbėti apie stereotipus užsienyje.
