Vieni politikos apžvalgininkai pareiškė, kad tai didžiulė karinė ir diplomatinė V.Putino pergalė, kiti aiškino, jog Rusija patyrė skaudų pralaimėjimą, primenantį Sovietų Sąjungos atsitraukimą iš Afganistano 1988 metais, ir pademonstravo savo geopolitinių galimybių ribotumą.
Atrodo, kad tiesa yra per vidurį ir savaip teisūs tiek vieni, tiek kiti.
Pirmiausia, ar Rusija jau gavo, ko siekė karine intervencija Sirijoje? Į šį klausimą tiksliai gali atsakyti tik pats V.Putinas. Vis dėlto nuspėti svarbiausius Maskvos karinio įsikišimo Sirijoje tikslus nėra sunku.
Kremlius oficialiai skelbė, kad karinės operacijos tikslas – sutriuškinti teroristines grupuotes, pirmiausia vadinamąją „Islamo valstybę“ (IV), ir neleisti plisti terorizmo užkratui į Rusiją bei jos kaimynes – buvusias sovietines respublikas.
Bet realiai Rusija daugiau atakavo teroristais nelaikomos sirų opozicijos nei IV taikinius, o tai rodo, kad pirmiausia siekta išgelbėti žlungantį Maskvos remiamo Sirijos diktatoriaus B.al-Assado režimą.
Žinoma, kartu Maskva siekė sustiprinti savo geopolitines pozicijas Artimuosiuose Rytuose, pirmiausia rusams pademonstruoti, kad jų šalis vėl yra pasaulinė galybė, kurios nuomonės priverstos paisyti net JAV.
Aiškiai buvo jaučiamas ir dar vienas tikslas – įveikti Rusijos tarptautinę izoliaciją, į kurią ji save įstūmė aneksuodama Krymą ir kariaudama Ukrainoje, nukreipti dėmesį nuo šios agresijos ir, tapus svarbia karinio konflikto Sirijoje žaidėja, siekti, kad būtų nutrauktos ar bent susilpnintos jai taikomos Vakarų ekonominės sankcijos.
Gali atrodyti, kad beveik visus šiuos tikslus, išskyrus sankcijų atšaukimą, Rusija jau sugebėjo pasiekti. Tačiau tai primena iki pusės pripiltą stiklinę: vieni sakys, kad ji puspilnė, kiti – kad pustuštė.
Akivaizdu, kad B.al-Assado režimas sustiprėjo, perėmė karinę iniciatyvą, atsikovojo kai kurias strategiškai svarbias teritorijas, o jo priešininkai, taip pat ir IV, patyrė pralaimėjimų.
Nors ir kritikuodami Rusiją dėl opozicijos pajėgų ir civilių gyventojų bombardavimų, Vakarai kalbasi su Maskva, ji tapo svarbia Ženevoje prasidėjusių derybų tarp B.al-Assado ir jo priešininkų veikėja.
Propagandinis V.Putino laimėjimas bene ryškiausias. Jis efektingai paskelbė, kad atitraukia ginkluotąsias pajėgas, tiesa, išsaugodamas abi karines bazes – aviacijos ir jūrų laivyno – tą pačią dieną, kai prasidėjo derybos Ženevoje.
Vis dėlto bent daugeliui rusų atrodys, kad Rusija per penkis mėnesius sugebėjo nuveikti daugiau nei JAV ir jų sąjungininkės per penkerius karo Sirijoje metus ir traukiasi su nugalėtojos laurų vainiku, neįklimpusi dešimtmečiui kaip Sovietų Sąjunga Afganistane.
Tačiau čia jau galima įžvelgti, kad V.Putino pergalės taurė anaiptol nėra pilna. Pradėdamas karinę operaciją Sirijoje jis pagyrūniškai skelbė, jog Rusijos kariuomenė ten bus tol, kol visiškai sunaikins teroristus. Visi mato, kad nors B.al-Assadas sustiprėjo, nei IV, nei kitos grupuotės nėra sutriuškintos.
Žinoma, dar visaip gali susiklostyti B.al-Assado režimo likimas – jį stipriai remia ir Iranas, o Rusija, net atitraukusi didžiąją dalį savo karinių pajėgų, gali tiekti ginkluotę, siųsti karinius patarėjus.
Kad ir kaip būtų, vėl padėties šeimininku pasijutusiam B.al-Assadui dabar pasiųstas signalas, jog jis negali visiškai pasikliauti Maskvos jėga ir diktuoti savo sąlygų opozicijai.
Netikėtas Maskvos sprendimas trauktis iš Sirijos atskleidė ir realią geopolitinę padėtį – vis didesnį ekonominį nuosmukį išgyvenančiai Rusijai ilgalaikis karas būtų nepakeliama finansinė našta, ir V.Putinas nepraleido palankios progos išeiti iš ten, kai dar galima tai daryti iškelta galva.
Šis V.Putino žingsnis sietinas ir su rusų nuotaikomis. Apklausos rodo, kad jie labai tvirtai remia Krymo aneksiją, agresiją Ukrainoje, bet daug santūriau vertina įsitraukimą į karą Sirijoje.
Neabejotinai dabar dauguma rusų, kurių sąmonėje dar išlikusi Afganistano karo psichologinė trauma, lengviau atsikvėps, kad Rusijos kariai traukiasi iš Sirijos, o ne siunčiami namo cinkuotuose karstuose.
Lietuvai itin svarbu, kaip šis Maskvos sprendimas atsilieps Rytų ir Vidurio Europos saugumui.
Jau girdėti balsų, kad dabar Kremliui rankos atrištos pradėti naują agresijos bangą Ukrainoje ar net pulti Baltijos šalis. Bet tai greičiau nepagrįstas panikos skleidimas nei realių grėsmių įvertinimas.
Blaiviai mąstant, neįmanoma patikėti, kad V.Putinas pasitraukė iš Sirijos todėl, kad turėtų laisvas rankas užpulti Baltijos šalis. Jei jam pristigo finansinių ir karinių išteklių karui Sirijoje, reikia lakios fantazijos vaizdiniams, kad jis turės jėgų kariniam konfliktui su NATO.
Suprantama, Lietuva turi stiprinti savo gynybines galias, bet neskleisdama nereikalingos panikos.
Matyt, vertėtų įsiklausyti ir į Kremliaus kritiko rusų politologo G.Pavlovskio žodžius, kad pasitraukdamas iš Sirijos V.Putinas įrodė, jog neprarado gebėjimo blaiviai vertinti situacijos, žino, ką gali ir ko negali daryti. Kitaip sakant, jis vis dėlto nėra beprotis, galintis įsivelti į karą su NATO.
