Šis miestas – apie milijoną gyventojų turintis Dnepropetrovskas, kuris, kaip ir kiti rytų ir pietryčių Ukrainos miestai Rusijos teroristų ir vietinių separatistų žemėlapiuose įtraukti į naujos valstybės, Novorosijos, sudėtį.
Giria savo gubernatorių
Pasak vietos gyventojų, tie, kurie piešė tą žemėlapį labai apsiriko, nes rusiškai kalbantis Dnepropetrovskas visada buvo be galo tautinis – pernai lapkritį Kijeve prasidėjus Maidanui nemažai žmonių vyko į sostinę protestuoti prieš tuomečio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rėžimą, o prasidėjus Krymo okupacijai, kai mieste pradėjo kelti galvas vietos separatistai ir pasirodė pirmieji „žalieji žmogeliukai“, Dnepropetrovsko gyventojai iškart davė jiems atkirtį.
„Mums pasisekė, kad mes turime Ihorį Kolomoiskį (Dnepropetrovsko srities gubernatorius ir banko „PrivatBank“ savininkas – Red.). Jis vos prasidėjus neramumams iškart stojo į patriotiškai nusiteikusių gyventojų pusę, bet ir paskelbė premijas už kiekvieną sulaikytą teroristą iš Rusijos“, - lrytas.lt pasakojo Dnepropetrovsko gyventoja Lidija Ustiniuk.
Pažadėta 10 tūkstančių JAV dolerių premija už vieną „žalią žmogeliuką“ suveikė taip, kaip, turbūt, nesitikėjo ir pats J.Kolomoiskis – vietos gyventojai mieste paskelbė tikrą atvykėlių iš Rusijos medžioklę, o šie, supratę, kad miesto nepavyks paversti antruoju Donecku ar Luhansku, paskubėjo sprukti ne tik iš miesto, bet ir visos Dnepropetrovsko srities.
Kiek „žaliųjų žmogeliukų“ buvo sulaikyta ir perduota J.Kolomoiskiui, žino tik jis pats. Bet kad sulaikytųjų buvo – faktas.
„Pats savo akimis mačiau, kaip vienas neramumus bandęs kelti, kaip vėliau paaiškėjo, Rusijos pilietis buvo sulaikytas miesto centre. Jį Euromaidano aktyvistai įkišo į automobilį ir nuvežė J.Kolomoiskiui“, - teigė Aleksas, su kuriuo susipažinau socialiniame tinklalapyje „Facebook“.
Aktyviai padeda Ukrainos armijai
Nuo to laiko, mieste tvyro taika ir ramybė, nors vos už 250 kilometrų esančiame Donecke verda mūšiai ir liejasi kraujas.
Po to, kai Ukrainos armiją išvadavo Slovjanską ir į Donecką pabėgę Rusijos teroristai visiškai pradėjo kontroliuoti miestą, Dnepropetrovsko „koloradai“ pabandė surengti savo mitingą ir savo mieste.
Mitingas turėjo įvykti praėjusį sekmadienį, tačiau į jį atvyko vos du prorusiškai nusiteikę Dnepropetrovsko gyventojai, kuriuos pasitikę Maidano aktyvistai, „pavaišino“ kiaušiniais, miltais ir briliantine žaluma.
Manoma, kad po šio nepasisekusio mitingo prorusiški aktyvistai miesto gatvėse nesirodys dar ilgai.
Pasak Lilijos, kitaip, nei kituose Ukrainos rytuose esančiuose miestuose, Dnepropetrovske nebuvo problemų ir su milicija. Pareigūnai nuo pirmų dienų yra patriotiškai nusiteikusių miesto gyventojų pusėje ir, pasak kito mano „Facebook“ draugo Viačeslavo, aktyviai padeda vietos gyventojams organizuojant ir perduodant Ukrainos armijai skirtus siuntinius.
Aktyvistų, kurie organizuoja siuntas į frontą Dnepropetrovske daugybė. Pasak Viačeslavo, kiekvieną savaitę iš miesto išvažiuoja keli sunkvežimiai pilnutėliai kariams reikalingų daiktų.
Tvarką prižiūri savas batalionas
Tvarką mieste palaiko ir privati I.Kolomoiskio armija, batalionas „Dnepras“, kurio išlaikymui, kaip teigiama, gubernatorius jau yra išleidęs per 10 milijonų dolerių.
Šio bataliono kariai aplink miestą yra pastatę ne vieną patikros postą, kuriuose kontroliuojamas visas iš miesto išvykstantis ir atvykstantis transportas.
Tikrinami net maršrutiniai autobusai. Viename tokių postų autobuso, kuriuo važiavome iš Odesos į Dnepropetrovską, vairuotojas buvo paprašytas atidaryti bagažinę, o likus iki miesto porai kilometrų maskuojančia uniforma vilkintis vyras įlipo ir į autobusą.
Apžvelgęs visus, jis nieko įtartino, matyt, nepastebėjo, tad tik palinkėjo geros viešnagės ir išlipo.
Pasak Lilijos, su I.Kolomoiskio kariais ginčytis geriau neverta. Jie yra gavę gubernatoriaus leidimą sulaikyti visus, kurie gali pasirodyti įtartini, taip pat jiems leista naudoti ginklus.
„Dnepro“ kariai taip pat padeda Ukrainos armijai. Jie yra dalyvavę ne viename mūšyje kaimyninėse srityse.
Pabėgėliams padeda verslininkai
Dar vienas I.Kolomoiskio ir kitų Dnepropetrovsko verslininkų nuopelnas – pagalba pabėgėliams iš karo apimtų Ukrainos regionų.
Jų į šį miestą plūsta būriai. Vieni apsistoja pas gimines, draugus, kitiems, kurie neturi šiame mieste pažįstamų, pagalbos ranką ištiesia turtingieji, kurie savo lėšomis išnuomoja pabėgėliams butus, padeda įsikurti, teikia materialinę pagalbą ir padeda susirasti darbą.
Pabėgėlių centru paversti ir Rusiją garbinančio Ukrainos liaudies deputato Olego Cariavo prabangūs namai miesto centre.
Į Ukrainos prezidentus kandidatavęs I.Cariovas iš miesto pabėgo rinkimų kampanijos įkarštyje, po to, kai atvykęs į susitikimus su rinkėjais, buvo sumuštas, apmėtytas kiaušiniais ir apipiltas briliantine žaluma.
Ukraina yra paskelbusi šio veikėjo paiešką, o I.Kolomoiskis už jo sulaikymą yra paskelbęs pusės milijono JAV dolerių premiją.
Dabar I.Cariovas yra Donecke, tačiau neabejojama, kad Ukrainos armijai išvadavus ir šį miestą jis spruks į Rusiją, kur jau buvo trumpam apsistojęs.
Didžiausia problema - keliai
„Mūsų miestas gražus, vienintelė jo problema yra keliai, kurie atrodo, lyg po apšaudymo bombomis“, - sakė Aleksas.
Negaliu nepritarti. Nuo Odesos iki Dnepropetrovsko nėra ir 500 kilometrų, tačiau autobusas velkasi apie 10 valandų.
Toks įspūdis, kad keliai čia nematę remonto mažiausiai 20 metų – duobė ant duobės, o ant tos duobės dar duobė.
Kai kuriose atkarpose kelius lyg ir bandyta tvarkyti, tačiau kelininkai persistengė – duobių neliko, bet atsirado kalneliai, vietomis primenantys nemažų bangų keteras.
Pačiame mieste dar didesnė problema nei keliai yra šaligatviai. Vietomis jų visai nėra, kitur reikia eiti įdėmiai žiūrint sau po kojomis, nes vienas neatsargus žingsnis ir gali rimtai susižeisti, o užsižiopsojęs dar ir į kristi į atidarytą kanalizacijos šulinį.
Tragiška ir tiltų padėtis – pėstiesiems skirtose zonose, deja, tenka ne grožėtis atsiveriančiais nuostabiais miesto ir Dnepro vaizdais, o nudelbus akis į apačią stebėti tiesiai po tavimi tekančią upę.
Kodėl vietos oligarchai neskiria dėmesio keliams ir šaligatviams? Pasak mano pašnekovų, anksčiau niekas apie juos negalvojo, kaip ir apie daugelį kitų miesto problemų, bet Maidanas ir karas pakeitė ne tik žmonių požiūrį į savo valstybę, bet ir į juos supančią aplinką.
„Viską susitvarkysime, kai tik baigsis karas, nes mes supratome, kad Ukraina esame mes, jos žmonės, o ne saujelė turtuolių ir savo šalį sutvarkysime patys“, - kalbėjo Viačeslavas.
