Juk kaipgi be, regis, amžinosios Rytų ir Vakarų priešpriešos? JAV ir Europos Sąjunga (ES) kelerius metus vis bandė gerintis Rusijai. Veltui – Kremliaus caras Vladimiras Putinas serija Vakaruose sunkiai suprantamų veiksmų pasistengė įpūsti geopolitikai šaltojo karo dvasios.
Iliuzijos dėl modernios, kitų valstybių suverenumą, žmogaus teises ir apskritai demokratiją gerbiančios Rusijos baigia išsisklaidyti. Ir visa tai nepaisant metų pabaigoje Kremliaus pateiktų staigmenų Vakarams: amnestijos pankroko grupės „Pussy Riot“ narėms, kurių įkalinimas dažnai siejamas su kritika V.Putinui.
Ir svarbiausios metų staigmenos – asmeninio V.Putino priešininko, dešimtmetį kalinto oligarcho Michailo Chodorkovskio paleidimo.
Vargu ar tokios Kalėdų dovanėlės pagerins Maskvos įvaizdį, mat niekas nepamirš, jog bent jau šįmet V.Putinas, rodos, įmušė net kelis įvarčius į pagrindinių savo varžovų – vakariečių vartus.
Bendradarbiauti vis sunkiau
Po pirmojo tikslaus smūgio kamuolį iš savo vartų teko išimti amerikiečiams. Maskva tarsi pasityčiodama priglaudė Edwardą Snowdeną, paviešinusį informaciją apie slaptas JAV žvalgybos programas.
Be abejo, amerikiečio paviešinti duomenys tikrai įdomūs. Oficialiuose JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) dokumentuose užfiksuota tai, ką daugelis nujautė jau seniai, – žvalgyba seka visus. Visur ir visada.
Be to, žiniasklaidos priemonės, iš buvusio NSA sistemų analitiko gavusios slaptus dokumentus apie kibernetinį šnipinėjimą, tikina, kad jų paviešino dar tik 1 procentą.
Tačiau Amerikos valdžia teisi teigdama, kad E.Snowdenas išdavė valstybės paslapčių, ir siekdama jį sugrąžinti į tėvynę.
JAV apžvalgininkai šių metų vasarą drąsino bėglį: esą jis dar gali parodyti esąs ne tiesiog išdavikas, o vykstančių blogybių skundėjas.
Esą dar nevėlu grįžti į JAV ir pasipasakoti šalies žvalgybos tarnybų reformą jau inicijavusiam prezidentui Barackui Obamai.
Tačiau tuomet žodį tarė Rusija. V.Putinas, visąlaik vaizduojantis Ameriką kaip pasaulinio blogio šaltinį, suteikė laikinąjį prieglobstį E.Snowdenui ir taip iš esmės parodė vidurinį pirštą JAV.
Tiek politikai, tiek analitikai JAV ir Rusijos santykių žlugimo konstatuoti neskubėjo.
Ir iš tiesų pasaulyje turbūt nėra problemos (Sirija, Afganistanas, Egiptas, klimato kaita), kurios nebūtų lengviau išspręsti bendromis Vašingtono ir Maskvos pastangomis.
Tačiau suvokus, kad laikinasis prieglobstis E.Snowdenui virtęs nuolatiniu, į Rusijos pusę pasipylė priekaištai. Nepadėjo ir Valstybės Dūmoje priimti homofobiški teisės aktai.
„Nebėra prasmės švaistyti laiką V.Putinui. Jis mums nei padės, nei kaip nors pakenks.
Jis kenkia tik Rusijai, kur ištikimybė lyderiui svarbesnė negu kompetencija. O tokie šalių modeliai ilgainiui žlunga“, – rugpjūtį paskelbė vienas garsiausių JAV politikos apžvalgininkų Thomas L.Friedmanas.
Pasiūlė Taikos premiją
Netrukus Maskva išsiveržė į priekį ir kitoje Amerikos bei Rusijos akistatoje – ieškant išeities iš situacijos pilietinio karo blaškomoje Sirijoje.
Konfliktas šioje šalyje nuo 2011 metų pradžios išsiplėtė tiek, kad ir prezidento Basharo al-Assado režimo pajėgoms, ir sukilėliams beveik nebeįmanoma pasiekti galutinės pergalės.
Sukilėliai vieni, be išorės pagalbos, palaužti režimo nesugeba. O karinei intervencijai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje aršiausiai priešinasi būtent Rusija.
Vis dėlto rugpjūtį Vakarus nuo įsikišimo į įvykius Sirijoje skyrė vos kelios dienos.
JAV jau telkė pajėgas Viduržemio jūroje.
Mat buvo pranešta apie cheminio ginklo panaudojimą Damasko priemiesčiuose.
Žuvo daugybė civilių, tarp jų dešimtys vaikų, o galingiausios ir įtakingiausios pasaulio šalies JAV lyderiui B.Obamai tai reiškė, kad B.al-Assadas peržengė raudonąją liniją.
„Antroji Libija?“ – klausė visas pasaulis, prisimindamas NATO kampaniją, po kurios žlugo Muammaro Gaddafi valdžia. Bet tuomet Rusija tarė antrą žodį.
Maskva pasiūlė planą, kaip išvengti karinės intervencijos Sirijoje – esą Damaskas teturi atiduoti tarptautinės bendruomenės priežiūrai savo cheminio ginklo atsargas. Sirai su pasiūlymu iškart sutiko. Nustebę Vakarai po to kelias savaites stebėjo, kaip sklandžiai Damaskas įsileidžia JT ir Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos (OPCW) inspektorius ir leidžia suregistruoti cheminio ginklo atsargas.
Rusija šventė diplomatinę pergalę – V.Putinui net pasiūlyta įteikti Nobelio taikos premiją.
Ką žinojo JAV žvalgyba?
Savo ruožtu B.Obama neseniai ironiškai pažymėjo: „Sirija atiduoda savo cheminio ginklo atsargas, nors dar neseniai skelbė jų neturinti.“ Be to, pilietinis karas tęsiasi – ir be cheminių ginklų panaudojimo Sirijoje žūsta tūkstančiai žmonių, dar daugiau priversti palikti namus.
Tad kritikos JAV, kurios grūmojo karinio įsiveržimo vėzdu vien dėl cheminio ginklo, bet dabar abejingai stebi skerdynes, kurios vykdomos konvenciniais ginklais, netrūksta.
Kita vertus, pats bauginimas imtis veiksmų vien prieš Sirijos režimą, kuris neva panaudojo cheminį ginklą, irgi būtų sulaukęs prieštaringų pasekmių.
Mat baigiantis metams, gruodžio pabaigoje, JAV tiriamosios žurnalistikos veteranas Seymouras Hershas žurnale „London Review of Books“ metė gana sunkų akmenį į B.Obamos administracijos daržą.
Jis išsamiame rašinyje apkaltino Vašingtoną „sąmoningai manipuliavus žvalgybos duomenimis“ kilus skandalui dėl cheminių ginklų Sirijoje.
Esą svarbi informacija – duomenys, jog Sirijoje veikianti džihadistų grupuotė yra pajėgi pasigaminti nuodingų dujų – zarino, buvo nuslėpta, kad būtų pateisinta planuota intervencija.
„Likus keliems mėnesiams iki cheminės atakos Damaske JAV žvalgybos agentūros paskelbė kelis pranešimus, kuriuose buvo išdėstyti įrodymai, kad An Nusros (Pergalės. – Red.) frontas („Jabhat al-Nusra“) įvaldė zarino gamybos metodus ir buvo pajėgus pagaminti didelį jo kiekį“, – rašė S.Hershas.
JAV, žinoma, paneigė bet kokius kaltinimus manipuliavimu informacija. Bet netrukus tiek amerikiečiai, tiek britai, stebėdami vis agresyvėjančius islamistus Sirijoje, nutraukė nemirtino poveikio pagalbos tiekimą Sirijos opozicijai.
Iliuzijos dėl to, kad Sirijoje viena konflikto pusė – sukilėliai – yra geroji, o kita – B.al-Assado režimas – blogoji, sklaidosi. O kol Vakarai trypčiojo, dvejojo ir darė klaidų, Rusija nesnaudė.
V.Janukovyčius neatsilaikė
Galiausiai trečiąjį tikslų ir skaudų smūgį Vakarams V.Putinas sudavė savotiškai pasilinksminęs šantažo žaidimu su Ukraina.
Kijeve jau kelerius metus kalbėta, kad šalis artėja prie Asociacijos sutarties su ES pasirašymo. Tiesa, kai dėl, regis, politinių priežasčių buvo įkalinta buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko, Briuselyje kalbos apie sutartį buvo nutilusios.
Bet neilgam – rytinės Bendrijos narės, ypač Lietuva, siekė vainikuoti mūsų šalies pirmininkavimo ES pusmetį sėkmingu Rytų partnerystės viršūnių susitikimu Vilniuje. Čia ir turėjo būti sutvirtintas Kijevo ir ES bendradarbiavimas. Tai galėjo būti simbolinis dūris Maskvai.
Tačiau nutiko priešingai, mat buvo naivu tikėtis, kad Rusija, ir taip gana ilgai santūriai tylėjusi – bet tik viešai, neįsikiš į derybų procesą. Taip ir atsitiko.
Likus kelioms savaitėms iki viršūnių susitikimo Vilniuje pasklido kalbų apie slaptus Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus susitikimus su V.Putinu. Jie vyko kone kas savaitę.
Tiksliai nežinoma, ką V.Putinas pasakė V.Janukovyčiui, bet faktas vienas: Ukrainos vyriausybė savo tinklalapyje netrukus glaustai paskelbė, kad derybos su ES stabdomos.
Pareigūnai dar aiškino apie Ukrainos strateginius interesus, būtinybę išsaugoti nuo Rusijos priklausomą pramonę, miglotai rezgė mintis apie trišalį Kijevo, Maskvos ir Briuselio bendradarbiavimą.
Rusija, žinoma, dar plačiau atvėrė ukrainiečiams duris į Kremliaus kuriamą Muitų sąjungą, kuria, beje, paskui Baltarusiją ir Kazachstaną susiviliojo ir Armėnija.
Kijeve nerimo protestuotojai
Viskas? Bent jau to tikėjosi V.Janukovyčius ir artimiausia jo aplinka. Bet Vakarų Ukraina stojo į, atrodo, lemiamą mūšį dėl šalies ateities.
Į Kijevą ėmė plūsti šimtai tūkstančių protestuotojų. Įsikūrę Nepriklausomybės aikštėje jie kasdienėmis demonstracijomis pradėjo reikalauti, kad sprendimas nepasirašyti Asociacijos sutarties su ES būtų pakeistas.
Žinoma, į Europą jau buvo atsliūkinusi žiema, Kijevą stingdė minusinė temperatūra. Kelios dienos, ir demonstrantai greičiausiai būtų išsiskirstę po namus.
Tačiau lapkričio 30-ąją, šeštadienį, milicijai itin šiurkščiai sumušus ir išvaikius daugiausia jaunus studentus iš Kijevo centro, protestai įsiplieskė su nauja jėga.
Reikalavimų sąrašas išsiplėtė: nuo sutarties su ES pasirašymo iki vyriausybės atsistatydinimo ir pirmalaikių rinkimų.
Net gruodžio pabaigoje Nepriklausomybės aikštėje budėjo tūkstančiai žmonių, o savaitgaliais čia suplūsdavo šimtai tūkstančių protestuotojų.
Į Kijevą vyko ir Lietuvos politikai bei aktyvistai, o tarp koncertavusiųjų Nepriklausomybės aikštėje pasirodė roko grupės „Biplan“ ir „Skylė“.
Pasisiūlė gelbėti Ukrainą
Savo ruožtu V.Janukovyčiaus ir V.Putino susitikimai tęsėsi. Iš pradžių patyliukais, o kiek vėliau jau ir visai atvirai pradėta kalbėti apie Maskvos atsidėkojimą Kijevui už nugaros parodymą Briuseliui.
Galiausiai jau priartėjus šventiniam laikotarpiui visos Europos žiniasklaida sutrimitavo: „V.Putinas nusipirko valstybę.“
Tikriausiai tik taip galima vertinti abiejų šalių prezidentų susitikimo gruodžio 17-ąją rezultatus.
Tądien „Naftogaz Ukraina“ ir „Gazprom“ pasirašė priedus prie 2009 metų dujų tiekimo, pirkimo ir pardavimo sutarties.
Kijevas nuo šiol už 1 tūkst. kubinių metrų dujų mokės ne 400, o 268,5 dolerio.
Be to, Maskva paskelbė, kad ketina įsigyti Ukrainos vyriausybės obligacijų už 15 mlrd. dolerių – iš vadinamojo Nacionalinės gerovės fondo. Apie „strateginę partnerystę“ V.Janukovyčius kalbėjo jau anksčiau.
Akivaizdžiai švytintis V.Putinas dar patikino, kad dėl Kijevo stojimo į Muitų sąjungą nesusitarta. Esą tiesiog sukirsta rankomis dėl Ukrainos gelbėjimo paketo.
Esą rusai ukrainiečiams padėjo kone taip pat kaip ES Graikijai, Airijai ar Latvijai.
Laukiama oligarchų žodžio
Bendrija šioms šalims atvirai kėlė valstybinio sektoriaus ar mokesčių reformų sąlygas, bet naivu manyti, kad Maskvos reikalavimai, nors ir neskelbiami, irgi teliečia būtinybę išsikuopti savo kiemą.
„No strings attached“ („Jokių įsipareigojimų“. – Red.) – tokios antraštės Vakarų Europos spaudoje tikrai nėra tikslios.
„Akivaizdu, kad V.Janukovyčius kai ką pažadėjo, nes Rusija už dyką nieko neduoda. Galima manyti, kad kalbama apie dujų sistemos privatizavimą ir bendro konsorciumo kūrimą.
Rusija to visą laiką siekė, o Ukraina priešinosi“, – „Lietuvos rytui“ teigė Rytų Europos studijų centro ekspertas Marius Laurinavičius.
Tiesa, netikslios ir antraštės, esą „V.Putinas nusipirko valstybę“. Jei ir nusipirko, tai tik V.Janukovyčių ir jo aplinką – Ukrainos oligarchams taip pat įdomios abiejų šalių lyderių susitarimo detalės.
O jei jos turtuoliams, Ukrainoje turintiems savų milijardinių interesų, nepatiks, pirmalaikių rinkimų šalyje kvapas taps dar aitresnis.
„Jeigu V.Janukovyčius pažeidė oligarchų interesus, gali prasidėti atviras jų karas prieš prezidentą ir jo galimybės išlaikyti valdžią sumažės iki minimumo“, – teigė M.Laurinavičius.
O galiausiai, norint nusipirkti valstybę, reikia turėti pinigų, o V.Putino V.Janukovyčiui pažadėti milijardai kol kas yra tik pažadai, nors Ukrainai pinigų reikia jau dabar.
Gina tradicines vertybes
Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog V.Putinas iš visų jėgų timptelėjo Ukrainą prie savęs, prieš pakeldamas tiltą tarp Rusijos ir Europos. O abu krantai nuosekliai tolsta.
JAV dienraščio „The New York Times“ skiltininkas Billas Kelleris jau apibendrino, kad „visos šių metų V.Putino pergalės buvo susijusios ir neatsitikinės“.
Esą Kremlius jau dvejus pastaruosius metus nuosekliai tolsta nuo tiek socialine, tiek kultūrine prasme gerokai liberalesnių ir demokratiškesnių Vakarų.
Rusijoje priimti įstatymai, iš esmės leidžiantys terorizuoti homoseksualus. Čia įkalintos „Pussy Riot“ merginos – už koncertą Šv.Kristaus Išganytojo sobore.
Čia Vakarų remiamos nevyriausybinės organizacijos pakrikštytos „užsienio agentėmis“, čia daug mįslingiau nustatoma, kas yra valstybės išdavystė, čia vis sunkiau įsivaikinti vakariečiams.
Ką jau kalbėti apie Ukrainos atvejį, kai Rusijos valdžia pažemino ES keliais piršto mostelėjimais į Kijevo pusę, tarsi sakydama: „Jie – mūsų.“
V.Putinas ir savo metiniame pranešime Federaliniam susirinkimui skyrė nemažai laiko konservatyvių vertybių gynybai – naujam Rusijos propagandiniam ginklui.
V.Putinas jaučiasi negerbiamas
Kažin ar vadinti visa tai dar vienu V.Putino raumenų demonstravimu yra tikslu. Vakarų žiniasklaidoje 2013-ieji vadinami viena ilga ir sumania šachmatų partija su vakariečiais.
V.Putinas bando nubrėžti liniją ir visiškai atskirti ES nuo Rusijos ir jos įtakos zonos. Jis bando padidinti susiskaldymą žemyne, kuris praėjusiame amžiuje jau atlaikė du pasaulinius karus, ir atsukti laiką 25 metais atgal – į šaltojo karo laikotarpį.
V.Putino biografiją parašiusi Maša Gesen mano, kad Rusijos lyderis pasijuto įžeistas, kai nesulaukė pakankamai pagarbos iš Vakarų lyderių. Esą jie į Rusiją žvelgia kaip į nugalėtą šalį, o ne pasaulio galingąją.
„Jam dabar svarbu ne tik politinė ar ekonominė, bet ir dvasinė įtaka. V.Putinas nori paversti Maskvą pasaulio tradicinių vertybių sostine“, – teigė M.Gesen.
Maskvos Carnegie centro specialistas Dimitrijus Treninas irgi įsitikinęs, kad V.Putinas rusams Europą paišo kaip dekadantišką, infantilišką žemyną.
Taip pat – ir JAV. Propagandinės Rusijos televizijos visą gruodį spygavo, kad Vašingtono tikslas – valstybės perversmas Ukrainoje, o tai esą jau yra kišimasis į Rusijos reikalus.
Isteriški kaltinimai srūva nepaisant to, kad JAV į įvykius Ukrainoje ilgą laiką reagavo gana santūriai – B.Obama užsiėmęs stringančia sveikatos apsaugos sistemos reforma pačioje Amerikoje.
Tik gruodžio viduryje aptakiai užsiminta apie galimas sankcijas Kijevui, jeigu politinė krizė šalyje nesiliaus.
Pasiūlė meduolį
O kad Vakarų pagrindinis ginklas – kritika dėl žmogaus teisių atšiptų, V.Putinas meistriškai smogė dar vieną smūgį sušvelninęs toną. Gruodžio viduryje vykusio eilinio klausimų ir atsakymų šou su žurnalistais metu niekas nesitikėjo didelių staigmenų.
Būrio žurnalistų iš visos Rusijos bei pasaulio kelias valandas tiesioginiame eteryje kamantinėjamas V.Putinas iš pradžių, atrodė, nieko naujo nepasakysiąs. Mat daugelis žurnalistų iš Rusijos labiau klausinėjo apie buitinius valstybės reikalus arba tiesiog išsakė savo vargus. Tarsi norėtų nuleisti garą prieš gerąjį carą.
O tada laukė tikra bomba: V.Putinas netikėtai pareiškė, jog suteiks malonę M.Chodorkovskiui, mat jo motina esą sunkiai serga ir garsiausias Rusijos kalinys jau savo atsėdėjo.
Jau kitą dieną po tokio pareiškimo buvęs milijardierius, bendrovės „Jukos“ vadovas ir V.Putino kritikas ne šiaip išėjo iš kalėjimo, bet ir netrukdomas išskrido į Vokietiją.
Ar gali kas dabar, po tokių neva kilniaširdiškų poelgių, viešai V.Putiną apšaukti žmogaus teisių engėju, kalinančiu savo režimo priešininkus?
Ir taip, ir ne, mat net jei dabar Rusija pagerino savo įvaizdį, vargu ar lengvai bus pamiršta, kokių veiksmų šios šalies režimas ėmėsi šiemet.
O bene geriausiai apie pasitikėjimą Rusija ir norą su šia šalimi bendradarbiauti glaudžiau rodo kaimynių pozicija.
Kodėl kovoja tik viena pusė?
Akivaizdu, kad Europa, nors ir nustekenta recesijos bei taupymo priemonių, bent jau ukrainiečiams kur kas patrauklesnė nei pagal rusiškus pavyzdžius išminkyta Ukrainos ekonomika.
Dažnas iš Nepriklausomybės aikštėje besiburiančių protestuotojų yra studijavęs Vakaruose ir keliavęs po Europos Sąjungos šalis, todėl nenori būti patrauktas atgal į netikusią Rusijos imperijos kopiją.
Be to, V.Putinas puikiai supranta, kad 16 milijardų dolerių, kuriuos Rusija skirs Ukrainai, yra niekai prieš atvirą prieigą prie ES rinkos.
Savo ruožtu ES ir JAV greičiausiai klydo du pastaruosius dešimtmečius nustojusios laikyti Rusiją strategine Vakarų priešininke – V.Putinas veikia šaltakraujiškai ir apskaičiuodamas.
Moldova ir jos europinės ambicijos – Rusijos žaislo Padniestrės įkaitė. Gruzija – Pietų Osetijos ir Abchazijos.
Bendrijai antrąjį šių metų pusmetį pirmininkavusią Lietuvą ir jos ryžtą atvesti Ukrainą į ES Maskva nubaudė lietuviškų pieno produktų boikotu. Durys buvo užtrenktos ir vynui iš Moldovos.
„Akivaizdu, kad šaltasis karas atsinaujino. Bet kažkodėl kovoja tik viena pusė – Rusija“, – kritikos žiupsnį į Vakarų pusę neseniai metė garsi JAV žurnalistė Anne Applebaum.
Karščiausi pasaulio taškai 2013 metais
JAV, Bostonas (nuotr.). Tradicinio Bostono maratono metu balandį nugriaudėję du sprogimai ties finišo linija sujaudino visą 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių dar nepamiršusią Ameriką.
Dviejų brolių čečėnų – Tamerlano ir Džocharo Carjanevų – surengtas išpuolis nusinešė 3 žmonių gyvybę, dar 264 žmonės buvo sužeisti. T.Carnajevas susišaudymo su policija metu buvo nukautas, o Dž.Carnajevas po ilgų gaudynių buvo rastas ir sulaikytas.
Kenija. Teroro išpuolis (nuotr.)rugsėjį sudrebino ir vieną pažangiausių Afrikos šalių Keniją. Per sostinės Nairobio prekybos centre „Westgarte“ surengtą ataką žuvo 72 žmonės.
Atsakomybę už išpuolį prisiėmė neramiame Somalyje veikianti islamistų grupuotė „Al Shabaab“. Kenijos pareigūnai tikino, kad visi užpuolikai, kurių esą buvo keliolika, buvo nukauti, bet JAV tyrėjai metų pabaigoje paskelbė, jog kovotojų buvo tik 4. Visi jie esą greičiausiai pabėgo.
Vokietija. Derybos dėl valdančiosios daugumos po federalinių rinkimų užtruko tris mėnesius, bet prieš Kalėdas pagaliau paskelbta, kad vyriausybė suformuota.
Šaliai po 4 metų vėl vadovaus vaivorykštės koalicija – Krikščionių demokratų sąjunga ir socialdemokratai. Angela Merkel (nuotr.) kanclerio postą užims jau trečią kadenciją iš eilės.
Pakistanas. Kad Pakistanas – viena pavojingiausių valstybių pasaulyje, dar kartą įrodė tragiškas incidentasatokiame šalies Himalajų regione birželį.
Užpuolikai čia nušovė dešimt užsieniečių alpinistų ir vieną pakistanietį. Tarp aukų (nuotr.) – ir lietuvis Ernestas Markšaitis. Kitas ekspedicijoje dalyvavęs lietuvis Saulius Damulevičius nenukentėjo.
Brazilija ir Turkija. Šios dvi šalys – skirtingose pasaulio pusėse, bet jos nestokoja panašumų. Abi valstybės sparčiai auga, bet čia spėriai didėja ir turtinė nelygybė.
Milijoniniai protestai Brazilijos miestuose (nuotr.) iškėlė daug klausimų kitų metų pasaulio futbolo čempionato organizatoriams. O demonstracijos Stambule sudrebino Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybės pamatus.
Egiptas. Arabų pavasario kvapas greitai išsisklaidė – vasarą Egipto kariuomenė parodė, kad demokratija šalyje baigėsi. Kariškiai nušalino demokratiškai išrinktą prezidentą Mohamedą Morsi (nuotr.) ir perėmė valdžią.
Iranas. Pagaliau – proveržis. Taip apžvalgininkai komentuoja šio rudens pranešimus, kad pasaulio galingieji pasiekė susitarimą su Iranu dėl Teherano branduolinės programos. Pagal jį Iranas turi sustabdyti savo branduolinę veiklą už ribotą atleidimą nuo ekonominių sankcijų. Tiesa, susitarimas laikinas, bet Vakaruose, regis, džiūgaujama, kad naujasis Irano prezidentas Hassanas Rouhani (nuotr.) kur kas sukalbamesnis nei jo pirmtakas Mahmoudas Ahmadinejadas.
