Išties dar nuo sovietinių laikų šalį valdančio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo ranka čia juntama kiekviename žingsnyje. Tiesa, skirtingai nei kai kuriose kitose Vidurio Azijos valstybėse, Astanos gatvėse neišvysite nei prezidento statulų, nei portretų.
Portalo lrytas.lt žurnalistus lydėję Kazachstano atstovai visur pabrėždavo, kad vienas ar kitas pastatas pastatytas ar darbai vykdomi prezidento N. Nazarbajevo iniciatyva. Jo vardu pavadintas mieste įkurtas tarptautinis universitetas, prezidento muziejus, kuriame Lietuvos žurnalistams fotografuoti kažkodėl buvo draudžiama.
Prezidentui paliepus, šalia miesto sodinamas miškas, turintis apsaugoti miestą nuo atšiauraus stepių vėjo. Prezidento iniciatyva sostinėje dygsta net prekybos ir pramogų centrai.
Naujojo miesto širdyje pastatytas ledinuką ant pagaliuko primenantis modernus bokštas simbolizuoja sostinės perkėlimą į šį miestą. Bokšto viršuje yra paauksuotas prezidento N. Nazarbajevo delno antspaudas. Prie jo rikiuojasi eilės žmonių. Tikima, kad pridėjęs savo delną žmogus pasisveikina su prezidentu.
„Sugalvokite norą ir jis galbūt išsipildys“, - pataria mums lydinti gidė.
Svarbūs gimtadieniai – sutampa
Liepos šeštąją Kazachstane dvi šventės – prezidento ir Astanos gimtadieniai. Anksčiau sostinės gimtadienis būdavo švenčiamas kitu laiku, tačiau esą dėl palankesnių orų jis buvo perkeltas į tą pačią dieną, kaip ir asmeninė N. Nazarbajevo šventė.
Po miestą važinėjant automobiliu ir klausant radiją įstrigo tai, kad paskambinę klausytojai pirmiausia su gimtadieniu sveikindavo prezidentą, o tik po to savo artimuosius.
Perkelti sostinę į Astaną buvo prezidento užgaida. Buvusioje sostinėje Almatoje iki šiol gyvena apie 2 mln. žmonių. Pačiuose valstybės pietuose, pasienyje esantis miestas išliko kaip verslo centras, o Astana tapo administraciniu valstybės centru. Dabar mieste gyvena kiek daugiau nei 700 tūkst. žmonių.
Almata valdžiai neįtiko todėl, kad ji yra užkampyje, toli nuo kitų valstybės miestų, pasienyje. Be to ji yra aktyvioje seisminėje zonoje. Ten bet kada gali įvykti didelis žemės drebėjimas.
Tuo tarpu Kazachstano centre esanti Astana yra viduryje stepių. Ją iš visų pusių perpučia vėjai, kartais iš Sibiro žiemą atnešantys net 45 laipsnių šaltį. Ne paslaptis, kad iš pradžių valdininkai ir kiti žmonės į Astaną iš Almatos kraustėsi nenoriai.
Pirmaisiais metais Astanoje be darbo nebuvo daug užsiėmimų. Miestas, sovietiniais laikais vadintas Celinogradu, buvo pastatytas darbininkams, kurie atvyko į Kazachstaną daugiausiai iš Rusijos užvaldyti neaprėpiamų žemės plotų, kuriuose sovietų lyderiai sugalvojo auginti javus.
Sovietmečiu rusai sudarė keturis penktadalius miesto gyventojų. Dabar jų jau mažiau kaip pusė, tačiau didžioji dalis žmonių tarpusavyje ir toliau kalba rusiškai, daug rusiškų užrašų ir viešose vietose. Kazachai viską rašo kirilica.
Kvietė garsius architektus
Naują ir seną miestą į dvi dalis dalija upė. Iki šiol senajame mieste galima išvysti sovietmetį menančias „chruščiovkes“ ir kitokius sovietinius daugiabučius, kokių pilna ir Vilniuje.
Tuo tarpu naujasis miestas iš tiesų daro įspūdį, ypač, naktį, kai architektūros šedevrai apšviečiami.
Vienoje vietoje sukoncentruoti visi šalies valdymo organai – prezidentūra, vyriausybės, dviejų rūmų parlamentų ir ministerijų pastatai. Toliau dygsta dideli stikliniai verslo biurų pastatai, įvairūs pramogoms skirti objektai, sporto ir koncertų rūmai, galingi maldos namai. Šalia jų rikiuojasi didelės virtinės daugiabučių kompleksų.
Kiek kainavo pastatyti naują miestą Kazachstano atstovai neatskleidžia. Tačiau giriasi, kad pinigai šalyje, kurioje galima rasti visus Mendelejevo lentelės elementus, yra - ne problema.
„Jei norėtume, galėtume pastatyti dar du tokius miestus“, - gyrėsi Kazachstano užsienio reikalų ministerijos atstovai.
„Visiems ypatingą statusą turintiems objektams buvo skelbiami tarptautiniai konkursai. Kai kuriuos jų laimėjo pasaulinio lygio architektai“, - pasakojo už miesto architektūrą ir statybą atsakingo skyriaus vedėjo pavaduotojas Arsenijus Pirožkovas.
Pavyzdžiui, didelę jurtą primenantį penkių aukštų prekybos ir pramogų centrą, kuris buvo atidarytas per prezidento jubiliejų, projektavo garsus Londono architektas Normanas Fosteris. Šimto tūkstančio kvadratinių metrų ploto pastatas kainavo apie 1 mlrd. litų. Paskutiniame pastato aukšte įkurtas didelis vandens pramogų parkas. Jo savininkai giriasi, kad smėlis čia atvežtas iš Maldyvų salų. Įėjimas į parką savaitgaliais kainuoja apie 140 litų.
Statybų burbulo nebijo
Užsieniečiai Astanos centrą mėgsta lyginti su Jungtinių Arabų Emyratų miestų Dubajumi, tiesa iki tikrojo Dubajaus Kazachstano sostinei dar toli, todėl ji vadinama Sovietų Sąjungos Dubajumi.
Miesto architektai neslepia, kad sostinė augs ir toliau. Po kelių metų čia vyks pasaulinė „Expo“ paroda. Kartu su užsienio architektų ir projektuotojų pagalba parengtame miesto makete dar daug įspūdingų statinių projektų. Tiesa, mieste galima išvysti ir nukopijuotos architektūros pavyzdžių - senovės Kinijos architektūros stiliaus dangoraižį, naują Stalino laikų stiliaus „dangoraižį“, kuris yra tapęs vienu iš Maskvos simbolių.
Kazachai nesibaimina, kad tebesitęsiantis statybų burbulas greitai sprogs. Esą paklausa būstui ir biurų patalpoms yra vis dar didelė. Planuojama, kad ateityje miesto gyventojų skaičius pasieks milijoną.
Dabar kvadratinis metras būsto kainuoja apie 5 tūkst. litų. Neblogu atlyginimu laikomas tūkstantį JAV dolerių siekiantis uždarbis.
Maisto kainos parduotuvėse panašios kaip ir Lietuvoje, tačiau garsių vakarietiškų prekinių ženklų produktai neretai yra brangesni. Daugiau kainuoja pavalgyti restoranuose. Pavyzdžiui, už lėkštę pigesnio patiekalo - plovo - neprašmatniame restorane sumokėsite apie 25 litus. Alaus bokalas kainuoja nuo 5 iki 15-20 litų.
Astanos parduotuvėse galima rasti lietuviško pieno, sūrių. Turguje vaisiai ir riešutai atvežti iš Uzbekistano. Aplinkui miestą nėra nei didelių fabrikų, nei ūkių. Tik kirtus jo ribą prasideda žole apaugusios stepės.
