Prieš šimtmečius situacija buvo visiškai kitokia. Kinija buvo laikoma supervalstybe bent jau meno srityje ir pasaulį žavėjo įmantriais amatininkų dirbiniais. Tad nenuostabu, kad europiečiai, pirmą kartą išvydę kinų porcelianą, pamanė, kad dirbiniai pagaminti pasitelkiant magiją, ir pavadino jį „baltuoju auksu“.
Porcelianas buvo toks plonas, jog praleido šviesą ir atrodė gerokai pranašesnis už viską, ką europiečiai sugebėjo pagaminti.
Europiečiai bandė išgauti porceliano gamybos paslaptį, tačiau ilgą laiką jiems to padaryti nepavyko ir jie nenumanė, kaip pagaminti tokius įmantrius dirbinius. Bet jie gerai žinojo viena – šie nepaprasti dirbiniai atkeliavo iš Čangnano miesto.
Sieja su šalies pavadinimu
Viena iš angliško Kinijos pavadinimo China atsiradimo versijų byloja: Čangnano porcelianas tapo toks populiarus ir geidžiamas, kad pirkliai esą visą šalį ėmė vadinti šio miesto vardu. Bet užsieniečiai šį žodį tarė netaisyklingai ir šalį galiausiai pavadino tiesiog Čaina (China).
Manoma, jog praėjo du tūkstančiai metų nuo to laiko, kai kinai išrado, kaip pagaminti baltąjį auksą, o Čangnano mieste jau VI amžiuje buvo gaminami puikūs porceliano dirbiniai.
Garsusis miestas, Kinijos „porceliano sostinė“, esantis Dziangsi provincijoje, vis dar gyvuoja, nors laikas ir pakeitė jo vardą. Dabar jis vadinamas Dzingdedženu ir yra vienas didžiausių pasaulio keramikos gamybos centrų.
Didžiausias turtas – žmonės
Iš pirmo žvilgsnio Dzingdedženas gali pasirodyti nykus ir niekuo neišsiskiriantis. Vyrauja betoniniai vidutinio aukščio pastatai, cigarečių prigrūstos parduotuvėlės ir užeigos su plastikinėmis kėdėmis.
Bet už šių pastatų driekiasi alėjos, kuriose viena po kitos išsidėsčiusios dulkėtos garažų dydžio studijos.
Jose darbuojasi daugybė amatininkų. Nemažai jų vilki Mao Zedongo epochą menančius melsvus darbo drabužius.
Kiekvienas amatininkas čia puikiai išmano savo darbą. Dekoruotojai šlapiame molyje raižo raštus, o tapytojai plonais triušio plauko teptukais ant dirbinių perkelia Kinijos kraštovaizdį.
Netoliese raumeningi vyriškiai mirko dirbinius glazūroje prieš pašaudami juos į džiovinimo krosnį. Tolėliau du amatininkai sukdami formuoja už save didesnes puodynes.
„Žmonės Dzingdedžene yra pats didžiausias turtas. Jų šaknys siekia tolimą istoriją“, – pasakojo keramikos dirbtuvių mokinė Jia Zhang.
Plūsta minios lankytojų
Į Dzingdedženą plūsta būriai jaunų dizainerių iš visos šalies. Jie trokšta išmokti keramikos gamybos meno ir gudrybių, kurios šimtmečiais čia puoselėjamos ir perduodamos iš kartos į kartą.
„Tai geriausia vieta mokytis keramikos Kinijoje, o galbūt ir visame pasaulyje“, – teigė Jia Zhang.Todėl kinų menininkai nėra vieninteliai, kurie atvyksta semtis patirties į Dzingdedženą.
2005 metais Caroline Cheng, kurios keramikos dirbiniai eksponuojami visame pasaulyje, įkūrė keramikos dirbtuves.
Šiose dirbtuvėse, kurios įrengtos tradicinės kinų architektūros pastate, užsieniečiams vedamos pamokos ir suteikiama gyvenamoji vieta. Institucija taip pat organizuoja ekskursijas po miestą ir apylinkes.
2011 metais į Dzingdedženą dėl šių dirbtuvių siūlomų programų atvyko daugiau nei 3 tūkstančiai menininkų iš užsienio.
Kanadiečių pora, kuri dažnai apsistoja šiose dirbtuvėse, pasakojo, esą Vakaruose visą dirbinį pagamina vienas žmogus.
Bet Dzingdedžene kiekvienas amatininkas atlieka savo konkretų darbą. Todėl vienas dirbinys vykstant gamybos procesui gali pereiti net per 70 skirtingų žmonių rankas.
Senovei naujovės netrukdo
Kadaise žmonės šiame mieste atlikdavo ritualus ir aukodavo keramikos dievui. Pasakojama, jog keramikos dievas buvo paprastas žmogus, kuris žuvo bandydamas padarytai tai, kas neįmanoma, – sukurti tobulą dirbinį.
Miesto praeitį mena ir senovinės degimo krosnys. Jos būna įvairios, galima išvysti net ir drakono formos krosnį. XX amžiuje Dzingdedženas buvo sunkiai pasiekiamas likusiam pasauliui. Todėl amatininkai sugebėjo išsaugoti ilgametes tradicijas, kurias jiems perdavė protėviai.
Ir dabar nutolus nuo centro, kuriame gyvena amatininkai, driekiasi neasfaltuoti keliai, stūkso bambukais apaugusios kalvos ir teka nuo molio paraudę upeliai.
Kanadietis Paulas Leathersas pasakojo, jog tuomet, kai pirmą kartą atvyko į Dzingdedženą, miestas jam pasirodė pilkas ir nykus, o gatvės tamsios ir purvinos. Nebuvo net šviestuvų. Visus dirbinius, kuriuos pagamindavo amatininkai, prekybininkai išveždavo parduoti svetur.
Bet šiomis dienomis šalia firminių keramikos krautuvių, kuriose meniškai išdėlioti dailūs dirbiniai, atsiranda vis daugiau kavinių ir barų, nes miestas vis plačiau atsiveria lankytojams iš viso pasaulio.
Tradicijos gyvuos toliau
Pastaraisiais dešimtmečiais industrializacija Dzingdedženo irgi neaplenkė. Miesto pakraščiuose iškilo gamyklos, kurių pigi produkcija keičia du tūkstančius metų amatininkų puoselėtas tradicijas ir unikalius dirbinius.
Tai baugina amatininkus, nes pasaulyje perkamiausios ir žinomiausios yra pigios kiniškos prekės, o unikalūs keramikos dirbiniai yra daug brangesni.
Bet Dzingdedženo amatininkams vilties išsaugoti ir tęsti savo tradicijas dar yra.
Madų besivaikantys kinai nuo 20 iki 30 metų vis labiau pamėgsta keramikos dirbtuvių rengiamą šeštadieninę amatų mugę ir parduotuves, kuriose prekiaujama amatininkų dirbiniais. Jie domisi ir vertina vienetinius rankų darbo kūrinius.
Amatininkų dirbiniai aukštos kokybės ir labai kruopščiai padaryti. Be to, jų gamybos partijos mažos.
Gamyklose pagaminti pigūs dirbiniai neprilygsta amatininkų rankų darbo vaisiams. Todėl tikima, kad Dzingdedženo amatininkai ir toliau gyvuos. („Independent“, LR)
