Tai šešta pagal gyventojų skaičių pasaulio šalis, išlaikanti septintąją pagal dydį pasaulio kariuomenę, ir vienintelė islamo valstybė, turinti branduolinį ginklą.
Tai šalis, išsidėsčiusi tarp dviejų valstybių, turinčių didžiulę svarbą pasaulio politikai: santykiai su Indija, karas Afganistane, Kinijos ir JAV vaidmuo regione priklauso ir nuo Pakistano pozicijos.
Be to, tai šalis, kurioje vis labiau kyla radikalaus islamo banga, kelianti daug nerimo Vakarų valstybėms.
Pirmą kartą nuo egzistavimo pradžios Pakistane įvyko perėjimas nuo vienos civilinės valdžios prie kitos. Prieš tai civilių valdymą nuolat nutraukdavo kariniai perversmai.
Laimėtojai ir pralaimėtojai
Savaitgalį įvykusius rinkimus laimėjo plieno magnato Nawazo Sharifo vadovaujama Pakistano musulmonų lyga. N. Sharifas jau du kartus buvo vyriausybės vadovas (1993 ir 1997 m.).
Jeigu tas pats asmuo, kaip dabar atrodo, trečią kartą taps šalies premjeru, tai irgi bus precedento Pakistano istorijoje neturintis įvykis.
Londone įsikūrusio Karališkojo tarptautinių santykių instituto ekspertas Garethas Price’as kelia klausimą, ko galėjo pasimokyti N. Sharifas po to, kai buvo nušalintas nuo valdžios.
Generolas Pervezas Musharafas įvedė karinę diktatūrą, apkaltinęs premjerą N.Sharifą korupcija ir nekompetencija, vos nesukėlus didelio karo su Indija.
Bet šiandien N. Sharifui reikia žūtbūt pagerinti šalies ekonominę būklę.
Iki šiol valdžioje buvusi Pakistano liaudies partija, kurios dvasine lydere iki šiol buvo laikoma dar 2007 metais nužudyta premjerė Benazir Bhuto, gavo tik keletą dešimčių vietų parlamente.
Kaip ir labai populiaraus šalyje buvusio Pakistano kriketo nacionalinės rinktinės kapitono ir pasaulio kriketo taurės laimėtojo Imrano Khano partija „Judėjimas už teisingumą”. Valdančioji partija pralaimėjo pirmiausia dėl prastos ekonominės šalies būklės.
Kariškiai liks nepatenkinti
Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto ekspertė Kiran Hassan įspėja, kad vyriausybės santykiuose su šalies kariniais sluoksniais gali kilti įtampa.
N. Sharifą nušalinęs nuo valdžios generolas P. Musharafas buvo suimtas, kai grįžo iš emigracijos. Jam neleista dalyvauti rinkimuose. Tai gali supykdyti įtakingus kariškius.
Pakistano kariuomenės vadas Ashfaqas Kayani pareiškė, kad kariuomenė nesikiš į rinkimų eigą. Bet ar laikysis ji nuošalyje nuo politikos po rinkimų?
Pastaruoju metu, kaip teigia G. Price’as, visos Pakistano vyriausybės atiduodavo bent kertinius užsienio, saugumo politikos klausimus, susijusius su JAV, Afganistanu ir Indija, kariniams sluoksniams.
Pakistano istorijoje buvo trys karinių perversmų ir keturi demokratinio valdymo laikotarpiai. Bet kariškiai valdė šalį netgi ilgiau nei civiliai. Demokratiškai išrinktos vyriausybės būdavo nušalinamos.
Iki šiol tik vieną kadenciją baigė ir parlamentas.
Bet tik todėl, kad jam ėmė vadovauti tas pats N. Sharifą nušalinęs generolas P. Musharafas, kuris tada prisiėmė ir prezidento įgaliojimus.
Ne vienas Pakistano politikas buvo priverstas bėgti į kitas valstybes. Jeigu to nedarė arba pabėgęs grįžo, tai žuvo.
Nesaugu Pakistane ir prokurorams. Likus savaitei iki šių rinkimų vidury dienos šalies sostinės centrinėje gatvėje buvo nušautas vyriausybės paskirtas prokuroras Chaudry Zulfiqaras Ali, vykęs į teismo posėdį dėl premjerės B. Bhuto žuvimo aplinkybių.
O N. Sharifas po perversmo pabėgo į Saudo Arabiją. Šiandien jis palaiko net glaudesnius ryšius su šia įtakinga islamo pasaulyje šalimi nei JAV.
Islamistų galia
Šie parlamento rinkimai buvo labai neramūs, kruvini ir dėl kitų priežasčių.
Islamistai Pakistane negali jų laimėti teisinėmis priemonėmis, todėl, kaip teigia JAV „Heritage” fondo analitikė Lisa Curtis, jie rengia teroro aktus.
Tai jų politikos instrumentas, kuriuo siekiama atgrasyti rinkimų dieną ateiti prie urnų tuos, kurie balsuoja už ne islamiškų jėgų kandidatus. Žiniasklaida mirgėjo pranešimų, kad Pakistano Talibanas grasina mirtimi moterims, kurios ateis balsuoti. Tad jų atėjo nedaug.
„Heritage” fondo analitikai apgailestavo, kad tokie įtakingi politikai kaip N. Sharifas ir I. Khanas, užuot bandę kovoti su Talibano metodais, siekė tik su jais nesipykti.
„Tai buvo savotiška N. Sharifo politika: palaikyti ryšius su Talibanu su sąlyga, kad šie veiks tik už Pandžabo ribų. Ši valstija, kurioje gyvena daugiausia žmonių, yra N. Sharifo partijos atrama”, – pažymi G. Price’as.
Nepaisant dviprasmiškos dabartinio rinkimų laimėtojo N. Sharifo laikysenos islamistinių jėgų atžvilgiu, vis dėlto, kaip pažymi Rytų-Vakarų studijų centro ekspertė Emily Cadei, jo vadovaujamos politinės jėgos pergalė yra geriau, negu perspektyva plačios koalicijos, į kurią gali būtų įtrauktos ir islamistinės jėgos.
Ar suderinami interesai?
Tikimasi, kad naujoji vyriausybė lengviau spręs ir Vakarų valstybėms svarbius klausimus. Tokius kaip tolesnė parama nepopuliariai tarp Pakistano žmonių JAV kovos su teroristais Pakistane politikai. Ypač naudojant bepiločius orlaivius.
Vašingtone įsikūrusio Tarptautinių ir strateginių studijų centro ekspertė Sadika Hameed teigia, kad tokią taktiką remia JAV prezidentas Barakas Obama, nors antskrydžių metu žūva ir civilių. N. Sharifas skelbė, kad tarsis dėl sąlygų, kuriomis pasiremdamos JAV ir Pakistanas bendrai veiktų šalyje.
JAV ir kitoms NATO valstybėms labai svarbu, kad Pakistanas leistų joms per savo teritoriją išvesti ir karines pajėgas iš Afganistano. Tai bus daroma jau kitais, 2014, metais.
Jeigu naujoji Pakistano vyriausybė prieštarautų, tada šioms NATO šalims tektų kariuomenę išvesti brangesniu šiauriniu keliu per Vidurio Azijos respublikas.
„Tik Šaltojo karo laikais, kai Pakistanas buvo JAV politikos pietinė atrama prieš Sovietų Sąjungą, o vėliau pagrindinis partneris kovoje su sovietų invazija Afganistane, JAV ir Pakistano interesai Afganistane sutapo.
Bet Pakistanas rėmė modžachedus ne todėl, kad norėjo palaikyti JAV politiką. Pakistanas nori turėti Afganistane valdžią, vykdančią Pakistanui palankią politiką, kuri neleistų regione dominuoti Indijai”, – pažymi JAV Hudsono instituto ekspertė Aparna Pande.
1980 m. Pakistano kariuomenės vadas, po perversmo tapęs šalies vadovu generolas Zia ul Haqas pareiškė, kad, remdamas kovą prieš sovietus, Pakistanas nusipelnė turėti Kabule palankią sau valdžią.
O pirmasis Pakistano karinis vadovas generolas Ayub Khanas 1950 m. siūlė kurti Pakistano ir Afganistano federaciją, kaip atsvarą Indijai.
Indijos veiksnys ir lemia Pakistano veiksmus Afganistane. Pakistanas ir Indija gimė kaip nepriklausomos valstybės žlugus britų imperijai ir nuo to laiko tapo mirtinos priešės.
Tarp šių dviejų šalių įvyko net keturi karai. Trys iš jų dėl Kašmyro.
Indijos stabdymo strategija nulėmė ir Pakistano paramą Talibanui.
Be jos šis nebūtų taip lengvai užėmęs Afganistano, kai iš ten pasitraukė sovietų kariuomenė.
Ką daryti su Indija?
Lygindamas Pakistaną ir Indiją, JAV „Brookings” instituto ekspertas Bruce’as Riedelis pastebi, jog Indija yra viena didžiausių demokratinių valstybių ir netrukus gali būti viena gausiausių pagal gyventojų skaičių šalių.
Iki šiol Pakistano kariškių požiūris į Indiją rėmėsi nuomone, kad saugi šalis gali būti tik tada, kai turės branduolinį ginklą, nes tokios galybės konvenciniais ginklais įveikti neįmanoma.
Tačiau, A. Parne nuomone, tiek su Indija, tiek ir su kita labai galinga kaimynine valstybe – Kinija Pakistanui geriau užmegzti glaudžius ekonominius ryšius.
Taip užtikrinti saugumą yra perspektyviau, nei bandyti pasiekti karinės galios pusiausvyrą su šiomis šalimis.
Atrodo, kad N.Sharifas daro išvadas ir dėl santykių su Indija. Po rinkimų jis pareiškė, kad santykių gerinimas su Indija yra vienas svarbiausių užsienio politikos prioritetų. Atsiliepdamas į tai Indijos premjeras Manmohanas Singhas pareiškė, jog ir jis tikisi, kad dvi kaimyninės valstybės numatys naują tarpusavio santykių kursą.
