Pirmieji į Nepriklausomybės aikštę praėjusių metų lapkritį atėjo studentai – jauni ukrainiečiai, troškę tapti Europos dalimi. Nemažai jų buvo kairiųjų politinių pažiūrų, kai kurie – net gana radikalūs.
Bet kai studentus sumušė ir išvaikė riaušių milicija, į Maidaną atėjo naujų aktyvistų – Afganistano karo veteranų. Šie vidutinio amžiaus vyrai, buvę sovietinės armijos kariškiai, atėjo „ginti savo vaikų“.
Aišku, ne savo sūnų ar dukterų, o Ukrainos jaunimo – šalies pasididžiavimo ir ateities. Po „agfanų“ atėjo ir kiti – dešimtys, po to šimtai tūkstančiai žmonių. Jie jau kovojo ne tiek už Ukrainos ateitį Europoje, o dėl savigarbos.
Protestuotojams trūko kantrybė
Protestuotojai dabar atstovauja visoms Ukrainos visuomenės grupėms – rusakalbiams ir kalbantiems ukrainietiškai, miestiečiams ir provincijos gyventojams, jaunimui ir senoliams, krikščionims, musulmonams, žydams.
Nepriklausomybės aikštėje šmėžuoja dvasininkai, čia atvykę ir Krymo totoriai, paramą protestuotojams išreiškė ir žydų bendruomenės lyderiai.
Maidano įvairialypiškumas pribloškia. Kad režimo pareigūnai negalėtų pagrobti sužeistų aktyvistų, ligonines saugo jaunos feministės. Prie telefono linijų, kuriomis skambina į nelaimę pakliuvę protestuotojai, budi homoseksualų bendruomenės atstovai.
Tik po to, kai sausio viduryje prezidentas Viktoras Janukovyčius naujais įstatymais ir šturmais pabandė sutriuškinti Ukrainos pilietinę visuomenę, protestuotojams trūko kantrybė.
Iki tol taikiose demonstracijose dalyvavusių protestuotojų dalis – kai kurie, bet tikrai ne visi jų radikalūs – nusprendė į smurtą atsakyti smurtu. Tarp jų buvo kraštutinės dešinės partijos „Svoboda“ ir naujo nacionalistinio darinio „Pravy Sektor“ („Dešinysis sektorius“) nariai.
Jaunuoliai pabandė perimti viešąsias vietas Kijevo centre iš riaušių milicijos. Tarp jų buvo ir jaunų žydų, kurie su milicininkais ir „Berkut“ smogikais kovojo savo suburtuose būriuose, arba „sotniose“.
Per pirmąją vasario pusę V.Janukovyčius dar bandė sureguliuoti situaciją, tačiau vasario 18-ąją Aukščiausiojoje Radoje suplanuoti debatai dėl konstitucinės reformos staigiai žlugo, o į Kijevo centrą buvo pasiųsti tūkstančiai riaušių milicijos pareigūnų.
Šimtai žmonių buvo sužeisti, dešimtys žuvo. Dar daugiau aukų pareikalavo kruvinas vasario 20-osios rytas, kai, kaip spėjama, kone 100 aktyvistų išguldė šaltakraujiškų snaiperių šūviai.
Norimo rezultato Rusija nesulaukė
Demonstracijos prasidėjo degant vilčiai, kad Ukraina vieną dieną įstos į ES – toks siekis ukrainiečiams reiškia įstatymų viršenybę, korupcijos pabaigą, socialinę gerovę, klestinčią laisvąją rinką.
Bet dėl protestų kone tiesiogiai kalta ir ES konkurentė – Maskvoje kuriama Eurazijos sąjunga. Šis tarptautinis Rusijos projektas dar neegzistuoja, bet turėtų pradėti veikti 2015 metų sausį ir tokiomis vertybėmis kaip demokratija ir pagarba žmogaus teisės nesivadovaus.
Atvirkščiai, Eurazijos sąjunga – hierarchinė struktūra, kuri kažin ar kada nors priims demokratiškas šalis. Juk menkiausi demokratijos daigai Eurazijos daigai Eurazijos sąjungoje sukeltų grėsmę Vladimiro Putino valdžiai Rusijoje.
V.Putinas nori matyti Ukrainą savo Eurazijos sąjungoje. Tai reiškia, kad Ukrainos valdžios modelis turi būti autoritarinis. O tai reiškia, kad protestuotojai Maidane turi būti sutriuškinti.
Sausio 16 dieną priimti diktatoriški įstatymai, kuriais buvo uždrausta protestuoti, be abejo, buvo parengti pagal rusišką modelį. Negana to, teisės aktus ir pasiūlė parlamentarai, siejami su Maskva.
Įstatymai, atrodo, buvo Maskvos iškelta sąlyga prieš Ukrainai norint gauti finansinę paramą iš Rusijos. Prieš tai V.Putinas pažadėjo V.Janukovyčiui sumažinti dujų kainą, taip pat – antrąjį finansinės paskolos porciją.
Bet norimo rezultato Rusija neišvydo – protestuotojai nekapituliavo ir demonstracijos tęsiasi.
Alternatyva demokratinėms vertybėms
Kuo visa tai baigsis, sunku pasakyti. Bet tik Kremlius rodo esantis tikras, ką visa tai reiškia.
Rusijos propagandos mašina ir Maskvos draugai Kijeve mums nuolat kartoja, kad protestai Nepriklausomybės aikštėje reiškia nacionalsocializmo sugrįžimą į Europą.
Antai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Miunchene atskaitė vokiečiams paskaitą, esą jie remia žmones, kurie saliutuoja kaip Adolfas Hitleris. Ir visa Rusijos žiniasklaida nuolat kartoja, kad protestuojantys ukrainiečiai yra naciai.
Žinoma, svarbu kreipti dėmesį į kraštutinius dešiniuosius Ukrainos politikoje ir istorijoje. Radikalai ir šiandien matoma jėga Ukrainoje, tiesa, ne tokia svarbi kaip ultradešinieji Prancūzijoje, Austrijoje ar Nyderlanduose.
Ir vis dėlto – būtent Ukrainos režimas, o ne jo oponentai, labiau linkęs į antisemitizmą: riaušių milicijai pasakyta, kad opozicijai vadovauja žydai.
Kitaip tariant, Ukrainos vyriausybė savo rėmėjams ir pareigūnams aiškina, kad opozicija yra žydai, o mums, vakariečiams, kad opozicija yra naciai.
Bet keisčiausia rusų teiginiuose yra yra pačios Maskvos ideologija. Juk Eurazijos sąjunga yra ES priešė – ne tik strategine, bet ir ideologine prasme.
ES paremta istorijos pamoka: kad XX amžiaus karai kilo dėl neteisingų, pavojingų idėjų – nacionalsocializmo ir stalinizmo. Idėjų, kurios turi būti atmestos pasirenkant sistemą, kuri garantuoja laisvąją rinką, laisvą žmonių judėjimą ir socialinę gerovę.
Savo ruožtu eurazianizmas, atvirkščiai, pristatomas kaip alternatyva liberaliai demokratijai ir remiasi visiškai kitokia pamoka iš XX amžiaus.
Eurazinė ideologija, 2001 metais apibrėžta Rusijos politologo Aleksandro Dugino, siūlo nacionalbolševizmo įgyvendinimą. Esą politikai turėtų ne atmesti totalitarines ideologijas, o kaip tik pasisemti iš fašizmo ir stalinizmo tai, kas naudinga.
A.Dugino veikale „Geopolitikos pagrindai“ nemažai idėjų pasisemta tiesiog iš Carlo Schmitto – nacių politinio ideologo. Eurazianizmas neatsitiktinai priimtinas aktyviems Rusijos kraštutiniams dešiniesiems, o A.Duginas jau kelerius metus atvirai remia Ukrainos suskaldymą ir kolonizavimą.
Rusijos valdžioje – ekstremistai
Kremliuje pagrindinis eurazianizmo atstovas – ekonomistas, V.Putino patarėjas Sergejus Glazjevas.
Anksčiau Komunistų partijoje dirbęs politikas vėliau įkūrė radikalią partiją „Rodina“ („Tėvynė“). 2005 metais kai kurie šios partijos nariai kreipėsi į Rusijos generalinį prokurorą su peticija, kad šalyje būtų uždraustos visos žydų organizacijos.
Savo ruožtu propagandinei Eurazijos sąjungos šlovinimo kampanijai vadovauja Dmitrijus Kiseliovas – pagrindinis V.Putino patikėtinis žiniasklaidos klausimu.
Turbūt geriausiai žinomas dėl pasisakymo, kad per avarijs žūstantiems gėjams turėtų būti išpjaunamos ir sudeginamos širdys, D.Kiseliovas kaip įmanydamas kovoja prieš europinę integraciją. Žinoma, ir prieš gėjus.
V.Janukovyčiaus vyriausybė uoliai ima pavyzdį. Kijeve dar lapkritį pradėta aiškinti, kad dėl glaudesnių santykių su ES Ukraina turės legalizuoti tos pačios lyties santuokas (tai netiesa – Red.).
Tad kodėl tokių pažiūrų žmonės mano turintys teisę kitus vadinti fašistais, naciais? Ir kodėl Vakaruose į juos vis dar žiūrima rimtai?
Dažniausiai galvojama itin paprastai: rusai nugalėjo nacius per Antrąjį pasaulinį karą, todėl gali atpažinti ekstremistus. Bet tai kone absoliučiai klaidinga.
Rytų fronte daugiausia buvo kovojama tuometėje sovietinėje Ukrainoje ir sovietinėje Baltarusijoje, ne sovietinėje Rusijoje. Vokiečiai buvo užėmę tik 5 proc. Rusijos teritorijos, bet Ukrainą – visą.
Antrajame pasauliniame kare kovojo ne Rusijos, o sovietinė Raudonoji armija – neproporcingai daug jos karių buvo ukrainiečiai. Armijos grupė, pirmoji atvykusi į Osvencimo koncentracijos stovyklą, buvo Pirmasis Ukrainos frontas.
J.Stalinas pats trėmė ir žudė žydus
Kitas veiksnys, leidžiantis Vakarams rimtai vertinti Maskvos teiginius, esą yra pats V.Putino režimas, kuris tik labai selektyviai atsiribojo nuo stalinizmo, todėl yra sovietinės istorijos paveldėtojas, kone instinktyviai užuodžiantis kraštutinius dešiniuosius.
Vėlgi, toks požiūris klaidingas. Juk Antrasis pasaulinis karas prasidėjo A.Hitlerio ir J.Stalino susitarimu 1939-aisias, o baigėsi, kai sovietai išvarė išlikusius gyvus žydus į Lenkiją.
Kai buvo įkurta Izraelio valstybė, J.Stalinas ėmė sieti Sovietų Sąjungos žydus su pasauliniu kapitalistų sąmokslu ir pats įsakė pradėti žydų rašytojų areštų, deportacijų ir žudynių kampaniją.
Po J.Stalino mirties 1953 metais komunizmas įgavo vis didesnį etninį atspalvį – buvo tvirtinama, kad dėl Sovietų Sąjungą kamuojančių problemų kalti būtent žydai. O nacionalbolševizmas – eurazianizmas – ir yra paremtas etniniu komunizmo palikimo apvalymu.
V.Putinas ir pats yra filosofo Ivano Ilino, kuris troško, kad Rusijoje įsivyrautų nacionalistinė diktatūra, gerbėjas.
Bet ką reiškia tai, kad vilkas staugia apie vilką? Akivaizdu, kad propagandistai Maskvoje ir Kijeve mus, vakariečius, laiko kvailiais. Ir galbūt ne be pagrindo.
Žvelgiant subtiliau, Kremliuje pradėta kampanija siekiama diskusijas apie socialinę įtampą tokioje sudėtingoje šalyje kaip Ukraina, sutraukti iki mūšio dėl praeities simbolių.
Bet Ukraina nėra istorinės propagandos kovos laukas ar mozaika, iš kurios galima išimti gabalėlius. Ukraina yra svarbi Europos šalis, kurios žmones kultūriniai ir ekonominiai ryšiai sieja tiek su ES, tiek su Rusija.
Ukrainei reikia sveikų debatų, grįžti prie parlamentinės respublikos ir atstatyti darbinius santykius su visomis savo kaimynėmis. Šioje šalyje pilna išsilavinusių ir ambicingų žmonių.
Jei vakariečiai bus įtraukti į diskusijas, ar ukrainiečiai yra naciai, ar ne, jie nepastebės pagrindinių dalykų, dėl kurių kovojama Ukrainoje.
Mat ukrainiečiai kovoja prieš V.Janukovyčiaus pastangas užgrobti kuo daugiau turto ir aplink save sutelkti ginkluotus pareigūnus. Jie aukojasi už viltį tapti ES dalimi.
Parengė Gintaras Radauskas
