39 metų tunisiečių ir marokiečių kilmės prancūzas – vienas iš gausybės musulmonų, užaugusių Senos-Sen Deni departamento rajonuose. Daugelio jų tėvai – imigrantai. Nemažai jų kilę iš Afrikos ir arabų šalių.
F.Benas Ahmedas su siaubu stebėjo praėjusį penktadienį Paryžių sukrėtusius įvykius – mat dalis juos surengusių fanatikų gimė ir užaugo visai ten pat, kur ir jis.
Koncertų salėje „Bataclan“ šaudęs Sami Amimouras gimė Dransi rajone – ten, kur ir F.Benas Ahmedas. Užpuoliko šeima gyvena Bobinji – čia F.Benas Ahmedas užaugo ir pradėjo dirbti savivaldybėje.
O trečiadienį priemiesčio gyventojus šūviais pažadinęs policijos reidas buvo rengiamas Sen Deni rajone – vos už kelių kilometrų nuo F.Beno Ahmedo gimtųjų rajonų.
Atvedė išpuolių pėdsakai
Daugeliui paryžiečių Senos-Sen Deni departamentas simbolizuoja aptriušusius daugiabučius, nusikalstamumą, nedarbą ir musulmonus. Net ir priemiestį reiškiantis prancūzų kalbos žodis „banlieu“ jau įgavo neigiamą, žeminančią prasmę.
Pačiuose rajonuose stūkso milžiniški daugiabučių kompleksai, vadinamieji „cites“. Pokario metais pastatyti brutalizmo stiliaus monolitai turėjo tapti dūzgiančiais darbininkų aviliais.
Tačiau vėliau juose įsigalėjo tik skurdas ir socialinė atskirtis.
Ne veltui po atakų prieš „Charlie Hebdo“ redakciją ir košerinio maisto parduotuvę Prancūzijoje įsigalėjo nuojauta, kad paskata žudynėms kilo tiesiai iš šių imigrantų rajonų.
Juk ir keturis žydus parduotuvėje bei žydų mokyklą gynusią policininkę sausį nušovęs Amedy Coulibaly gimė panašiame gyvenamųjų namų komplekse į šiaurę nuo Paryžiaus.
Gyvena pamiršti pasaulio
Senos-Sen Deni departamento gyventojai iki šiol jaučiasi atskirti nuo Paryžiaus.
„Užuot pateikę reikiamus klausimus, jie pasirinko nuo mūsų atsiriboti. Gimė atskirtis ir jausmas, kad politinė klasė numojo ranka į pažeidžiamiausius sluoksnius“, – prezidentui François Hollande’ui skirtame laiške po sausio įvykių rašė F.Benas Ahmedas.
Priemiesčius retai aplanko paryžiečiai ir turistai, o žurnalistai čia atklysta tik aprašyti degančių mašinų bei narkotikų gaujų susišaudymų.
Kliši su Bua rajono, kuriame 2005 metais prasidėjo per visą šalį nuvilnijusios jaunimo riaušės, gyventojai net mėgino užsidirbti pasikvietę smalsių atvykėlių į ekskursiją po priemiestį.
Tačiau daugeliui priemiesčių gyventojų Paryžius yra toks tolimas kaip Uranas. Rajonuose gyvenimo sąlygos yra patenkinamos, tačiau psichologinis atstumas tarp Senos-Sen Deni ir Eliziejaus Laukų prilygta šviesmečiams.
Išpuoliai šįkart nesuskaldė
Labiausiai ši atskirtis buvo juntama po sausio atakų prieš satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir košerinio maisto parduotuvę.
Siaubas dėl išpuolių suvienijo didžiąją daugumą prancūzų, tačiau prie viešų palaikymo renginių prisidėjo retas musulmonas.
Tąkart jiems buvo sunku pritarti šūkiui „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“), kai pats savaitraštis dažnai savo satyros taikiniais pasirinkdavo musulmonams šventą pranašą Mahometą.
Praėjusį savaitgalį užpuolikai aukų nesirinko. Jais tapo visų religijų, tautybių ir rasių žmonės.
„Dabar mačiau kur kas mažiau skirstymosi į prancūzus ir svetimus. Taikiniais tapo visi prancūzai“, – savaitgalį po Paryžiaus išpuolių „The New Yorker“ sakė F.Benas Ahmedas.
Po sausio įvykių Prancūzijos musulmonai pasijuto atstumti – būtent jų tikėjimo tautiečiai šaudė į žurnalistus, žydus ir policininkus.
Tad ir pati reakcija į įvykius buvo kitokia.
Antai priemiesčių moksleiviai atsisakė aukas paminėti visoje šalyje paskelbta tylos minute.
F.Beno Ahmedo teigimu, panašių incidentų šią savaitę nepasitaikė. Prancūzijoje jis regi kur kas daugiau vienybės.
Paryžiečiai po savaitgalio su siaubu kartoja, kad dabar bet kuris iš jų gali tapti kito išpuolio taikiniu, nes teroristai smogė pačiai Prancūzijos esybei.
Tad visuomenėje ir daugiau baimės. Tiesa, labiausiai tai jaučia musulmonai, kurie, nepaisant nuolatinių raginimų to nedaryti, po džihadistų išpuolių visada sulaukia daugiau įtarių žvilgsnių.
Antai F.Beno Ahmedo draugo, lydėjusio žmoną į ligoninę, buvo paprašyta palaukti lauke, nors kitos poros pro duris žengė kartu.
Kilmės lengvai nepaslėpsi
Peržengti šią prarają, kuri skiria priemiesčių gyventojus nuo paryžiečių, yra be galo sunku. Jeigu esi kilęs iš miesto pakraščių, norėdamas susirasti darbą susidursi su aibe sunkumų.
Antai imigrantų iš Senegalo dukra Fanta Ba su diskriminacija mėgino kovoti siųsdama įmonėms gyvenimo aprašymą, kuriame ji naudoja vidurinį vardą – France, o pavardę pakeičia į prancūziškesnę – Bas. Tačiau moteris ir toliau neranda darbo.
Senosios kartos prancūzams neįprastus vardus turintys priemiesčių gyventojai susiduria su amžinu klausimu: kas iš tiesų yra prancūzas?
Kai žmonės 30 metų žurnalistės Widad Ketfi klausia, iš kur ji kilusi, moteris atsako, kad ji iš Bondi rajono. Tačiau tuo pokalbis dažniausiai nesibaigia.
„Tada manęs paklausia, kokia mano kilmė. Atsakau, kad prancūziška.
Jie vis tiek neatlyžta: „Iš kur tavo tėvai?“ „Iš Prancūzijos!“ – įtūžio neslėpė W.Kefti.
Pamiršta dviguba tapatybė
Prancūzija – neatsiejama „banlieu“ gyventojų tapatybės dalis, tačiau ji turi nuolat konkuruoti ir su islamu.
„Prancūzija yra mūsų motina. O islamas – tėvas.
Tėvas mums davė daugiau, jis mums suteikė meilę ir šilumą.
Tiesa, kad ir kas nutiktų, motina yra motina. Ją mylėsi visą gyvenimą, net jei ji tavęs ir atsisakė“, – vaizdingai samprotavo Bobinji rajone gyvenantis 27 metų J.P., nenorintis atskleisti savo vardo.
F.Benas Ahmedas rūpinosi J.P. beveik nuo gimimo. Dvylika metų vyresnis globėjas iš paskutiniųjų stengėsi vaikiną ištraukti iš blogos aplinkos.
Dvilypė J.P. kilmė atsispindi ir jo šeimos istorijoje. Jo motina buvo baltaodė prancūzė, tėvas – Alžyro arabas.
„Priemiesčių vaikai gyvena tik marihuanos, merginų, gangsterių ir islamo verpete. Jie neturi supratimo apie savo istoriją.
Paaugliai moka vos kelis žodžius arabiškai, kurių patys gerai nesupranta, ir kelis islamo nurodymus, kurie neturi jokios prasmės“, – paaiškino Londono universiteto padalinio Paryžiuje tyrėjas Andrew Hussey.
Moko prisiminti istoriją
Tiesa, yra prancūzų, kurie siekia ištiesti pagalbos ranką priemiesčių vaikams. Helene Kuhnmunch dėsto istoriją Kolombo priemiesčio profesinėje mokykloje Šiaurės Vakarų Paryžiuje.
Tačiau jau 15 metų priemiesčių paauglius globojanti išradinga pedagogė juos tikina pamilusi dėl jų energijos ir humoro. Ir moteris daro viską, kad jaunimas atrastų savo vietą.
2008 metais su grupe tokių vaikų H.Kuhnmunch kūrė dokumentinį filmą apie Prancūzijos ir Alžyro istoriją, kuri slypi imigrantų šeimų genealoginiuose medžiuose.
Šiemet jiems darkart teko apmąstyti savo kilmę. Bet H.Kuhnmunch auklėtiniai į „Charlie Hebdo“ atakas žvelgė atsargiai.
„Jie jau priprato prie jausmo, kad yra nuolat įžeidinėjami, spaudžiami pamiršti savo kilmę, savo religiją“, – paaiškino mokytoja.
Jau kitą pirmadienį po „Charlie Hebdo“ atakų vienas musulmonas moksleivis jos klasėje pakėlė ranką.
„Ponia, man labai nepatiko jų komiksai. Bet aš nemanau, kad dėl to reikėjo žudyti“, – netvirtai ištarė berniukas.
Vietiniai prašo nenusisukti
Dalis priemiesčių musulmonų ir į praėjusio penktadienio išpuolius Paryžiuje žvelgia panašiai.
„Aš nežiūriu į šiuos užpuolikus kaip į musulmonus. Jie yra laukiniai, teršiantys islamo vardą. Sakyti, kad jie musulmonai, – vadinasi, matyti ryšį tarp mano religijos ir to, ką daro tie žmonės“, – savaitraščiui „Time“ piktinosi 25 metų Ibrahimas Doucoure’as.
Prancūzijos musulmonai po naujų teroro aktų ir vėl jaučiasi atsidūrę nemalonioje rampos šviesoje – jau antrą kartą šiemet.
Į Siriją prisijungti prie „Islamo valstybės“ išvyko daugiau prancūzų nei iš bet kurios kitos Europos šalies.
Ne visi iš 1,5 tūkst. Prancūzijos eksportuotų džihadistų užaugo liūdnai pagarsėjusiuose priemiesčiuose, bet prancūzų akyse šie kvartalai vis dar yra terorizmo židiniai.
„Tokio lygio teroro išpuoliai yra ne pirmas išbandymas Prancūzijai. Negalime pasiduoti panikai.
Priešingu atveju „Islamo valstybė“ pasieks savo tikslą – supriešinti krikščionis ir musulmonus, – baiminosi iš Alžyro kilęs 54 metų prancūzas Djemoui Bennaceuras. – Vietoj kovos mums dabar labiausiai reikia solidarumo ir vienybės.“
