Kalėjimas Ukrainoje: oranžerija, gamykla ir psichologinės iškrovos kambarys

Kalėjimo duonos neragavę žmonės zoną įsivaizduoja vienodai: prietema, aprūdiję dviaukščiai gultai, voratinkliai, grotos ir čefyras. Tokius vaizdus paprastai piešia ir kaliniai-rašytojai, kurie sėdėjo posovietiniuose kalėjimuose, o vėliau išleido knygas. Ukrainoje išleistas žurnalo „Playboy“ numeris skaitytojams atskleidė kitokio kalėjimo vaizdą. Aplankęs Aleksejevsko pataisos koloniją Charkovo srityje, „Playboy“ žurnalistas buvo apstulbęs ir ilgai negalėjo patikėti tuo, ką išvydo už aukštos tvoros.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Aug 26, 2013, 12:41 AM, atnaujinta Mar 1, 2018, 6:15 PM

Dažnai sakoma, kad Ukrainos, Lietuvos ar Rusijos kalėjimuose vis dar gyvuoja Sovietų Sąjunga - čia laikas sustojęs ir gyvenimo taisyklės nesikeičia dešimtmečiais.

Seni gyventojai moko naujokus, kaip pasigaminti spiralę vandens virimui iš skutimosi peiliukų ir degtukų. Arba kaip užvirinti puodelį vandens turint tik vieną laikraštį ir gabaliuką polietileno - puodelį geriau prieš tai ištepti ūkiniu muilu, kad lengviau nusiplautų apnašos ir nepakliūtum per patikrinimą. Išmoko ir kameros etiketo – pavyzdžiui, vatos gabalėlių, išplėštų iš čiužinio, deginimo prispyrus reikalui. Vietoj oro gaiviklio. Ar už visų grotų taip baisu?

Lyg šių laikų Dostojevskis „Playboy“ žurnalistas Dimitrijus Komarovas nusprendė patikrinti stereotipus apie posovietinę zoną. Vaizdų, kuriuos išvydo, jis nebuvo radęs jokioje knygoje.

Už grotų su baltais balandžiais

Grindys iš plytelių, kolonos, žiemai plėvele uždengti fontanai, gražiai apkirpti krūmai, eglutės, berželiai. Ambasada? Užmiesčio rezidencija? 25-oji Aleksejevsko pataisos kolonija Charkovo srityje, kur atvyksta nuteistieji už sunkius nusikaltimus.

„Pailsot po kelionės? Eime, parodysiu zoologijos sodą. Ir žiemos sodą – ten gerai!“ – siūlo Saša, atletiškas vaikinas, dėvintis ausinę kepurę. Prižiūrėti gyvūnus – jo darbas. Dėl pavyzdingo elgesio Aleksandras gerai sutaria su vadovybe, todėl šiandien bus gidas.

Žiemos sodo oranžerijoje – akmenimis išdėtas baseinas su egzotiškomis žuvimis, palmės, lianos. Virš galvos praskrenda antis ir nutupia ant metalinio tilto. Kampe uodegas išpūtė du povai. „Mano mėgstamiausi – dygliakiaulė Griša ir ilganosis meškėnas Sonka-Auksauodegis. Žiūrėkit, kas dar pas mus yra: šinšila Boria, žiurkytė Anfiska, jenotas, vėžliukai ir net krokodilas. Atkreipkit dėmesį, yra taikos simboliai – balti balandžiai. Dar patarškos ir mandarininės antys“, – vardija nuteistasis, prieidamas prie kiekvieno narvelio ir glostydamas paukščius. Kažkada čia gyveno ir meškutė su liūtuku. Bet paaugo ir persikėlė iš žmonių kalėjimo į žvėrių – zoologijos sodą.

Vyrai čia ateina prasiblaškyti, atsikratyti streso. Žalioji zona - išskirtinė vieta meilės laiškų skaitymui ir rašymui.

Pirmasis šokas

„Narkomane, į ką tu panašus?“ – girdisi iš kabineto, kur gydytojas klauso garų nuteistojo plaučiuose. Ligoninė dirba. Bet mums reikia ne čia, o į karantino korpusą. Ten kur kiekvienas naujai atvykęs turi pereiti 14 dienų adaptacijos kursą.

Juos patikrina, ruošia psichologiškai, trumpai supažindina su zonos tvarka. Ir sprendžia, į kokią darbo vietą gali pretenduoti atėjūnas. Čia naujuosius Charkovo 25-osios kolonijos gyventojus pirmą kartą veda į kalėjimą. Įspūdžiai – prabanga ir šokas. Čia ne kalėjimas, o viešbutis. Varstant duris matosi ne kameros, o butai. Duoti tris žvaigždutes „viešbučiui“ galima drąsiai. O vaikinai, atsidūrę čia po izoliatoriaus, pasakys, kad ir penkių mažai. Dauguma jų dar niekada taip prašmatniai negyveno.

Išblizgintoje virtuvėje nervingai laikraščius sklaido grupė naujokų. Žmonės akivaizdžiai skiriasi nuo užgrūdintų „kolonijinių“ – vyrukai nepasitiki savimi, akys šokinėja, veidas išduoda stresą. Atrodo virtuvė su naujausia buitine technika ir įspūdingu dizainu juos glumina. Jie miega penkiaviečiuose kambariuose veidrodinėmis lubomis ir sudėtinga apšvietimo sistema. Tokio projekto imtųsi ne kiekviena statybų kompanija. Didelis televizorius, DVD grotuvas, muzikinis centras ir mikrobangų krosnelė čia – banalybė. Tas pats ir su spindinčiom plytelėm, ir brangia skandinaviška santechnika.

Masinė gamyba

Kalėjimo prabanga – ne spaudai. Man rodė paprastus kambarius. Kol nepasidaviau, man atsakinėjo – „Baik, užtikrinu – čia visi unitazai auksiniai“.

Beje, apie higieną. Ne paslaptis, kad kalėjime išsimaudyti gali tik vieną kartą per ilgą laiko tarpą, pavyzdžiui, savaitę. Bet tokie juokai, kaip „prausiasi tie, kurie tingi kasytis“, – ne apie šituos vaikinus. Prausimasis kolonijoje nėra ribojamas ir netgi skatinamas.

Man aiškina, kad Ukrainoje daugiau nesurasi nė vienos zonos, kur nebūtų atskiros plovyklos kojoms!

Praktiška, stilinga ir patogu. Trūksta tik bidė. „Iš kur pinigėliai?“ – savaime kyla klausimas. Atsakymą pamatai, kai praėjęs pro metalo ieškiklį patenki į masinės gamybos vietą. Tikras fabrikas! Šlako blokai, europinės tvoros, dešimtys įvairių plytelių tipų, 35-ių rūšių automobilių priekabos – visa tai nuteistieji pagamina savo rankomis.

O kur dar įmantrūs gaminiai iš metalo: šviestuvai, pavėsinės, durys, vartai, tvoros, suvenyrai, kepsninės ir aksesuarai. Auksarankiai meistrai gali įvykdyti ir išskirtinius individualius užsakymus. Iš medienos cecho išeina lentos, durys, langai, dekoratyviniai dirbiniai.

Ceche, kur surenka įvairius minkštus baldus, pradedu kalbėti su nuteistuoju Roma. Jis apsiuva ką tik nuo konvejerio nukeltą krėslą. Romanas turi privilegijuotą užduotį – kontroliuoti gamybą.

Kalėjime taip pat egzistuoja karjeros galimybės. Romas jau spėjo padirbti šaltkalviu, suvirintoju ir dailide. Galiausiai tapo vadovu. Jis pasakoja, kad girtas apiplėšė praeivį. Už tai ir kali. O prieš tai jau sėdėjo už vagystę. Anksčiau Romanas manė, kad dirbdamas sąžiningą darbą nepragyvensi. Bet čia jis pajuto vadovaujamo darbo malonumą. Greitai jį paleis, tad daugiau Romanas nusikalsti neplanuoja. Bent jau taip sako.

Ėjimas žirgu

Mane lydintis 34 metų amžiaus Aleksandras Šapovalovas rodo savo gyvenamąją vietą. Kambarys aštuoniems žmonėms, naujos lovos, šiuolaikiniai šviestuvai, nišos sienoje, pakabinamos lubos, muzika, kambario viduryje - didžiulis akvariumas. „Vakarietiško stiliaus dizainas, pats sukūriau. Patinka?“ – klausia šeimininkas, žiūrėdamas į veidrodį drožinėtais rėmais. Laisvėje jis planuoja tapti dizaineriu, statybininku, arba susieti gyvenimą su botanika – prižiūrėti augalus, gyvūnus. Kalėjimas įkrėtė proto. Dar suteikė vidurinį išsilavinimą vietinėje mokykloje – laisvėje pavyko baigti tik aštuonias klases.

Dabar Saša svarsto, ar verta eiti į kalėjimo profesinę-techninę mokyklą. „Atsidūriau čia, nes gatvėje pavogiau mobilųjį telefoną. Reikėjo telefono ir atėmiau jį iš kažkokio vaikino. Tai jau antras kartas. Keturiolikos metų užsimaniau saldumynų, įlindau į parduotuvę ir gavau pirmą bausmę už apiplėšimą. Dar buvau chuliganas! Bet čia tikrai pasikeičiau – ir aš, ir mano pasaulėžiūra. Juk sėdėjau kituose kalėjimuose, turiu su kuo palyginti“, – pasakoja.

Namuose Sašos laukia jauna žmona ir pusės metų kūdikis, pradėtas kolonijoje, per ilgą pasimatymą. Beje, pora susižadėjo kalėjimo cerkvėje. Šapovalovas – pavyzdingas kalinys. Jis tikisi atsėdėti mažiau, nei likę dveji su puse metų.

Čia jis suprato dar vieną dalyką – vogti mobiliuosius – ne mažmožis. Gėda tik dėl tatuiruočių ant rankų. „Viską atiduočiau, kad tik atsikratyčiau jų. Tatuiruotės – Sovietų Sąjungos palikimas. Gėda į autobusą lipti“, – skundžiasi Saša. Ant rankos nupieštas žiedas reiškia nusikaltimą padarytą nepilnametystėje. Ant tos pačios rankos kito piršto esantis ženklas reiškia „kortuotoją“ – žaidėją kortomis. Dar yra ženklas, reiškiantis pirmą patekimą į griežtojo rėžimo kalėjimą. Šiandien piešti rašalu ant odos ne taip madinga – geriau žaisti šachmatais. Vyksta kolonijos čempionatas. Žaidimas ypač išpopuliarėjo po didmeistrio Anatolijaus Karpovo apsilankymo, kuris padovanojo nuteistiesiems simultaną.

Dar čia žaidžia tinklinį ir futbolą, treniruojasi ant skersinio ir lygiagrečių. O po to ilsisi ant minkštos sofos poilsio kambaryje priešais namų kino teatrą. Prie židinio, akvariumo, po palme. O jei visai persitempei – gali apsilankyti psichologinės iškrovos kambaryje. Ten – specialus muzikos ir filmų repertuaras, užtat didesnis ekranas ir geresnis garsas. Ir gyvena egzotiška papūga. Yra ir kalėjimo biblioteka su 17 tūkst. knygų. Lankytojams labiausiai patinka istorinė literatūra ir kariniai romanai.

Kieme vyksta festivalis: muzikantai stato sintezatorius ir varto natų sąsiuvinius. Populiarias rusiškas dainas kolonijos solistas atlieka labai gerai. Stengdamasis, jautriai. Maestro neabejingas ir ukrainietiškoms dainoms. Su jo muzika zonos kolegos vaikšto pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Kiekvieną dieną.

Laimingi laiko neskaičiuoja

Iš 1,3 tūkst. kolonijos gyventojų dirba 85 procentai. Beveik visi kažką gamina, ir taip kaupia turtus kolonijai. Patys darbininkai gauna minimalią mėnesio algą – 150 grivinų (apie 50 litų). Iš šių pinigų jie moka komunalinius mokesčius, o už likusius perka cigaretes, arbatą ir saldumynus.

Prabangi zona – lazda su dviem galais. Suprantu kalėjimų darbuotojus, kurie pavargo girdėti nepatenkintus tarptautinių žmogaus teisių organizacijų balsus, teigiančius, kad jie skriaudžia nuteistuosius, pažeidžia žmogaus teises. Čia žmonės demonstruoja, kad zona aprengta, apauta ir ne alkana. Ir pelnytai didžiuojasi padarytu darbu. Tvirtina, kad jų tikslas – parodyti, kaip galima gyventi ir ko siekti.

Bet yra ir kita pusė. Tos pačios žmogaus teisių organizacijos, gindamos nuteistųjų teises, pamiršta, už ką kaliniai sėdi. Jie neklausia nuomonės tų, kurie nukentėjo, prarado giminaičius, neteko brangenybių, kieno gyvenimas visiškai pasikeitė. Po vizito kolonijoje apėmė dvilypiai jausmai – džiaugsmas pynėsi su pasipiktinimu.

Gerai, kad europiniai standartai atkeliavo ir iki kalėjimų. Bet gaila, kad kriminalinio nusikaltimo auka gali nieko neturėti, o kaltininkas klausydamasis muzikos sėdės prie židinio ir skaitys. Bet narvelis, nors ir auksinis, vis tiek – narvelis.

Damų zona

Kalėjime sėdėti - ne moteriškas užsiėmimas. Bet baudžiamajam kodeksui nusikaltėlis neturi lyties. Apie tai gerai žinoma 65-ojoje kolonijoje Poltavos srityje.

Dauguma iš 478-ių dailiosios lyties atstovių nuo 18-kos iki 70-ies metų amžiaus – už grotų jau nebe pirmą kartą. Nežiūrint mielo būdo, dauguma jų kali už tyčinį nužudymą.

Tai – kolonija moterims nusikaltėlėms, kuri iki 2001-ųjų metų buvo naudojama kaip gydomoji-darbo profilaktikos ligoninė moterims, turinčioms priklausomybę nuo alkoholio.

Jeigu čia patenka nėščia dama, arba pastoja po svečio apsilankymo, - penktą nėštumo mėnesį ji perkeliama į specializuotą koloniją. Jų vaikai gyvenimą pradeda kolonijoje.

Kaip kalėjime, sąlygos čia neįprastos ir nedvelkia harmonija. Teritorija primena tipinę sovietinę sanatoriją: nuošalus, švarus kiemas, daug medžių, gražūs nameliai. Sako, vasarą čia leidžia daugiau nei tūkstantis gražuolių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.