Šis pasakojimas – iki šiol dar neskelbtos kraupaus įvykio detalės, sovietinio absurdo teatro užkulisiai, istoriniai dokumentai ir liudijimai. Šiandien – penktoji reportažų ciklo dalis.
„Komandiruotė“ be teisės rašyti
1990 metų balandžio mėnesį, ketvirtųjų Černobylio katastrofos metinių išvakarėse, man kilo mintis paprašyti komandiruotės į Ukrainą, magėjo pasižiūrėti, kaip atrodo dabar toji pavojinga zona, takai, kuriais tada mes visi vaikščiojome. Mano nuostabai, tokią komandiruotę gavau.
Balandžio 9 dieną išlipau iš lėktuvo Kijeve, Žulianų aerouoste. Kijevas pasitiko nesvetingai – išvakarėse buvo prasiautusi audra, visur gatvėse gulėjo išvartyti, jau išsprogę žali medžiai, šlapias sniegas. Niekas manęs nelaukė, su niekuo nebuvau susitaręs, bet yra tokia sąvoka, kaip žurnalistų solidarumas.
Kai išdėsčiau savo planus Ukrainos žurnalistų sąjungoje, man patarė kreiptis į „Vakarinio Kijevo“ žurnalistą Oleksandrą Sidorenko, kuris esąs tikras Černobylio temos specialistas.
Būtent jis man suteikė nemažai vertingų žinių, iki šiol saugau jo parašytą ir man padovanotą kuklią knygelę „Diagnozė po Černobylio“ su dedikacija: „Vygantui – 86 metų černobyliečiui nuo Černobylio bėdos metraštininko (vieno iš daugelio).“ Su data – 1990.04.10.
Dabar skaitau jo knygelę, peržiūriu iš jo gautą medžiagą, ir man gaila jo, kaip tada buvo gaila ir savęs. Jis nebuvo laisvas rašyti tiesą, o aš neturėjau teisės rašyti apskritai. 1986 metų rugpjūčio viduryje mūsų statomoje Zelionyj Myso pamaininėje gyvenvietėje Černobylio AE darbuotojams pagaliau atsirado keletas tarpmiestinių telefono automatų, kuriais buvo galima už 15 kapeikų monetas paskambinti.
Pirmiausia paskambinau į „Tiesos“ redakciją pramonės skyriaus vedėjui Jurgiui Paskočinui. Pasakiau, kad galiu parašyti įdomių medžiagų. Išgirdau: nerašyk, nereikia. Atsigavau po tokio pokalbio negreitai.
Suprantu, kad mano mintys, jog aš žurnalistas, žinau, ką galima rašyti, ko ne, galiu papasakoti tiesą per faktus, detales, smulkmenas taip, kad niekas neprisikabintų, tada buvo beprasmės. Visa sovietinė spauda naudojosi tik oficialia informacija, reliacijomis, panašiomis į tas, kurias nepakartojamu balsu skaitydavo karo metais garsusis diktorius Jurijus Levitanas. Jose buvo tik pergalės vienu dviem sakiniais.
Užtai „Pravdoje“, „Izvestijose“ buvo spausdinami didžiuliai propagandiniai straipsniai apie tarybinių žmonių heroizmą Černobylyje, apie partijos ir vyriausybės rūpestį visais ir kiekvienu, ir, žinoma, prakeiktų imperialistų melą apie jau įvykusias ir galimas pasaulinės katastrofos pasekmes visai žmonijai.
„Tarnybiniam naudojimui“. Nr. 000514
Pirmasis oficialus dokumentas, kuris man buvo įteiktas jau pirmosiomis dienomis Černobylyje, buvo propagandinė brošiūra „Kontrpropagandinio darbo organizavimo ir pravedimo pagrindai kariniuose daliniuose, dalyvaujančiuose avarijos Černobylio AE pasekmių likvidavime“. Brošiūra su grifu „Tarnybiniam naudojimui“, egzemplioriaus Nr. 000514.
Per 5 mėnesius jau ir jos autoriai – pulkininkai su moksliniais laipsniais, matyt, suvokė, kokią nesąmonę sukurpė, nes rekomendacijos visiškai prarado prasmę ir tą „priemonę“ ramiai parsivežiau namo, galvodamas, kad gal kada nors pravers. Pravertė.
Vėliau sužinojau, kad tokios „mokymo priemonės“ buvo leidžiamos Kijeve, Maskvoje milijoniniais tiražais, jų autoriai buvo ne žemesnio rango, kaip pulkininkai arba pirmojo laipsnio kapitonai, o redaktoriai – generolai ir admirolai. Tai nenuostabu – pačius pavojingiausius darbus atliko būtinosios tarnybos kariai arba mobilizuoti į karo tarnybą atsarginiai.
Būnant Černobylyje, 1986 metų vasarą, nekilo jokių abejonių, kad Černobylis – tai karas, dar nematytas, nesuprastas, bet karas. 30 kilometrų zonoje ir apie ją palapinių stovyklose buvo įsikūrę šimtai karinių dalinių.
Kiekvienas jų turėjo savo numerį, bet stovyklos, kaip ir karo metais, tada buvo vadinamos „ūkiais“: į jas vedė rodyklėmis pažymėti keliai: „Ilarionovo ūkis“, „Popovo ūkis“, „Kuznecovo ūkis“ ir taip toliau, pagal vadų pavardes. Mes, Pabaltijo statybininkų būrys, buvome „Kovbasos ūkis“.
Kartą juokais, parodijuodamas žinomą antrojo pasaulinio karo rusų dainą, sentimentalų valsą „Pafrontės miške“, surimavau: „Igrajut žalujas basy v choziajstvie Kovbasy“... Zonoje knibždėjo ne tik galinga statybinė technika, joje nuolat skraidė kariniai transportiniai sraigtasparniai, žlegėjo tankai ir šarvuoti transporteriai. Pamatyti ekskavatorių ar traktorių, kurio kabina nebūtų apmušta švino plokštėmis, buvo retenybė. Bet nė vienas žmogus toje pragaištingoje zonoje negalėjo jaustis saugus.
Kai sovietinė spauda, radijas, televizija varė propagandą apie rūpestį žmonėmis, jų sveikata, likvidatoriai neturėjo beveik jokių apsaugos priemonių, o jei ir turėjo, jos buvo visai nenaudingos. Ypač trūko dozimetrinių prietaisų. Tai dabar kiekvienas norintis gali laisvai įsigyti mobiliojo telefono dydžio radiometrą su Geigerio-Miulerio vamzdeliu, kuris akimirksniu matuoja radioaktyvų spinduliavimą, alfa, beta, gama dalelių srauto stiprumą drauge arba atskirai.
Tada dozimetrus turėjo tiktai kariškiai, tie prietaisai buvo pritaikyti matuoti arkliškoms radiacijos dozėms, ir Černobylyje tiko tiktai nebent sprogusio reaktoriaus griuvėsiuose. Bet ir jų nebuvo, nes gavę „savo“ dozę likvidatoriai išvažiuodavo namo su suvenyrais.
Mes, karininkai, jau nežinau iš kur, gavome parkerio formos dozimetrus DK-50 (dozimetr komandirskij 50), kuriuos nešiodavomės „gimnastiorkų“ kišenėlėse. To dozimetro radiacijos matavimo skalė prasidėjo nuo 50 rentgenų, taigi, mūsų gyvenamoje aplinkoje negalėjo nieko rodyti, jau nekalbant apie tai, kad juos irgi reikėjo pakrauti, o kroviklių mums niekas nedavė.
Iš Pripetės, Černobylio mūsų žmonės parveždavo visokių radiacijos kaupiklių, dažniausiai keturkampio, tablečių formų, bet tie kaupikliai irgi buvo beverčiai, nes jų rodmenis buvo galima iššifruoti tik specialiose laboratorijose, kurių tada Černobylyje nebuvo.
Mėnesiai be pirties
Higiena svarbi visur, o ką jau kalbėti apie Černobylį 1986 metais. Nereikia aiškinti, kad švarus vanduo pirmaisiais mėnesiais po katastrofos buvo didžiulė problema. Mūsų būrio vandenvežė mašina netinginiavo, tačiau galėjo aprūpinti iš toli atvežtu vandeniu tiktai valgyklą ir prausyklą.
Gėrėme tiktai mineralinį vandenį arba koka kolą, kurių galima buvo nusipirkti statybvietėje kioske, kuriame dirbo šviesiaplaukė Nina, kuri neretai rytą po nežinia kur praleistų naktų ateidavo į darbą su mėlynėmis paakiuose. Gaudavome kas mėnesį 108 rublius komandiruotpinigių, tai šie pinigai atsigerti tą itin karštą vasarą ir buvo išleidžiami. Na, kartais likdavo rublis kitas ir ne tik atsigerti...
Prausimasis, skalbimasis buvo problema. Man, kaip daugeliui, pirmosiomis savaitėmis nuolat bėgo iš nosies kraujas, reikėdavo bėgti prie prausyklos, kur buvo vandens, nors ir ne šalto. Kiteliai, vadinamosios „gimnastiorkos“, amžinai būdavo šlapi nuo prakaito, su druskingomis dėmėmis pažastyse. Skalbti jų nebuvo kuo, tad gelbėjo netoliese esanti kūdra, apie jos švarumą jau niekas nebegalvojo.
Kai kas iš mūsų būrio vyrų nevengė ir nusirengę degintis. Už tai gaudavo barti nuo atvykusių pasižiūrėti, kaip mes gyvename, nepažįstamų karininkų. Atskrisdavo sraigtasparniais netgi generolų majorų, generolų leitenantų, generolų pulkininkų. Bet ir jų negalima buvo klausytis be susierzinimo – vieni bardavo, kad nesirūpiname savo sveikata, kiti aiškindavo, kad čia nėra nieko baisaus, vos ne kurortas.
Suprantama, gyventi švariai, praustis reguliariai pirtyje norėjosi, šiaip ar taip, atvažiavome kautis ne su fašistais, kaip karo metais, lyg tai taika.
Mūsų būrys specialios mašinos-pirties, kurių sovietinėje kariuomenėje vis dėl to būta, kažkodėl neatsivežė. Tad apie porą mėnesių pirtyje praustis buvo tik svajonė. Pagaliau pavyko susitarti su kaimynais leningradiečiais – jie paskyrė vieną dieną ir mums. Tačiau daugelis po tokios „pirties“ parsivežė namo kojų nagų ir pėdų grybelį.
Ko nematė amerikietis ir prancūzas?
Tie, kurie tvirtina, kad Černobylio katastrofa buvo vienas svarbiausių sovietinės imperijos griuvimo katalizatorių, be jokios abejonės, yra teisūs. Būtent ši tragedija parodė, kad M.Gorbačiovo pradėta „perestroika“ šiek tiek atlaisvino liežuvius, bet imperijos esmė liko ta pati – liko panieka žmonėms, išorės ir vidaus priešų ieškojimas, melo ir cinizmo persunkta propaganda.
Kaip Rusijoje šiais laikais, taip ir tada didelis dėmesys buvo skiriamas „draugų“ paieškoms užsienyje. Šioje srityje sovietiniai ideologai buvo tikri specialistai. 1986 metais sovietinė propaganda ypač aktyviai eksploatavo dvi garsias asmenybes – amerikietį daktarą, Kalifornijos universiteto profesorių Robertą Gale'ą ir įtakingą pasaulinėje atominėje energetikoje prancūzą, šios šalies sveikatos apsaugos ministerijos tarnybos apsaugai nuo jonizuojančios radiacijos direktorių profesorių Pierre'ą Pelleriną.
Šia proga negalima praleisti pro akis to fakto, kad abu šie veikėjai atsirado Maskvoje ir Kijeve jau pirmosiomis dienomis po katastrofos. Įsidėmėtina, kad R.Geilą atlydėjo į Maskvą ir asmeniškai pristatė M.Gorbačiovui pats didžiausias visų laikų Sovietų Sąjungos draugas, asmeniškai pažinojęs visus sovietinės imperijos vadovus nuo V.Lenino iki M.Gorbačiovo imtinai, milijardierius Armandas Hammeris.
Nuo susitikimo su Leninu 1921 metais jis įsitvirtino sovietų vadovams artimų biznierių gretose, turėjo didžiulės naudos tiekdamas maisto produktus ir įrenginius, taip pat pusvelčiui supirkinėdamas Ermitažo meno šedevrus, padėdamas atsikratyti iš „buržujų“ atimtų vertybių. Geresnį padėjėją ginant sovietinę valdžią nuo kaltinimų dėl Černobylio rasti buvo vargu ar įmanoma. A.Hammeris mirė 1990 metais Los Andžele.
R.Gale'as sovietinės propagandos buvo reklamuojamas kaip daktaras, turintis patyrimą gydant milžiniškas radiacijos dozes patyrusius žmones. Iš tikrųjų jis savo tėvynėje turėjo įdomų biznį – valdė medicinos banką, kuriame buvo saugomos atominių elektrinių darbuotojų kaulų čiulpai tragiškiems atvejams. Jis atsivežė tos medžiagos ir ėmėsi eksperimentų, persodindamas tas smegenis praktiškai beviltiškiems ligoniams. Rezultatai buvo daugiau nei blogi, nes jis gydė sunkius Černobylio ligonius ne nuo jonizuojančios radiacijos, o nuo leukozės.
Beveik visi jo sunkūs pacientai mirė baisiose kančiose, iš 13 Maskvos 6 klinikinėje ligoninėje pagal jo metodiką gydytų katastrofos aukų išgyveno tik dvi. Tuo tarpu Kijeve niekam nežinomas profesorius Leonidas Kindzelskis rūpinosi 11 panašių ligonių, ir nė vienas nenumirė.
Todėl po metų R.Gale'o žvaigždė užgeso, nors dar 1986 metų liepos 28 dieną, kai mūsų būrio žmonės pagaliau įsijungė į katastrofos likvidavimo procesus, jis, atvykęs į Ukrainą jau antrąkart, vaikščiojo, apsuptas specialiai sukviestų žurnalistų, Kijevo gatvėmis ir pasakojo visiems, kas tik norėjo klausytis, koks nepavojingas, netgi linksmas čia gyvenimas, tikino norįs praleisti Kijeve atostogas, o jo vaikai tuo metu galėtų ilsėtis Arteke.
Vėliau amerikietis tikėjosi pataisyti savo pašlijusį autoritetą siūlydamas pagalbą žemės drebėjimo Armėnijoje aukoms, lankėsi Spitake, labiausiai sugriautoje vietovėje, bet jam nebesisekė. Jo ne itin graži veikla pasiekė netgi JAV Kongresą, būta nemalonumų.
Prancūzas P.Pelerenas į sovietinę propagandą įsisuko kiek kitokiomis aplinkybėmis. Mat Sovietų Sąjungos ir Prancūzijos atominės energetikos labai glaudžiai bendradarbiavo, nes abi šalys buvo pagrindinės Europos, o ir pasaulio branduolinių reaktorių gamintojos ir jėgainių statytojos.
Todėl tuojau po Černobylio katastrofos P.Pelerenas apie ją visai tylėjo, o kai tylėti jau nebebuvo galima, ėmė menkinti jos mastus ir esamą bei būsimą žalą ekonomikai ir žmonių sveikatai. Spaudoje P.Pelerenas net neraudonuodamas teigė, kad Žemėje nėra saugesnių vietų už atomines elektrines, jei būtų koks baisus žemės drebėjimas, jis slėptųsi būtent atominėje elektrinėje.
Gaila, kad jis nesulaukė Fukušimos. Norėdamas pasekti jo likimą, surinkau žinių apie jį internete. Dienraštyje „Le Figaro“ radau žinią, kad P.Pelerenas mirė 2013 metų kovo 3 dieną nuo plaučių infekcijos, sulaukęs 89 metų.
Neatrodė, kad Prancūzija dėl jo mirties labai gedėjo, įtakingas leidinys matė reikalą priminti, kad 2006 metais jis oficialiai buvo kaltinamas sąmoningai slėpęs informaciją apie Černobylio avarijos tikrąsias pasekmes, neinformavęs nei atitinkamų valdžios organų, nei piliečių apie radioaktyvų debesį, tarp 1986 metų balandžio 30 dienos ir gegužės 5 dienos praslinkusį per vakarinę Prancūzijos dalį link Korsikos.
P.Pelerenas buvo tiesiai kaltinamas skleidęs „absurdišką ir neatsakingą informaciją“, padariusią didelę žalą prancūzų populiacijai, nes dėl jo kaltės apie pusę tūkstančio prancūzų kenčia nuo skydliaukės ligų.
Sovietinė propaganda bandė pasitelkti ir Japonijos specialistus, bet šie buvo atsargūs, tarsi gyrė sovietinės valdžios pastangas likviduoti katastrofos padarinius, tačiau buvo nekalbūs klausiami apie galimus radiacijos poveikį patyrusių žmonių susirgimus bei mirtis. Jie tik pabrėžė, kad lyginti Černobylį su Hirošima ir Nagasakiu nėra naudingas užsiėmimas.
Ir tada, prieš 30 metų, ir dabar esu įsitikinęs: jeigu tie įtakingi žmonės būtų atvirai kalbėję apie tai, ką matė savo akimis, kaip Černobylyje elgiamasi su žmonėmis, kaip pažeidžiamos elementarios jų teisės, tai mes, likviduotojai, šiandien jaustumės šioje Žemėje daug geriau.
