Ukrainos kariškis V. Tymčukas: „Norime statyti, kurti ir mylėti“

Į Lietuvą atvykęs karininkas iš Ukrainos Volodymyras Tymčukas teigia, kad Ukraina nori taikos, tačiau nesiruošia atiduoti savo laisvės ir savo žemės tiems, kurie dar neseniai vadino save ukrainiečių broliais, o dabar atiminėja žemes ir žudo Ukrainos žmones.

Daugiau nuotraukų (1)

Eugenija Grižibauskienė,Vaidas Saldžiūnas

Jan 18, 2015, 11:23 AM, atnaujinta Jan 15, 2018, 6:03 PM

- Dabar – itin sunkus metas Ukrainai, tuo tarpu pasaulio žvilgsnis krypsta kitur. Kokia jūsų akimis situacija Ukrainoje?

- Pagal Vyriausiojo pajėgų vado įsakymą Ukrainoje vykdoma antiteroristinė operacija. Daugumai Ukrainoje gyvenančiųjų žmonių ne paslaptis, kad iš tiesų mūsų šalyje vyksta karas. Čia veikia kariniai daliniai. Kare, kur žūsta žmonės, visuomet yra sunku. Ukrainoje vyksta tokie dalykai, kurie yra būdingi karui.

- Jus, kaip kariškį, be abejo domina tai, kas vyksta Donecko oro uoste. Tos kovos ir tas oro uostas – tarsi karo simbolis. Kiek šis simbolis svarbus ukrainiečiams? Kas nutiks, jeigu oro uostas vis dėlto atsidurs separatistų rankose?

- Nieko nenutiks, tiesiog toliau tęsis karas tol, kol bus pasiektas Vyriausiųjų pajėgų iškeltas tikslas. Bet nuo gegužės mėnesio oro uostas yra valdomas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir turime pakankamai pajėgų išlaikyti tol, kol bus duotas kitoks įsakas.

- Ukraina sulaukia paramos iš Europos Sąjungos šalių, taip pat ir iš Lietuvos, Amerikos? Kiek ta parama jums yra svarbi ir kiek tos paramos dėka gali laikytis Ukraina?

- XX amžiuje, Pirmojo pasaulinio karo metu, Ukraina savo nepriklausomybės karinėmis priemonėmis siekė be Vakarų pasaulio pagalbos. Antrajame pasauliniame kare Ukraina dar 1939 metų kovo mėnesį viena pirmųjų pasaulyje pradėjo ginti Karpatų sritį. Karo veiksmus, taip pat be Vakarų valstybių pagalbos, baigė 1950 metų viduryje.

Šiuo metu Ukraina turi pakankamai jėgų kovoti ir be Vakarų valstybių pagalbos gali ilgą laiką atlaikyti karo veiksmus. Tačiau, suprantama, su palaikymu būtų žymiai lengviau pasiekti tuos tikslus, kurie svarbūs ir Vakarams. - Jūs pasakėte, kad Ukraina turi pakankamai jėgų. Jėgų yra, bet ar užtenka moralinės dvasios ir ryžto Ukrainos kariams? Ar dar neišblėso toji narsa?

- Su tuo jokių problemų nėra, jos tikrai netrūksta. Noriu pasakyti, kad esame taiki nacija, taiki tauta, mes taikiai per amžius su visais sugyvenome. Tai rodo, kad mes galime kurti, statyti, tačiau kai imamės ginklo, kardo - galime kovoti ilgai trunkančią kovą. Motyvacijos užtenka.

 Savanorių pulkų kūrimas parodė, kad turime visuomenės sluoksnį, kuris pasiryžęs ginti tėvynę savo noru. Nežiūrint, kad tai yra kiekvieno asmeninis apsisprendimo reikalas, akivaizdu, kad nėra nusivylimo, kad štai imkime ir savanoriškai pasiduokime...

- Sklando legendos apie ukrainiečių narsą kovose, tačiau kaip kalbama apie dabartinius savanorius, neretai girdime, kad jie tik daro sau reklamą. Susikūrę savo įvaizdį jie nuėjo į valdžią - Radą, kitur. Kokia jūsų nuomonė apie tokius dalinius?

- Ukraina neslepia savo ketinimų dėl dalyvavimo NATO veiksmuose. Žuvusiųjų pavardės yra viešai  perduodamos NATO atstovams ir yra paviešinamos ne viename iš  savanorių prižiūrimų Vikipedijos puslapių, Site Memory Book of UA - kur yra susisteminami visi žmonių praradimai. Šiuose sąvaduose kairiau surašytos Ginkluotųjų pajėgų žmonių netektys (apie 80 proc.), kiti 15-20 proc. - tai savanorių dalinių praradimai, Nacionalinės gvardijos padalinių ir gyventojų, paprastų piliečių žūtys.

Pagrindinę karo Rytų Ukrainoje naštą neša Valstybės reguliariosios armijos pajėgos. Jos nesiviešina - tai draudžia įstatymas, bet tyliai atlieka tai, kas joms yra pavesta valstybės – saugoti ir ginti tėvynę. Na, ir žinoma, jeigu tu gerai atlieki savo pareigas, netinka kalbėti ir šaukti apie tai.

- Kai kas tuos savanorių batalionus vadina privačiomis oligarchų armijomis. Sausio 20 dieną bus paskelbta naujoji mobilizacija. Ketinama surinkti 50 tūkst. karių. Jūs manote, kad žmonės veikiau tarnaus reguliariojoje armijoje nei savanorių batalionuose?

- Savanorių batalionai yra visiškai įteisinti ir jie įjungti į Nacionalinės gvardijos sudėtį, Valstybės ginkluotąsias pajėgas arba Vidaus reikalų ministerijos struktūras. Tad šiuo metu liko vos keletas savanoriškų padalinių, kurie vadinasi Savanorių vietos gynybos rinktinėmis. Tarkim - Ukrainos savanorių korpusas.

Kalbama, kad yra keletas Tarptautinių savanorių junginių – bet jų yra labai nedaug. Visi kiti turi teisėtą, valstybės pripažintą statusą. Todėl, tęsiant mobilizaciją, šauktiniai bus įjungti į Ukrainos reguliarios armijos ar Savanoriškų junginių struktūras.

- Ar realu surinkti 50 tūkst. savanorių? Juk daugelis gali pagalvoti: „Dabar vyksta karas, aš nenoriu kariauti“.

-Aišku, žmonėms – tai didelis iššūkis. Negaliu nieko prognozuoti, galiu tik pasakyti, kaip buvo. Ukrainoje buvo trys mobilizacijos bangos ir visos jos sėkmingai įgyvendintos. Tuomet reikėjo surinkti 42 tūkst. žmonių ir iki reikiamos dienos tai buvo padaryta. Esu tikras: jei valstybė išsikėlė tokį uždavinį - jį įgyvendins. О jau atskiri veiksniai, tai kiekvienas savo širdimi turi atsakyti, ar jis gali ir nori ginti tėvynę.

- O jūs pats eitumėte, jei pašauktų?

- Esu kariškis ir turiu vykdyti įsakymus.

- Jūs ne tik karininkas, bet ir poetas. Šiais laikais tai kelia nuostabą, tai kažkas iš XIX a., kai kariškiai rašydavo eiles. Šių dienų įvykių fone kyla klausimas - ar poezija kareiviui reikalinga?

- Poezija tai menas. Apie poeziją diskutuoti galėtų tik tas, kuris jaučia savyje tą meno galią. Poezija ne visada priklauso autoriui, kartais ji tampa dvasinio pasaulio dalimi. O ar ji reikalinga šiandien? Bendravimas su žmonėmis, geri pavyzdžiai rodo, kad ji yra reikalinga. Antai, tokia žinoma poetė Lina Kostenko, kiekvienas jos žodis - yra laukiamas ir svarbus. Arba jauni poetai, tokie, kaip jums žinoma Anastasija Dmitruk, kurios eilės rado atgarsį ukrainiečių širdyse. Visose, kurios jaučia tas pačias vertybes.

Mano poezija yra savotiška, bet ji atrado savo vietą tų žmonių, kurie turi karo patirties, širdyse.

- Jūs paminėjote jaunąją poetę Anastaziją Dmitruk. Daugelis žino jos eilėraštį „Nikogda my nibudem bratjami“ („Niekada mes nebusim broliais“). Ji vyksta pas kareivius ir skaito jiems eiles.

Turbūt žinote britų poetą Jamesą Thomsoną, kuris parašė poemą „Krymo brigados ataka“. Vyko Krymo karas ir poema buvo skirta britų kavalerijai, kuri stojo prieš rusų patrankas. Tai buvo pati garsiausia minėto karo poema. Šioje poemoje jis kalbėjo apie tas vertybes, kurios buvo svarbios XIX a. - drąsa, narsa, vyriškumas, heroizmas. Tačiau dabar daugelis žino, kad karas – tai ir kraujas, purvas, žiaurumas, žudynės. Gal tokiu sudėtingu metu poetui kur kas svarbiau kalbėti apie taiką, o ne apie kareivių narsą ir heroizmą?

- Kitas poetas, Carlas Sandburgas 1916 metais užrašė tokius žodžius:

Lig žemės šluokite miestus, Į miltes sumalkite sienas, Sugriaukite gamyklas, katedras, krautuves ir namus.

Akmenų sangrūdose, suodžiuos juoduos: Jūs esat kareiviai: „Vykdyt komandą!“

Statykite miestus, Iš naujo mūrykit sienas, Atstatinėkite gamyklas, katedras, krautuves, ir namus. Į darbą, statykit gyvenimą! Visi Jūs – darbingi piliečiai! „Vykdyk įsakymą!“

Parašyta prieš 100 metų, o kas pasikeitė? Vyksta toks pats griovimas, ir atstatymas. Jūs kalbate, kad yra sąvokos, apie kurias reikia rašyti, ir sąvokų rūšys, kurių tarsi nebereiktų liesti... Negalima taip daryti. Stiprybė visuomet buvo ir liks stiprybe. Ar reikia rašyti apie taikos troškimą? Kas galėtų nenorėti taikos? Ukraina nori taikos. Argi mes nenorime taikos? Mes jos norime. Bet mes nesiruošiame atiduoti savo laisvės ir savo žemės tiems, kurie vadino save „broliais“ ir „artimaisiais“, dabar atėjo ir atiminėja iš mūsų...

Akivaizdu, kad tai nėra savaime noras kariauti, bet būdas apsiginti pačiam ir apginti, kas tai, kas yra tavo. Namus, artimuosius, savo žemę. Mes einame kariauti ne todėl, kad norėtume ką nors sunaikinti... Mes juk nekariautume. Mes ir toliau statytume, toliau kurtume, toliau mylėtume, toliau mokytumės. Mes to norime. Mes nusiteikę.

- Kaip manote, šiais metais karas Ukrainoje baigsis?

- Manau, kad tai - ilgiau trunkantis procesas.

V.Tymčukas yra Etmono Petro Sagaidačnyj vardo Sausumos pajėgų Karo akademijos dėstytojas, poetas, eilių rinkinio „Donecko aerouostas“, poemos „Huculų sukilimas“, prozos rinkinio „Словодієм („Veiksmas žodžiu“ - red.) autorius.

lrytas.lt primena, kad į Lietuvą atvykęs V.Tymčukas sekmadienį dalyvaus Unitų bažnyčioje vyksiančiose mišiose, skirtose sausio 13 dieną prie Donecko separatistų susprogdinto autobuso aukoms atminti.

Tą pačią dieną 13 val. sostinėje, Tautinių bendrijų namuose jis skaitys savo poeziją.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.