Šiandien – trečioji reportažų ciklo dalis.
Dirbantieji Černobylyje 1986 metais poilsio dienų neturėjo. Tai visai suprantama – radioaktyvus spinduliavimas irgi nesiilsėjo. Žmonės visada būdavo pavargę, dažnai suirzę, bet kartais kokių nors pramogų vis tiek norėdavosi. Alkoholis, tas nuolatinis karų ir katastrofų palydovas, nuo liūdesio ir apatijos gelbėjo daugelį, bet, žinoma, ne visus.
Muzika skambėdavo retai
Orkestrai Černobylyje kuriami nebuvo, o ir nebuvo reikalingi. Keista, bet mūsų statybininkų būryje tebuvo vos keli bateriniai radijo imtuvai. Tiems, kurie mėgo laisvalaikiu pamiegoti, muzika niekada netrukdė. Tylu stovykloje būdavo ir naktimis, nors budėdamas naktimis girdėdavau, kaip žmonės dejuodavo ir šaukdavo per miegus.
Formuojant Pabaltijo karinės apygardos karo statybininkų batalioną ar būrį, kaip jį bepavadintum, jam buvo skirtas klubo automobilis su garsiakalbiu, kino projektoriumi, benzininiu elektros generatoriumi. Maždaug kartą per savaitę aš, turėdamas pažymėjimą, suteikiantį teisę būti visų paskirčių automobilių vyresniuoju, važiuodavau su vairuotoju į už 60 kilometrų esantį Kijevo srities Ivankovo miestą, rajono centrą, kur buvo specialiai sukurtas kino filmų nuomos centras.
Filmai buvo seni, daugiausia komedijos arba apie karą, banaliai patriotiniai, bet, kaip sakoma, iš bado ir šuo varškę ėda. Tie filmai buvo vienintelė pramoga. Iš pradžių erzindavo motoriuko birbimas, vėliau pasistatėme sceną su ekranu iš susiūtų paklodžių, atsirado elektra. Filmus būdavo galima žiūrėti kasdien, vakarais. Taip vakarai daugumai ir paeidavo. Kas norėdavo, žiūrėdavo, kas norėdavo – gulėdavo arba miegodavo palapinėse. Jokios prievartos, kontrolės nebuvo.
Būrys turėjo iš Lietuvos pasiėmęs su savimi ir penkis nespalvoto vaizdo televizorius su mažyte įstrižaine. Jie ilgai gulėjo nenaudojami, nes nebuvo elektros.
Kai ji atsirado, vienas televizorių buvo pastatytas didelėje poilsio palapinėje, vadinamoje „leninskaja komnata“ (Lenino kambarys, tuo metu visų karinių dalinių būtinas atributas). Tačiau jį žiūrėdavome retai, nebent žinias, gaudydavome žinias apie Černobylį, lygindavome tai, ką matome mes ir kas rodoma, kaip sakoma, urbi et orbi. Dažniausiai piktindavomės melu ir „pokazucha“.
Kiekvienas žmogus privalo didžiuotis savo šalies himnu. Černobylyje viskas buvo kitaip. Manau, kad tūkstančiai žmonių, likvidatorių iš Černobylio, be pykčio, nuoskaudos, sveikatos, psichikos problemų, parsivežė dar ir baisią neapykantą SSRS valstybiniam himnui.
Nežinau, kam atėjo į galvą, kad 30 km zonoje kiekvieną rytą 6 val. likvidatoriai turi būti žadinami energingu generolo ir kompozitoriaus Aleksandro Aleksandrovo kūriniu, šlovinančiu „neišardomą laisvų respublikų sąjungą“. Himnas būdavo paleidžiamas per klubo mašinos garsiakalbį pragarišku garsu. Ir taip 150 dienų. Alergiją himnams jaučiu ir po 30 metų. Tokios patriotizmo injekcijos 6 valandą ryto man ir šiandien kelia šleikštulį. Ir nieko negaliu padaryti.
Lietuvos artistų dėmesio nesulaukėme
Mums buvo žadama, kad mūsų neužmirš Lietuvos, Latvijos ir Estijos estrados žvaigždės, meno kolektyvai, šiaip žinomi žmonės. Deja, tai buvo tiktai pažadai. Liepos-rugpjūčio mėnesiais girdėdavome, kad Černobylio mieste, aplinkinių rajonų centruose koncertuoja Rusijos žvaigždės, tokios kaip Josifas Kobzonas, Andrejus Makarevičius su ansambliu „Mašina vremeni“ („Laiko mašina“), lankosi įžymūs aktoriai, režisieriai, kitų meno sričių atstovai. Bet mums tai buvo nepasiekiama.
Černobylio AE, Pripetės miesto, Černobylio miesto laikraštis „Energetiko tribūna“, pamenu, rašė, kad, girdi, tapo gera tradicija, jog „likvidatorių“ gyvenamose vietose lankosi daug įžymybių. Niekas kviečiamas neatsisako, dar daugiau – patys siūlosi. Vieni pirmųjų Černobylyje pabuvojo jau minėti J.Kobzonas, A.Makarevičius, Valerijus Leontjevas, garsus režisierius ir aktorius Jevgenijus Matvejevas, Ukrainos A.Dovženkos kino studijos režisieriai, aktoriai, saviveiklininkai. Bet, kaip jau minėjau, mūsų būrio visi tie meno stebuklai nepasiekė.
Tačiau porą kartų ir mums pasisekė. Per penketą mėnesių, praleistų 30 kilometrų zonoje, dykai, be jokių bilietų, turėjome progą pasiklausyti dviejų, kaip dabar sakytume, žvaigždžių koncertų. Viena jų buvo sovietinės estrados primadona Ala Pugačiova. Kita – tik šiek tiek mažiau garsi estų estrados pažiba Marju Liannik.
KGB šefo „dovana“ Černobyliui
Iš tuometės vietinės spaudos, to paties laikraščio „Tribuna energetika“ žinojau, kad 30 km zonoje buvo sukurtas Pripetės miesto štabas „likvidatorių“ kultūrinio aptarnavimo klausimams spręsti. Jį kuravo Pripetės miesto partijos komiteto kultūros skyrius. Bet buvo aišku, kad jis mažai ką tegalėjo. „Dideli sprendimai“ buvo priimami kitur, daug aukštesniu, o kartais ir pačiu aukščiausius lygiu.
2015 metų spalio 29 dieną rusų opoziciniame portale „Novaya gazeta“ perskaičiau mano labai gerbiamo Rusijos žurnalisto, poeto, literatūros ir meno kritiko, filosofo, istoriko, negailestingo kovotojo su putinizmu ir naujos imperijos atgaivinimo idėjomis Dmitrijaus Bykovo interviu su Rusijos estrados legenda Ala Pugačiova.
Vienas pirmųjų jo klausimų buvo: „Man rodos, SSSR byrėjimas prasidėjo nuo Černobylio. Jūs ten važiavote 1986 metais savo noru?“ Primadona atsakė: „O kaip tada galima buvo nevažiuoti? Ten nuskrido kažkas iš vyriausybės, dabar jau neprisimenu, kas, ir žmonių klausė: „Ko jums visų pirma reikia? Pasistengsime duoti viską.“
Žmonės šaukia: „Apelsinų. Ir Pugačiovos.“ Kaip galima buvo atsisakyti? Šiandieninės kalbos, kartais vis pasigirstančios, kad ten nebuvo pavojinga ir apskritai viskas perdėta, man atrodo kvailos, nes vienas mūsų komandos berniokėlis numirė po metų, tegul ne nuo spindulinės ligos, o nuo savo sustiprėjusių chroniškų susirgimų, apskritai, radiacija smogia į silpniausias vietas.
Būtent nuo to laiko aš kankinuosi dėl savo endokrininių problemų. Man tada patarė koncertuoti su kepure, aš atsisakiau, tik pasirišau didžiulį kaspiną, kad pridengčiau galvą. Visiems mums liepė drabužius, su kuriais koncertavome, nedelsiant namuose sudeginti arba atiduoti sunaikinti, gerti daug raudonojo vyno arba viskio (dėl to nė vienas nesispardėme) ir neimti zonoje jokio maisto, jeigu vaišins. Neimti, patys suprantate, nebuvo galima“, – prisiminė A.Pugačiova.
Anot dainininkės, su koncertais Černobylyje savo ligas sieja J.Kobzonas, yra ir po to mirusių artistų.
A.Pugačiovą taip plačiai prisiminiau dar ir todėl, kad su likimo draugais tą jos legendinį koncertą Černobylyje mačiau savo akimis ir girdėjau savo ausimis. Viena yra klausytis tokios dainininkės koncerto salėje, stadione ar kitose scenose.
Visai kita – karą primenančioje aplinkoje: tūkstančiai kariškai aprengtų, baltais drabužiais ir baltomis kepuraitėmis pasipuošusių žmonių, jaunų ir pagyvenusių, vyrų ir moterų, aplink šimtai cementą vežančių mašinų, šarvuotų transporterių, kitos sunkiosios karinės technikos, kranų, buldozerių, daugybė įvairiausio specialaus ir keleivinio transporto. Ir kuklioje nedidelėje scenoje šėlstanti tada, prieš 30 metų, tokia jauna ir tokia trapi, mažytė, bet narsi kaip tūkstantis vyrų moteris.
Pasidomėjęs giliau, supratau, kad A.Pugačiova interviu D.Bykovui pasakė ne viską. Ji negalėjo pamiršti, kas jai pasiūlė važiuoti koncertuoti į Černobylį.
Kalbos apie tai, kad į Černobylį, jei tiksliau – Zelionyj Mysą, atvažiuoja koncertuoti A.Pugačiova, pasklido rugpjūčio viduryje, tuojau po to, kai mūsų statomoje Zelionyj Myso gyvenvietėje keliolikai minučių su didžiule svita apsilankė net trys SSKP CK politinio biuro nariai: SSSR Ministrų tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas, SSSR gynybos ministras Dmitrijus Ustinovas ir SSSR KGB pirmininkas Viktoras Čebrikovas.
Netoli mūsų jau pastatytų standartinių dviaukščių namų, prie kurių mums, „partizanams“, buvo liepta nesiartinti, ir įvyko, liudininkų pasakojimais, A.Pugačiovai lemtingas pokalbis. Išgirdęs pageidavimą, kad atvyktų koncertuoti A.Pugačiova, N.Ryžkovas pasisuko į V.Čebrikovą: „Jūs galite tai perduoti Alai Borisovnai?“
Teko skaityti, kad „likvidatorių“ pageidavimą A.Pugačiovai V.Čebrikovas perdavė asmeniškai... Tokiais atvejais tada ilgai galvoti nebuvo priimta.
Per plauką nuo mirties
Iki šiol negaliu pamiršti, kad sceną, kurioje turėjo koncertuoti estrados garsenybė, pastatyti buvo patikėta keliolikos mano kuopos vyrų brigadai.
Buvo parinkta didelė laukymė miškuose, tarp Zelionyj Myso ir Stracholesės, kitaip dar vadintos Baltuoju Garlaiviu, nes ten buvo atplukdyta iš Dnepro upės per Kijevo marias keliolika laivų, kuriuose gyveno žmonės, likvidatoriai, daugiausia civiliai. Iš tų vyrų šiandien prisimenu, deja, tiktai vilniečio Georgijaus Kovalenkovo, puikaus statybininko ir nuoširdaus, inteligentiško žmogaus pavardę.
Per keletą dienų vyrai sumeistravo sceną, sukalė suolus žiūrovams.
Legendinis A.Pugačiovos, tada buvusios savo šlovės zenite, koncertas drauge su atlikėju Vladimiru Kuzminu ir šokėjų trio „Ekspresija“ prasidėjo 1986 metų rugsėjo 8 dienos vakare, baigėsi jau naktį. Visą dieną į koncerto vietą įvairiausiu transportu plūdo žmonių minios.
Susirinko beveik 10 tūkstančių. Tokioje aplinkoje artistė atrodė visai mažytė, bet tik tol, kol uždainavo. Arčiausiai scenos sėdėjo moterys, jos verkė.
Nebuvo entuziazmo, nebuvo šūksnių „bravo“ ir „bis“, nebuvo viso to, kas būdinga susirinkus didžiulei miniai, bet buvo kažkoks ypatingas, sakyčiau, nemirtingas ryšys tarp scenos ir žiūrovų. Išgirdome žinomiausias dainas – „Valtininką“, „Milijoną raudonų rožių“ ir kitus šedevrus. Neprisimenu, kad artistė būtų padainavusi bent vieną antrojo pasaulinio karo dainą, nors retkarčiais pasiųsdavo miniai kokį nors įkvepiantį, patriotinį šūkį, kaip gi be to.
Prisimenu ir gana kuriozišką momentą – vienos dainos metu, buvo jau tamsoka, A.Pugačiova nulipo nuo scenos pas klausytojus. Čia ją pačiupo už rankos ir liemens vienas mūsų būrio praporščikas, žmogus bailokas, bet ne su moterimis. Pora ėmė suktis valso sūkuryje.
Šie kadrai buvo parodyti per visas televizijas. Mes juokėmės, kad ne tik paprastais laikais, bet ir kare galima lengvai pasidaryti didvyriu, reikia tik atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Na, o man ir mano draugams šis primadonos koncertas vos nekainavo gyvybių. Koncertui pasibaigus išėjome namo, į savo stovyklą, iki kurios buvo 5-7 kilometrai. Ties Zelionyj Mysu, kelyje link Gornostaipolio gyvenvietės, visai pro mus pavojingu greičiu, be šviesų, pralėkė didžiulis sunkus sunkvežimis. Oro srovė bloškė mane į šalikelės griovį. Laimei, nieko neužkliudė. Lengvai galėjome bet kuris papildyti kasdieninių Černobylio aukų skaičių.
Gėlės artistei, dėl kurių graužia sąžinė
Viena sovietinės estrados žvaigždė koncertavo tik mūsų būriui, mūsų vietinėje scenoje. Jau gerokai įrudenėjus pas mus atvyko garsi tuo metu estų dainininkė Marju Liannik. Iki šiol išsaugojau mėgėjišką nuotrauką, darytą jos koncerto metu. Marju irgi buvo gerai žinoma Sovietų Sąjungoje, netgi konkuravo su A.Pugačiova, nors ir buvo draugės.
Artistė, žinoma ir Lietuvoje, nes buvo dalyvavusi tarptautiniame solistų konkurse „Vilniaus bokštai“, buvo ištekėjusi už kitos garsios estų dainininkės Anės Veski brolio, santuoka buvo nesėkminga, kas žino, gal ta aplinkybė ją ir atvedė gastrolių į Černobylį.
Dainavo Marju ir rusiškai, ir estiškai. Įsiminė jos daina „Gandrai“ – tie paukščiai, nepalikę savo lizdų net evakavus iš kaimų žmones, irgi buvo Černobylio legenda.
Kaip atsidėkojama artistams? Žinoma, gėlėmis. A.Pugačiovai gėlių netrūko, tuo pasirūpino organizatoriai, jos paklausyti atvyko aukšti svečiai iš Kijevo, irgi ne tuščiomis rankomis. O ką galėjome pasiūlyti Marju ir jos grupei „Mehavok“ mes, net nežinojusieji, kad šįvakar bus tokia šventė?
Su vienu statybininku nuėjau į už kelių šimtų metrų nuo mūsų stovyklos esantį Medvino kaimą, apėjome beveik visus darželius, surinkome dar visai padorią įvairių gėlių puokštę.
Dabar galvoju – ar reikėjo taip daryti? Juk gėlės užaugo užterštoje radionuklidais žemėje. Puokštę Marju įteikė jau minėtas galantiškasis G.Kovalenkovas. Tikiuosi, kad artistė jos atsikratė vos nulipusi nuo scenos. Bet kas žino – gal ji tas gėles, sudžiovintas, saugo ir šiandien, kaip mes, černobyliečiai, saugome tų dienų atsiminimus?
...Niekada nepamiršiu vienos labai karštos rugpjūčio mėnesio dienos. Nusibodo bastytis po statybvietę, parėjau į savo stovyklą. Ji buvo tuščia. Turėjau keletą laikraščių. Atsegiau palapinės kampą, kad šiek tiek prapūstų vėjelis, atsiguliau ant narų, ėmiau skaityti. Staiga išgirdau dainą, kuri sklido iš visai greta mūsų įsikūrusios leningradiečių statybininkų būrio stovyklos.
Atpažinau kūrinį – tai buvo kompozitoriaus Jevgenijaus Ptičkino daina „Žemė mano geroji“, ją dainavo tuo metu Sovietų Sąjungoje labai populiarus čekų dainininkas Karelas Gotas: „Viską, ką matau, viską, ką girdžiu, viską, kuo gyvenu, kuo kvėpuoju, man dovanojo mano amžinoji Žemė, pati geriausia ir žmogiškiausia.“ Klausantis šio priedainio antrą kartą, staiga pasidarė bloga.
Skubiai atsikėliau ir išskubėjau pas savo žmones. Tai buvo dar viena Černobylio pamoka – kartais gyvenime būna situacijų, kai ne bet kokios muzikos galima klausytis vienumoje.
