Kaip proletarams priimta, vaikus auklėjo gatvė. Banditų kiemas, portveinas, snukių talžymas. Nuo mažų dienų kova dėl išlikimo sovietiniame socialiniame dugne: sambo ir dziudo, kad nemuštų (ir kad pats galėtum mušti), svajonės apie KGB (kad galėtum išeiti į žmones), pavydas ir neapykanta moksladraugiams – turtingesnių ir labiau išsilavinusių tėvų vaikams, rašo „erich-hartmann.com“.
Pirmąją dalį skaitykite čia.
Žemos kilmės žmonės
„Gal kažkada universitete tam tikru metu aš stengiausi neafišuoti, kad mano tėvai ne šiaip darbininkai – mama buvo netgi juodadarbė. Žinoma, man būtų buvę malonu, ypač universitete pirmaisiais metais, jei būčiau galėjęs pasakyti, kad mano tėvas profesorius, o motina, pavyzdžiui, docentė ...“
Tai štai kaip. Universitete Vovočka gėdijosi savo juodadarbių tėvų. Neafišavo. Išgyveno dėl žemos kilmės. O ir suprato, kad pateko į šią aukštąją mokyklą Sporto katedrai pateikus paraišką, o ne dėl to, kad būtų pasiekęs kokių nors laimėjimų moksle. Po daugelio metų jis nusipirks ekonomikos mokslų kandidato disertaciją (ekonomikos mokslų daktaro disertacijos atitikmuo Europoje. – Red.), ten bus ištisas plagiatas iš amerikietiškų vadovėlių. Kam? Kad iškeltų savo asmenybę prieš tuos docentus.
Kairėje – 1997 metų V.V.Putino disertacija (žr. nuotraukas). Kažkas ten apie žaliavas ir išteklius rinkos ekonomikoje (218 puslapių). Dešinėje – 1978 metų amerikietiškas strateginio planavimo vadovėlis (Strategic Planning and Policy. William R.King and David I. Cleland. 1978).
Nesudėtinga analizė parodo, kad Vovočka nukniso savo disertaciją iš dviejų profesorių amerikiečių iš Pitsburgo. Be to, kai kuriose vietose „mokslų kandidatas“ Putinas įdėjo nė kiek nepakeistus puslapius iš amerikietiško vadovėlio (be jokių pataisų), pateikdamas juos kaip savo mintis.
Šiandien visa Rusija, visas pasaulis su viltimi žiūri į plagiato kandidato kovą su prakeikta Amerika. Su dideliu susidomėjimu jis stebimas iš Pitsburgo.
Dmitrijus Gancerovas (KGB verbuotojas Leningrado VU 8-ajame dešimtmetyje)
„Labai svarbus pirmasis susitikimas. Po jo daugelis būdavo nusijojami. Bet su tais, kurie tikdavo, pradėdavome dirbti glaudžiau. Su Putinu aš pradėjau susitikinėti kažkur nuo 1974 metų. Jis man labai patiko... Jis mokėjo greitai rasti norimą kontaktą su žmonėmis...“
1974 metų sausis – tai 4 kurso vidurys. Prasideda Putino pasimatymai su D.Gancerovu. Jie paprastai vykdavo kartą per mėnesį, pusantrų metų.
Gancerovui (jis buvo skyriaus, kuravusio miesto aukštąsias mokyklas, operas) (KGB operatyvinis įgaliotinis. – Red.) reikėjo įsitikinti, kad Putinas tinkamas darbui. Kad gali užmegzti kontaktą su žmonėmis. Ir operas įsitikino: Vovočka gali. Be komentarų.
Iš pradžių jis pateko į 5-ąją valdybą („Kova su ideologinėmis diversijomis“). Labiausiai supuvusį šios kontoros poskyrį. Jis užsiiminėjo kova su kitamaniškumu šalies viduje (disidentais). Kurį laiką pabuvęs ten paprastu sekliu Vovočka sugebėjo pereiti į labiau gerbiamą darbą – į žvalgybą. Tiesa, į antraeilį barą – į Drezdeną Rytų Vokietijoje. Šnipinėti ten nebuvo ko, totalitarinėje VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. – Red.) slaptoji policija ir taip visus be išimties šnipinėjo. Rusų čekistai sėdėjo be darbo ir užsiiminėjo turto glemžimu. Supirkinėjo visokius sendaikčius, kad galėtų perparduoti į Sąjungą (SSRS – Red.).
Drezdeno laikų Putino kolega Vladimiras Gortanovas (Usolcevas), dabar pats Baltarusijos disidentas ir emigrantas Čekijoje, rašė: „Volodia prisirinko visų tų disidentiškų gudrybių dar Leningrade, dirbdamas 5-ojoje valdyboje, orientuotoje į kovą su „ideologine diversija“... Daugelį disidentų Volodia minėdavo mūsų pašnekiuose su pagarba. Ypač jis gerbė Solženyciną. Panašių nuotaikų tarp 5-ųjų poskyrių operatyvinių darbuotojų Krasnojarske ir Minske aš nė iš tolo nemačiau...“
Bet tai siaurame rate. O viešai: „Volodia nesidrovėdamas įsitraukdavo į pokalbius apie „sionistų įtaką“ akademikui Sacharovui. Tačiau jo tonas visada buvo su tam tikra ironija, kurią aš gerai supratau. Čia ir buvo tikrasis Volodia – kam užsitraukti nemalonumų spjaudant prieš vėją?“
Čia tikrasis Volodia, taip. Karjeristas ir prisitaikėlis, godišius. Visa XIX a. rusų literatūra pilna tokių personažų. Jeigu Gogolis būtų gyvenęs „sovoke“ (SSRS – Red.), Čičikovas būtų tarnavęs KGB. Ir būtų kaupęs ne „mirusias sielas“, o „Beriozkos“ čekius (žr. Vikipedijos str. „Beriozka“; už tuos čekius buvo galima ne tik nusipirkti deficitinių prekių, bet ir pasipelnyti nelegaliai dvigubai brangiau pardavus. – Red.). Nors manau, Gogolis „sovoke“ nebūtų suspėjęs nieko parašyti. Volodia su kolegomis iš 5-osios valdybos greitai jį būtų įkišę į „psichuškę“ (psichinių ligų kliniką. – Red.) ar išgrūdę į lagerį.
„Greitai Čičikovui atsivėrė kur kas platesnė sritis: susikūrė komisija kažkokiam valdiškam gana kapitaliniam statiniui pastatyti. Į tą komisiją įsitaisė ir jis, ir pasirodė esąs vienas iš veikliausių narių. Komisija tuojau pat ėmėsi darbo. Šešerius metus trainiojosi prie pastato; bet klimatas, ar kas, trukdė, arba medžiaga jau buvo tokia, tik niekaip nekilo valdiškas pastatas aukščiau pamato. O tuo tarpu kituose miesto kraštuose pas kiekvieną narį atsirado po gražų civilinės architektūros namą: matyt, žemės gruntas ten buvo geresnis.“ N.V.Gogolis (1842 m.).
Beje, Sacharovą ir Solženyciną anuomet pjudė maždaug kaip šiandieną Navalną ir Nemcovą. Tiesa, sovietų diktatūrai nereikėjo samdyti basmačių užsakomosioms žmogžudystėms per 200 m nuo Kremliaus. Putinas irgi dalyvavo pjudyme, bet suprato, kad jie teisūs. Vėliau jis pats taps diktatoriumi ir vėl pradės pjudyti disidentus.
Neieškokite pas čekistą savo nuomonės. Kada jie sako jums „labą rytą“, jie jau meluoja. Čia visa Volodios esmė.
7. Žmona ir dukros
„...Pasimatymai – tai atskira istorija. Į juos aš niekada nevėluodavau, o Vladimiras Vladimirovičius – nuolat. Pusantros valandos – tai buvo įprastas dalykas.“
Argi tai vėlavimas. 2012 metais Kryme štai šitas bičas (nuotraukoje kairėje) laukė Vovočkos 4 (keturias) valandas, kol tas teikėsi atvažiuoti.
„Įsivaizduokite: aš, nėščia su Katia septintą mėnesį, Maša – ant vienos rankos, krepšys su produktais – kitoje, ir pėstute į šeštą aukštą. O čia į antro aukšto laiptų aikštelę išeina vyras su žmona ir mato mane, ropščiančią aukštyn. Nebyli scena. Vyro akys pasidarė didelės didelės. Jis tik giliai iškvėpė: „Liuda, bet argi taip galima?“ Tada vyras čiumpa Mašą, krepšį ir užkelia į šeštą aukštą. Bet juk tai buvo vienąkart. O aš per dieną tokių žygių atlikdavau mažiausiai tris. Vėliau, žinau, kaimynas keletą kartų sakė vyrui: „Volodia, reikia padėti. Reikia padėti, Volodia!“ Bet tai didelio poveikio neturėjo, kadangi Vladimiras Vladimirovičius laikėsi principo: moteris namuose viską privalo daryti pati.“
Džiunglių įstatymas ir šeimoje yra džiunglių įstatymas. Prabėgus kokiems 5 metams po to, kai ji atvirai prišnekėjo apie vyrą vampyrą, kaip jis vaikė ją nėščią su krepšiais į 6 aukštą name be lifto, prasidės atomazga. Ji, žinoma, dabar atrodo klaikiai. Niekur nesirodo. Stipriai geria (žr. nuotrauką).
Pamenu, iš jos juokdavosi. Pilka užguita stiuardesė, kuri nemokėjo rengtis, „madam Grybas“ ir t.t.
Bet dabar nejuokinga. Ji – dar vienas pavyzdys, kad šalį valdo kompleksų kamuojamas psichopatas – žemo ūgio, žemos kilmės, veidmainis, paniškai bijantis, kad bus atskleistas tikrasis jo veidas.
Panaši situacija su dukromis. Jos irgi slepiamos neva dėl „teroristų grėsmių“. Nors didžiausia grėsmė yra tėvas, ir bijo jis ne teroristų, o žurnalistų. Vyresnioji dukra slepiasi Europoje pas vyrą olandą. Nors, žinoma, Vorchotenas – tikrai nuostabus miestelis, jaukus, gyvena jame turtingi pensininkai europiečiai.
O jaunesnioji dukra Jekaterina Putina-Tichonova nuėjo tėvo pėdomis. Kuruoja „Skolkovo-2“ prie MVU (Maskvos valstybinio universiteto plėtros projekto, kurio biudžetas 1,7 mlrd. dolerių, neoficialus pavadinimas. – Red.) – eilinis pinigų vogimo iš biudžeto projektas. Pažiūrėkite, kaip pataikūniškai lankstosi valdininkai prieš jauną mokslininkę. „Trys dručkiai“, dvariškiai aplink įpėdinį Tutį (aliuzija į Jurijaus Olešos pasaką „Trys Dručkiai“. – Red.).
Šiuo aspektu Katerina Putina niekuo nesiskiria nuo visų kitų čekistų palikuonių, įsitvirtinusių valstybiniuose bankuose ir valstybinėse žaliavų bendrovėse.
O štai šis žmogus (žr. nuotraukas), eilinis atstovas spaudai (Vovočkos), kuris savo draugužei Navkai padovanojo „Bentley“ už 11 mln. rublių, sako, kad Putino čekistų vaikai, būdami 25 metų, eina aukštas pareigas dėl savo gebėjimų ir talentų. Visiška tiesa. Paklauskite jaunos mokslininkės Katerinos Putinos.
Na, ką galima pasakyti. Sistema, kurią Vovočka kūrė ne vienus metus, apskritai paėmus, susiformavo. Ji vadinasi kleptokratija: vagių valdžia. Putino biurokratija ir jos korupcinis biznis – tai parazitai, apnikę valstybę ir jos gamtos turtus. Grynai parazitinė klasė.
Jie sako, kad „Putinas – tai Rusija“. Iš tikrųjų jie turi omenyje „Putinas – tai lovys“. Nėra Putino – nėra lovio. Liūdna.
Jie, žinoma, pasirengę tą lovį ginti, deda viltis į savo kernezą ir jo nirštą. Tegu viliasi. Istorija žino daug pavyzdžių, kada diktatoriai daug metų maivėsi ekrane, maudėsi prabangoje, jiems buvo nusispjauti ant visų. O paskui brinkt – ir atsitikdavo taip (žr. nuotraukas). Arba taip (žr. nuotraukas). Klasiškai nuskrido Čaušesku kepurė sušaudant.
Istorijos raida Europoje jau seniai vyksta ta kryptimi.
Nuo diktatūros – į laisvę. Todėl Putinas taip užsipuolė Europą, gąsdina visus Euromaidanu, baisiąja Vakarų demokratija. Supranta, kad jeigu teks atsakyti, kiek jis pavogė, kiek tamsių darbelių jie prasuko – teks jam kyboti su Kabajeva aikštėje kaip Mussolini ir Clara Petacci.
