„Vykstame derybų, nes norime išvengti didelio karo Europoje“, – taip prieš šios savaitės derybas Minske kalbėjo Prancūzijos diplomatai. Šios šalies bei Vokietijos, Ukrainos ir Rusijos lyderiai per 17 valandų įtemptų derybų galiausiai pasiekė tikslą: patvirtintos trapios paliaubos.
Bet svarbiau netgi ne tai, kokia bus jų reikšmė, o priežastis, kodėl paliaubos pasiektos. Verta įsiklausyti į diplomatų žodžius apie „didelį karą Europoje“. Kas turėjo nutikti, kad taikoje dešimtmečius gyvenusi Europa vėl pabūgo konflikto?
Regis, nedaugelis mėgsta kalbėti apie karą kaip realybę, kuri yra čia pat – vos keli šimtai kilometrų nuo Europos Sąjungos sienų.
Negali būti jokių abejonių, kas yra karas: tai pragaras, šiurpi mėsmalė, kurioje žūsta žmonės – kariai ar tiesiog civiliai gyventojai. Gali išeiti į parduotuvę nusipirkti deficitu tapusios duonos ir nebegrįžti – į gyvenamųjų namų kvartalą pataikys „Grad“ raketų lietus.
Tokia šiurpi realybė pastaruosius 8 mėnesius kamavo Rytų Ukrainos gyventojus, kurie už viską labiausiai meldė taikos – bet kokios, tebūnie ir blogiausios, kad tik pasibaigtų beprasmės žūtys ir sugriovimai.
Tad nenuostabu, kad norėti tokių įvykių pasikartojimo atrodo absurdiška – karo gali siekti tik šito neišgyvenę arba priešingai – per jį žmoniškumo netekę asmenys, nebematantys prasmės siekti ko kita.
Vis dėlto kodėl po „sveiko proto pergale“ vadinamų paliaubų tebetvyro tas slogus jausmas, kad viskas dar nesibaigė, kad tai tėra pertrauka prieš audrą?
Kas garantuoja taiką?
Šį jausmą pažįsta Kroatijos – šalies, kuri prieš 20 metų išgyveno panašų košmarą, žmonės.
Trumpa europiečių atmintis stebina. Juk vos prieš kelis dešimtmečius Europos pietuose, tautų katilu vadinamuose Balkanuose, vyko nuo Antrojo pasaulinio karo nematyti žiaurumai.
Lietuvių turistams vaikštant Dubrovniko senamiesčiu ar paplūdimiais galbūt sunku įsivaizduoti, kad prieš kelis dešimtmečius čia krito artilerijos sviediniai ir žuvo dešimtys civilių. Nelengva patikėti ir tuo, kad Vukovaro miestas po kelis mėnesius trukusios apsiausties buvo virtęs griuvėsių krūva.
Ir anuomet Europos lyderiai trypčiojo, reiškė susirūpinimą, stebėjo iš tolo arba vaidindami taikdarius ragino etniniais valymais pavirtusį konfliktą spręsti „diplomatinėmis priemonėmis, ieškoti dialogo“.
Jauna Kroatijos valstybė, ištrūkusi iš byrančios Jugoslavijos gniaužtų, panoro sukti europietišku keliu, bet senojo režimo šalininkai nepaleido – serbai įkūrė savo marionetinę valstybę Kroatijos viduje. Labai panašią į tuos darinius, kurie dabar vadinami Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ Rytų Ukrainoje.
Kroatai išbandė visus būdus apginti savo šalį – ir diplomatinį, ir karinį.
Jie žino, ko verti tarptautiniai susitarimai, pagalba ir paliaubos. Šiemet, Rytų Ukrainai vis dar paskendus karo ugnyje, kroatai mini savo Nepriklausomybės karo dvidešimtmetį.
Jį patyrę kroatai turi griežtą nuomonę ir kartoja seną lotynišką posakį: Si vis pacem, para bellum (Jei nori taikos, ruoškis karui). Ir šis posakis gali būti itin aktualus karo išvargintai Ukrainai – juk ji pasiekė paliaubas, o ne taiką.
Konfliktą primena žaizdos
Apie Kroatijos nepriklausomybės karą, istorinių įvykių panašumus bei skirtumus „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Igoriu Tabaku – vienu žinomiausių Kroatijos karo istorikų, nepriklausomu kariniu analitiku.
Kare jis pats nedalyvavo – prasidėjus pirmiesiems susirėmimams tebuvo 17-metis, karo prievolės jis išvengė įstojęs į universitetą. Save išreiškė ne mūšio lauke, o rašydamas, analizuodamas įvykius ir tapdamas vienu labiausiai vertinamų savo srities ekspertų Kroatijoje.
„Daugelį anuomet karo metu tarnavusių bendraamžių kankina įvairios psichologinės traumos, pavyzdžiui, potrauminio streso sindromas.
Aš to išvengiau, tačiau puikiai suprantu, kodėl Kroatijoje iki šiol yra daug problemų su veteranais – dėl jų slaugos, socialinių pašalpų“, – „Lietuvos rytui" teigė ekspertas ir pabrėžė, kad karo atmintis gyva iki šiol.
– Dabar daug kalbama apie karą Ukrainoje. O kokie yra kroatų prisiminimai iš karo? Ar žmonės prisimena, kodėl prasidėjo tas konfliktas?
– Tikrai taip. Kaip sakoma, Balkanuose istoriniai skauduliai lieka ilgai. Net ir dabar kasdienėje politikoje, deja, yra daug istorinių klausimų.
Padėtis Kroatijoje ir Ukrainoje skiriasi vienu labai svarbiu veiksniu. Kroatijos atveju buvo Jugoslavijos griūtis ir iš karto kilo karas.
Nebuvo dešimtmečių pauzės kaip Ukrainoje, kai griuvo SSRS ir vėliau kilo konfliktas. Mūsų atveju visiems buvo aiškios karo priežastys ir žmonės labai gerai suprato pavojus. Mūsų atveju konfliktą dar reikėtų skirstyti į tris dalis: nuo 1991-ųjų iki 1992-ųjų, kai baigėsi pirmoji karo dalis. Ji buvo chaotiška, labai sudėtinga Kroatijai – tuo metu vyko Vukovaro apsiaustis, byrėjo Jugoslavija.
Vėliau, po paliaubų, buvo keleri metai savotiško įšaldyto konflikto.
Tai buvo toks nei karo, nei taikos metas. Mes supratome, kad Kroatija išgyvens karą, tad tuo laikotarpiu pasinaudojome šalies ekonominiam ir gynybiniam pajėgumui stiprinti. Ir tada supratome, kad galime nuveikti kai ką daugiau. Viskas galiausiai baigėsi 1994–1995 metų operacijomis, kurias vainikavo operacija „Audra“ („Oluja“).
Patikėjo savo jėgomis
– Kaip Kroatija – jauna, ekonomiškai silpna valstybė be ekonomikos ir kariuomenės sugebėjo įgauti tokį pasitikėjimą savo jėga?
– Turite suprasti, kad prieš karą Kroatija ir Slovėnija buvo Jugoslavijos jėgainės – ekonomiškai stipriausios šalys. Panašiai kaip ir Rusija buvo ekonomiškai stipriausia iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Būtent Kroatijoje buvo sutelkta pramonė ir per tą chaotišką periodą sugebėjome parduoti ir privatizuoti valstybines arba, tiksliau, viešąsias įmones. Nebuvo net klausimo, kad nesugebėsime už save susimokėti.
– Kokia buvo visuomenės parama karui? Iš Ukrainos girdėjome, kad žmonės remia kariuomenę, buriasi į savanorių batalionus, bet kartu ir vengia karo prievolės.
– Manau, kad visur būna panašiai. Taip, buvo ir pas mus tie savanoriai, daug jų.
Buvo ir tokių, kurie tiesiog buvo mobilizuoti. O buvo ir tokių, kurie vengė tarnybos. Svarbiausia yra proporcijos. Skirtingai nei Ukraina, Jugoslavija griuvo kaip respublikų sąjunga. Serbų mažuma sudarė apie 12,5 proc., jų tik pusė sukilo. Ypač pasienio teritorijose, kurios iš esmės virto fronto linijomis.
Tad pas mus sukilusi šalies dalis buvo santykinai mažesnė negu Ukrainos atveju. Tačiau, kaip ir Ukrainoje, kur susikūrė Donecko ir Luhansko „liaudies respublikos“, pas mus buvo sukurta Serbijos Respublika. Ji buvo finansuojama iš užsienio, karinės pajėgos buvo apginkluotos Jugoslavijos armijos ginklais ir viską iš esmės sprendė Belgradas. Serbija, kaip ir Rusija šiandien, neprisiėmė atsakomybės už įsikišimą į karą – sakė, kad kare tiesiogiai nedalyvauja.
Vis dėlto žinojome, kad kaunamės su Jugoslavijos armija, ypač karo pradžioje. Tačiau žinojome ir tai, kad kaunamės su žlungančios valstybės armija, kurioje šauktiniai iš Makedonijos ir Kosovo itin nenori dalyvauti serbų kare.
O Kroatijoje nors kurį laiką ir buvo chaosas, suvokėme, už ką kaunamės. Buvo aišku, kad ta serbų valstybė yra itin sunki našta Kroatijai. Ir norėdami turėti išsivysčiusią, normalią valstybę suvokėme, kad turėsime imtis veiksmų ir nebus jokių kompromisų. Dirbome metodiškai ir kantriai.
Padėjo JAV ir emigrantai
– Dabar vyksta ginčai dėl Ukrainos apginklavimo, tarptautinės paramos. Ar anuomet Kroatijoje nebuvo panaši padėtis? Ar sulaukėte tarptautinės paramos?
– Mūsų atveju iš pradžių net nebuvo tokių diskusijų.
Nepamirškite, buvusios Jugoslavijos atveju tarptautinė bendruomenė bent jau 1991-ųjų pradžioje tikėjosi, kad Belgradas viską išspręs taikiai.
Be to, mums buvo taikomas ginklų embargas. Ta Jugoslavijos dalis, kuri sutelkė daugiau ginklų iš savo sandėlių, turėjo pranašumą. O mes iš pradžių gavome labai nedaug paramos.
Reikia nepamiršti to, kad turime didelę užsienyje gyvenančių kroatų bendruomenę – anuomet Kroatijoje gyveno apie 4,5 mln. žmonių, užsienyje – apie 5–6 mln. kroatų. Ypač JAV, Vokietijoje.
Tad daug tų emigrantų, ypač antikomunistinių pažiūrų, nekentė Jugoslavijos socializmo, atvyko mums padėti, siuntė pinigus.
Bet taikant ginklų embargą ginkluotę teko pirkti iš nusikaltėlių, juodojoje rinkoje. Įsivaizduokite, valstybė turėjo kasdien derėtis ir pirkti ginklus iš banditų, o tai suteikė tiems nusikaltėliams priėjimą prie valdžios.
Bet galiausiai reikalai pakrypo į gerąją pusę. Kroatija suprato, kad ištvers.
Mus pripažino kai kurios Europos šalys ir tada tapo įmanoma pirkti ginkluotę iš kitur.
Iš kur tik mes nepirkome. Vienas Dievas težino, iš kur įsigijome naikintuvų – iš buvusios Rytų Vokietijos, Kazachstano ar Uzbekistano.
Be to, labai padėjo ir amerikiečių privačios bendrovės MPRI parama – jie mokė mūsų kariuomenės instruktorius, o tie savo ruožtu mokė mūsų karius – jie juk buvo nepatyrę.
1991 m. turėjome kelis tūkstančius karių, o 1995-aisiais sukūrėme didelę, net 250 tūkst. žmonių kariuomenę. Taip, buvo sunku ją išlaikyti, pusė biudžeto buvo skiriama vien karo reikmėms, bet norėdami ištverti turėjome to imtis.
Tad amerikiečiai ne tik mokė mūsų karius, bet ir pakeitė mūsų karinę mintį.
Pavyzdys – ir Ukrainai
– 1995-ųjų rugpjūtis – lemtingas Kroatijai. Tuomet įvyko operacija „Audra“ – didžiausia Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Viskas baigėsi po kelių dienų, o serbų pajėgos nepajėgė pasipriešinti.
Kaip Kroatijai tai pavyko pasiekti?
– Tai yra amerikietiškos oro ir žemės mūšio koncepcijos pavyzdys (JAV pajėgų strategija, kai karo operacijos metu koordinuotai naudojamos sutelktos sausumos ir oro pajėgos. – Red.).
Kita vertus, serbų ekonomika silpo. Kurį laiką jie galėjo naudoti federalinius rezervus, tačiau įklimpę į karus Kroatijoje, ir ypač Bosnijoje, jie silpo, leido daugiau pinigų karui, nei galėjo. O mes stiprėjome.
Bet tai neįvyko staiga. Nepamirškime, Ukrainoje karas trunka vos metus, tai rimto konflikto atveju nėra daug.
– Kai atkovojote savo (Kroatija atkovojo daugiau nei 10 tūkstančių kvadratinių kilometrų, arba 18 proc. šalies. – Red.) teritoriją, pasipylė serbų pabėgėlių vilkstinės. Bet praėjo jau 20 metų.
Kaip sugyvenate su serbais savo šalyje šiandien? Ar susitaikėte, o gal vis dar tebėra įtampa?
– Nelygu, kur gyveni. Taip, iš teritorijų, kuriose gyveno daug serbų, kur vyko daugiausia mūšių, buvo ir daugiausia pabėgėlių. „Audros“ metu pirmosiomis dienomis žmonės bėgo suprasdami, kad serbai pralaimi.
O Rytų Slavonijoje, kur karo veiksmų buvo mažiau, buvo nedaug pabėgėlių.
Bet vėliau ėmė grįžti iš ten išvaryti kroatai ir prasidėjo problemos, kilo įtampa, kuri nesisklaido iki šiol. Ypač Vukovare. Karo padarytos žaizdos tikrai dar neužgijusios.
– Serbija nėra Rusija, o Ukraina nėra Kroatija. Bet vis dėlto – ar ukrainiečiai gali pasimokyti iš sėkmingo kroatų pavyzdžio?
– Taip, skirtumai labai dideli. Mes, kroatai, palaikome ukrainiečius ir mums tai primena 1991–1995 metų įvykius. Bet ne viskas taip paprasta.
Tačiau galima sakyti, kad visos tos tarptautinės pastangos spręsti krizę nieko nelemia.
Mūsų atveju juk buvo ir stebėtojai, ir taikdariai, tačiau jie mažai ką nuveikė. Galiausiai buvo ir paliaubos, bet jos buvo sulaužomos.
– Manote, kad ir Ukrainoje paliaubos žlugs, o atgavę jėgas ukrainiečiai galės sėkmingai atsikovoti prarastas teritorijas, kaip tai padarė kroatai?
– Paliaubos trunka tiek, kiek konflikto šalys gali atsikvėpti prieš naują kovą.
Skirtingai nei kroatai, ukrainiečiai gali jau dabar pirkti ginkluotę. Yra vienas „bet“: viską lemia ekonomika.
Jeigu Ukraina gali atgaivinti savo ekonomiką, jeigu ji bus pajėgi finansuoti karą, manau, jie laimės.
Ir yra dar vienas labai svarbus veiksnys – žmonių valia. Mes ją turėjome – buvo motyvuoti žmonės, pasiryžę aukoti gyvybę. Žinau, skamba senoviškai, bet tokioje kovoje liejasi kraujas.
Ukrainiečiai turi patys sau atsakyti į klausimą, ar jie gali gyventi be separatistų kontroliuojamų teritorijų? Jeigu negali, jie neturi kito pasirinkimo, tik atsikvėpti, atgauti jėgas ir toliau kovoti.
Bet net jei jie sugalvotų atsiimti ir tai pavyktų, kas tuomet?
Kas jiems padės atstatyti karo nuniokotą kraštą? Mums niekas nepadėjo, tad ukrainiečiams be Europos Sąjungos paramos tikrai nepavyks.
Vis dėlto mačiau pernelyg daug karo, todėl tikrai nenoriu prognozuoti, kuo viskas baigsis Ukrainoje.
