Antrosios revoliucijos galimybė Libijoje – išties reali. Juolab kad šioje šalyje per pastaruosius keletą metų, nuvertus Muammaro Gaddafi režimą, buvo daug neramiau nei Egipte.
Libijoje ne taiki žmonių minia rengė protesto akcijas prieš valdžios politiką, bet ginkluotos brigados (katiba), bejėgiškai stebint vietos kariuomenei ir policijai. Šis chaosas nusinešė ir JAV ambasadoriaus Libijoje gyvybę.
Permainų troškimas, buvęs gyvas pirmaisiais pasipriešinimo M. Gaddafi režimui mėnesiais, išsikvėpė, o štai ginkluotos susiskaldžiusios grupuotės gausių naftos išteklių turinčioje šalyje niekur nedingo.
Politinė valdžia – nuosaiki
Egipte pagrindinis konfliktas kilo tarp islamistinės pakraipos judėjimo Musulmonų brolijos ir liberalios inteligentijos, jaunimo, kuriuos palaikė ir kai kurie nuversto Hosni Mubarako režimo šalininkai.
Be to, Egipte į valdžią patekę nuverstojo prezidento Mohamedo Mursi šalininkai nenorėjo dalytis revoliucijos pergalės vaisiais su kitomis šalies politinėmis grupėmis, jų neįtraukė į politinį procesą. Libijoje tokio konflikto tarp islamistų ir liberalų nėra.
„Nėra, nes visa Libijos visuomenė yra daug labiau linkusi į islamą nei Egipto, kuri yra stipriai susiskaldžiusi religiniu požiūriu”, – pažymi Brookingso instituto (JAV) centro Dohoje direktoriaus pavaduotojas Ibrahimas Sharqieh.
Libijoje rinkimus į šalies parlamentą 2012 m. laimėję net vadinamieji liberalai, vadovaujami Mahmoudo Jibrilio, yra nuosaikios linijos islamistai.
Šiam požiūriui pritaria Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto ekspertas Wolframas Lacheris.
„Nė viena šalies partija, tarp jų ir Vakaruose liberaliu vadinamas Nacionalinis jėgų aljansas, vadovaujamas M. Jibrilio, rinkimuose nekėlė idėjų, nepalaikančių islamo politikos”, – pabrėžė ekspertas.
Kai parlamento vadovas Mohammedas Magariafas pasiūlė, kad Libija turėtų tapti pasaulietine valstybe, kurioje religija, t.y. islamas, būtų atskirta nuo valstybės, Nacionalinis aljansas protestavo kartu su Musulmonų brolija, kuri, kaip ir Egipte, yra įtakinga politinė jėga.
Bet ne politikai yra įtakingiausia jėga Libijoje.
Izoliacijos įstatymas
Labai daug įtampos šalyje gali sukelti gegužės mėnesį priimtas Izoliacijos įstatymas. Šiuo įstatymu remiantis 10 metų Libijos valdžioje negalės būti asmenys, bendradarbiavę su M. Gaddafi režimu.
Šį įstatymą priimti reikalavo karinės brigados, apsupusios keturias svarbiausias šalies ministerijas ir parlamentą. Nacionalinis Susirinkimas priėmė šį įstatymą didele balsų dauguma, nors jeigu jis bus įgyvendintas, pasak Carnegie fondo eksperto Anas El Gomati, nuo valdžios turės būti nušalintas ir parlamento vadovas. Prieš 1981 metais pasitraukdamas į Vakarus jis buvo Libijos ambasadorius Indijoje.
I. Sharqieh teigimu, šis įstatymas iš viso gali būti pritaikytas net 80 proc. parlamentarų.
Izoliacijos įstatymas, jeigu bus įgyvendintas taip kategoriškai, kaip dabar reikalaujama, gali turėti įtakos ir didelei daliai visuomenės.
Juk juo remiantis valdžioje negalėtų būti ir intelektualai, akademinių sluoksnių, žiniasklaidos atstovai, jau nekalbant apie teisėsaugos pareigūnus, kariuomenės ir saugumo pajėgų atstovus, valstybės tarnautojus, kurie dirbo M. Gaddafi esant valdžioje.
Ir visiškai nesvarbu, ar jie dirbo ten visą laiką, ar pabėgo į Vakarus ir sudarė pasipriešinimo judėjimo branduolį.
Šis įstatymas gali pakirsti vyriausybės ar netgi teismų darbą, nes paprasčiausiai nebeliktų kvalifikuotų teisėjų.
Valdo karinės brigados
Egipte Musulmonų brolijos remiamą prezidentą M. Mursi nuvertė armija, palaikoma didelės šalies visuomenės dalies. Karinės pajėgos buvo ta stabilizuojanti jėga, kuri užtikrino ramybę ir tvarką pašalinant iš valdžios ankstesnį šalies vadovą H. Mubaraką.
Libijoje, kaip teigia Carnegie fondo ekspertas Fredericas Wehrey, kariuomenė tokios pozicijos valstybės gyvenime neužėmė, nes M. Gaddafi, pats atėjęs į valdžią po karinio perversmo, bijojo, kad jo gali laukti toks pat likimas.
Todėl armija ir nebuvo deramai finansuojama ir netapo M. Gaddafi atrama per 2011 m. Arabų pavasario įvykius. Šalyje stichiškai susiformavo karinės brigados, kurios ir nuvertus M. Gaddafi niekur neišnyko.
Šiandien Libijoje, anot F. Wehrey, yra apie 300 tokių grupių.
Žmonių skaičius kiekvienoje jų gali svyruoti tarp 20 ir 200 asmenų. Jie gina savo miesto, regiono ar genties interesus. O ir šalies gyventojai palaiko katibos veiklą.
Dabar šios karinės brigados daro tai, ką kitose valstybėse vykdo vietos valdžia, policija ar armija. Jie saugo svarbiausius objektus – uostus, oro uostus, naftos terminalus, prižiūri tvarką gatvėse.
Bet neretai tarp šių grupuočių kyla konfliktų.
Nepatekę į šalies parlamentą įvairių karinių brigadų atstovai vietos valdžios lygmeniu sudarė karines tarybas. Jos dirba kartu su civiline valdžia.
Dažnai būtent karinės brigados, o ne šalies valdžia kontroliuoja kalėjimus, kur laikomi M. Gaddafi režimo šalininkai, tarp jų ir jo sūnus, kurį atsisakoma perduoti tarptautiniam teismui Hagoje.
Grupuotės paklusnumo nerodo
Lūžis šalies valdžios ir visuomenės santykiuose su karinėmis brigadomis įvyko praėjusių metų rugsėjo 11 d., kai islamistinės brigados „Ansar al Shariah” sukelti ant kojų žmonės šturmavo JAV konsulatą Tripolyje – tada žuvo ambasadorius Christopheris Stevensas ir dar keli amerikiečiai.
Po to šalyje įvyko protesto akcijos, raginančios pažaboti islamistines karines grupuotes.
Bet, kaip pažymi politologas iš Maroko Karimas Douchi, nebuvo nė vienos demonstracijos, kuri tvirtai pareikštų paramą JAV, kurios padėjo nuversti M. Gaddafi režimą.
Eksperto nuomone, šios grupuotės gauna paramą iš Persų įlankos valstybių ir grasina Libijos stabilumui.
Vis dėlto valdžia ėmėsi žingsnių, kad pajungtų karines brigadas savo kontrolei. Jų nariams pasiūlyta įsitraukti į Aukščiausiojo saugumo komiteto pajėgas, pavaldžias šalies Vidaus reikalų ministerijai, bet toli gražu ne visos karinės brigados tai sutiko padaryti.
Pasak W. Lacherio, nacionalinę politiką šalyje turi tik islamistinės jėgos, nes Nacionalinių jėgų aljansas yra fragmentuota jėga, susidedanti iš įvairių asmenybių, grupių interesų.
Jo nuomone, ir visoje šalyje reikėtų revoliucijos laimėtojus skirstyti ne pagal jų priklausymą politinėms grupėms ar partijoms, o pagal rajoną, regioną, gentis, iš kur jie kilę.
Regionai, sukilę prieš M. Gaddafi režimą, tokie, pavyzdžiui, kaip Misratos miestas, laikomi laimėtojais ir jų atstovai šiandien yra valdžioje, o regionai, kuriuose buvo stiprios M. Gaddafi šalininkų pozicijos, laikomi pralaimėtojais.
Pralaimėtojomis gali būti laikomos ir gentys, pavyzdžiui, tuaregai, gyvenantys šalies pietvakariuose.
Spaudžiami Libijos valdžią palaikančių karinių brigadų jie turėjo bėgti į gretimas šalis, tokias kaip Nigeris, Alžyras ir Malis.
Pastarojoje šalyje kilo didžiuliai neramumai, kuriuos malšinti teko Europos Sąjungai, vadovaujamai Prancūzijos.
Rytinėje šalies dalyje karinė brigada „Ansar al Shariah” įvedė kraštutinę islamistinių normų teisę. Kol kas dar Libijos valdžia yra bejėgė kontroliuoti šias tendencijas šalies regionuose. O prieš bejėgę valdžią įtakingos karinės grupuotės bet kada gali pakelti ginklą ir tada šalies lauktų dar viena revoliucija.
Nafta palaiko Libijos ekonomiką
Stabilizuojanti padėtį Libijoje jėga yra ir daug geresnė šios šalies ekonominė padėtis nei Egipte. Pirmiausia tai susiję su naftos gavyba. Kaip pažymima Londono Karališkojo tarptautinių santykių instituto Libijos grupės ataskaitoje, net ir karo metu 2011 m., kaip ir šiandien, Libijoje buvo išgaunama apie 1,5 mln. barelių naftos.
Tai leidžia ir šiandien subsiduoti svarbių šalies gyventojams produktų kainas, ko negalėjo daryti Egipto valdžia, išlaikyti aukštus atlyginimus valstybės sektoriuje.
Išsaugoti nepažeistą naftos sektorių karo metu buvo suinteresuota ir M. Gaddafi valdžia, kuri tikėjosi laimėti prieš sukilėlius.
Opozicijos gretose yra ne vienas buvęs naftos verslovių, kurias privatizavo M. Gaddafi, savininkas. Jų pinigais, kaip teigia apžvalgininkai, buvo remiami ir opozicijos kovotojai.
Tiesa, jeigu šalis vėl priimtų 1951 m. konstituciją, naftos verslovės grįžtų į buvusių savininkų rankas. O tai Libijos žmonėms gali nepatikti.
